#2
Līva Marta Rozė (g. 1998) – jaunosios kartos latvių poetė. Baigė biologiją Latvijos universitete, studijavo sociologiją ir politikos mokslus Islandijoje bei anglų literatūrą Norvegijoje. Jos debiutinė knyga „Struktūra“ (Punctum) pasirodė 2024 m., o šiemet pateko į trumpąjį „Laligabos“ premijos debiutantų sąrašą.
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
#1
Labai jau daug nervų kainavo mano tėvams auginti
vaikus greta dviejų upių, nesuskaičiuojamų kūdrų
krašte. Tad nuo vaikystės gąsdino mane vandens
diedu. Šis metodas man visai neblogai suveikė. Kaskart
eidama pasisioti, reikalus atlikdavau neįprastai
skubiai. Mat vandens diedas žvynuota uodega,
ilgais nagais ir drumzlina barzda jau slydo
kanalizacijos vamzdžiais, kad, sugriebęs mane už
sėdynės, įtrauktų į klozetą ir nusitemptų į
povandeninę savo karaliją.
O blogiausia, kad mano tėvai niekada
taip ir nesužinotų, kas man nutiko.
#2
Mums ramybės nedavė mintis, kad mūsų be proto sena
fizinio mokytoja yra demonas. Tad anąkart,
prieš eidami paerzinti ją koridoriuj, prie slenksčio
pabėrėme druskos. Slenksčio ji taip ir neperžengė,
tik plūdosi sustojusi prie klasės durų.
Mums ramybės nedavė mintis, kad pikų dama vieną kartą
ateis visų mūsų užsmaugti. Internate savo lovas apibrėždavom
balta kreida. Baltais kryžiais žymėdavom
vaikiškas savo krūtines.
Mums ramybės nedavė mintis, kad kitapus griovio,
aptriušusioje pirtelėje, kažkas buvo pasikoręs.
Mums ramybės nedavė mintis, kad poltergeistai tikri,
mes krūpčiodavom nuo menkiausio triukšmo.
Mums ramybės nedavė mintis, kad upokšnyje prie mokyklos
gyvena ragana vardu Kraujanova.
Mums visa tai nedavė ramybės, kol fizikos mokytojas
paskendo, nuvažiavęs nuo užtvankos pylimo.
Po to mes šypsojomės per ašaras, prisimindami,
kaip Kristina iš 4 klasės sykį nusiperdė
jam tiesiai prieš nosį.
#3
Anksčiau galėdavau be galo ilgai suktis apie savo ašį.
Juo labiau kad vaikystėje manęs nuo to
nepykindavo.
Stovykloje buvo toks vaikinas ilgais plaukais,
vardu P. Surišti į tamsią kasą jam už nugaros,
jie vis lįsdavo man į akis. Jį kaip reikiant
siutino mano gebėjimas suktis ratu
apie stulpą. Susilažinusi vis laimėdavau
dešimtadalį saldainių iš jo kišenės.
Su A. buvo kitaip, vidurinėje teko rasti
kitokių būdų. Ir jo plaukai buvo kitokie –
jie nesutramdomai plaikstėsi. Tačiau jų
savininkas netrukus pasidarė tikras storuliukas,
ir man palengvėjo – be limonado ir bandelių,
tarp mūsų nieko daugiau nebuvo.
Teko susigalvoti naujus standartus, ilgų plaukų
nepakako, kad leisčiausi šokti meilės
šokio. Tada – kad ir kaip stengiausi – įpuoliau į seną
akivarą ir, įsikibusi auksinės tavo uodegos, atsidaviau –
nei spurgyčių, nei bandelių nepaprašiusi.
„Tebūnie prakeikti tavo begėdiškai gražūs ir sveiki
plaukai!“ Klykiu aš tamsią valandą nesavu balsu. Kuriam
laikui nustosiu suktis apie vyrų ašis.
#4
Mano Tėvas kartą sapne kalbėjosi su Nelabuoju. Mano Tėvas
norėjo gyventi 120 metų, bet Nelabasis jam atsakė, kad šis
nepakelsiąs tiek artimųjų mirčių. Mano sapnuose irgi
vis apsireiškia Nelabasis, bet dažniausiai mudu
tiesiog dulkinamės. Ir dažniausiai būna klaikiai gera.
Bet pasitaiko, kad man kas neįtinka (o gal Nelabasis
pridaro kokių nelabų šūdų), ir tada mudu riejamės.
Skaldau jam antausius, žarstekliu daužau pragaro
kontoros kompiuterius. Sapnuose iš manęs
nekokia mylimoji.
Ak, sapne, tu
laiba gazele!
Šimtąją sekundės dalį pažvelgi į mane,
kad vėliau, praslydęs pro smulkiausią tinklo akutę,
geriausiu atveju manyje
paliktumei nusispirtą batą.
epilogas
šnypšteli dagtis po grublėtu pirštu nebus
šįvakar žalsvos pašvaistės tik karštos raudonos
žarijos skleis šaltą blyškią šviesą kibirkštis
verpdamos mano prisiminimų vaizdai grimzta
į parafiną nutvilko kaip dilgėlės plaukeliai
●
ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai –
jie skambina tau
Johnas
čeža sausi lapkričio lapai ant šiurkštaus
asfalto čeža nuo mašinų prožektorių
sprunką tvorų šešėliai čeža dunojaus platūs vandenys
smulkias vilneles į krantus tamsoje siųsdami
tau vieta vienuolyne
tau vieta vienuolyne
tau vieta vienuolyne
tik jau ne prie namų židinio, ne draugų apsupty ar mylimojo glėbyje
įsitaisyk prie kliosternoiburgo* vartų
tikėdamasi kad gal tave kas priims
ir suprasi
kad nesvarbu kur nusibelstum niekas nepasikeis
lapmirtis
lietus barbena į skardinį stogą
sugeriu tamsą lyg kempinė
mansardoje prisiveisia tūkstančiai musių
jos ropinėja ant mano krūtinės
vėliau sapne
mūsų mašina įlekia į kūdrą
vandens ledinės
žnyplės sugniaužia mano kirkšnis
tėvas užmigęs prie vairo
Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas
* Miestas Žemutinėje Austrijoje, garsėjantis XII a. vienuolynu (vert. past.).
