Laiku ir nelaiku VIEŠPATS Die­vas ta­rė: „Ne­ge­ra žmo­gui bū­ti vie­nam. Pa­da­ry­siu jam tin­ka­mą ben­dri­nin­ką.“ Pr 2, 18 Šiam ker­ti­niam bib­li­niam teks­tui apie vy­ro ir mo­ters su­kū­ri­mą skir­tų ko­men­ta­rų ir moks­li­nių eg­ze­ge­zių pri­ra­šy­ta to­mų to­mai

Laiku ir nelaiku Ta­da VIEŠPATS nu­žen­gė de­be­sy­je, kal­bė­jo su Mo­ze, pa­ė­mė da­lį jo dva­sios ir su­tei­kė ją sep­ty­nias­de­šim­čiai se­niū­nų. Dva­siai ant jų nu­si­lei­dus il­sė­tis, jie ėmė pra­na­šau­ti. Bet vė­liau jie dau­giau ne­be­pra­na­ša­vo. Du vy­rai, vie­nas va­di­na­mas El­da­du ir ki­tas va­di­na­mas Me­da­du, bu­vo pa­si­li­kę sto­vyk­lo­je

Lai­ku ir ne­lai­ku „Pa­ty­ko­ki­me tad tei­sio­jo žmo­gaus, nes jis mus var­žo ir prie­ši­na­si mū­sų dar­bams, – pri­kai­šio­ja mums nu­si­žen­gi­mais Įsta­ty­mui ir kal­ti­na mus už ne­ti­ku­sį mū­sų auk­lė­ji­mą. Pa­žiū­rė­ki­me tad, ar jo žo­džiai yra tik­ri

Laiku ir nelaiku Vieš­pats DIEVAS at­vė­rė man au­sis; aš ne­maiš­ta­vau, at­gal ne­si­trau­kiau. At­su­kau nu­ga­rą ma­ne pla­kan­tiems, at­ki­šau žan­dus rau­nan­tiems man barz­dą, nuo už­gau­lio­ji­mo ir spjū­vių ne­slė­piau vei­do.

Lai­ku ir ne­lai­ku Sa­ky­ki­te tiems, ku­rių šir­dis bai­mi­na­si: „Bū­ki­te stip­rūs! Ne­bi­jo­ki­te! Štai jū­sų Die­vas, – kerš­tas at­ei­na! Su bai­siu at­ly­gi­ni­mu jis at­ei­na jū­sų iš­gel­bė­ti.“ Ta­da at­merk­tos bus ak­lie­siems akys, at­ver­tos kur­tie­siems au­sys.

Laiku ir nelaiku „Da­bar tad, Iz­ra­e­li, klau­syk įsta­tų ir įsa­kų, ku­rių aš jus mo­kau lai­ky­tis, kad iš­lik­tu­mė­te gy­vi įei­ti ir pa­vel­dė­ti kraš­tą, ku­rį VIEŠPATS, jū­sų pro­tė­vių Die­vas, duo­da jums. Ne­pri­dė­ki­te nie­ko prie to, ką įsa­kau jums, ir ne­at­im­ki­te nie­ko iš to, bet lai­ky­ki­tės VIEŠPATIES, jū­sų Die­vo, įsa­ky­mų, ku­riuos jums nu­sta­tau. Lai­ky­ki­tės jų, juos vyk­dy­da­mi, nes tai pa­ro­dys tau­toms jū­sų iš­min­tį…

Lai­ku ir ne­lai­ku Jo­zuė su­rin­ko vi­sas Iz­ra­e­lio gi­mi­nes į Še­che­mą. Jis pa­si­šau­kė vi­sus Iz­ra­e­lio se­niū­nus, gal­vas, tei­sė­jus bei pa­rei­gū­nus. Jiems su­sto­jus VIEŠPATIES aki­vaiz­do­je, Jo­zuė krei­pė­si į vi­sus žmo­nes: „Taip kal­bė­jo VIEŠPATS, Iz­ra­e­lio Die­vas: „Nuo ne­at­me­na­mų lai­kų jū­sų pro­tė­viai – Te­ra­has bei jo sū­nūs Ab­ra­o­mas ir Na­ho­ras

Lai­ku ir ne­lai­ku Dy­ku­mo­je vi­sa iz­ra­e­lie­čių ben­dri­ja mur­mė­jo prieš Mo­zę ir Aaro­ną. Iz­ra­e­lie­čiai jiems sa­kė: „Ver­čiau bū­tu­me mi­rę nuo VIEŠPATIES ran­kos Egip­to že­mė­je, sė­dė­da­mi prie mė­sos puo­dų ir pri­si­val­gę duo­nos iki so­ties! Juk iš­ve­dė­te mus į šią dy­ku­mą vi­są ben­dri­ją ba­du nu­ma­rin­ti!“

Laiku ir nelaiku Vie­nas vy­ras at­ėjo iš Ba­al-Ša­li­šos ir at­ne­šė Die­vo vy­rui duo­nos iš pir­mie­nų – dvi­de­šimt mie­ži­nės duo­nos ke­pa­lų ir sa­vo mai­še švie­žių ja­vų var­pų. „Duok ją žmo­nėms, – Eli­ša ta­rė, – te­val­go.“ Bet jo tar­nas at­sa­kė: „Kaip­gi aš ga­liu ją pa­da­ly­ti šim­tui žmo­nių?“