LiteratūraProza
Vėlinių vakarą
Gerai, kad Vėlinių vakarą tu, Mildut, atėjai aplankyt manęs. Grabnyčių žvakę uždegei. Dabar aš vėl girdžiu, kaip Skiemonių bažnyčios šventoriuje vėjas ūžauja, kaip lapai šiurena, krinta ir glaudžiasi prie mano kapelio. Ir vėl galiu kalbėtis su tavim. Niekas dabar manęs nepašnekina. Ačiū, kad baltą ramunę padėjai. Vadinasi, nepamiršai mano eilėraščių.
Seserų balnas
Savigynos tikslais ji pasiėmė degtukų, peilį ir ryškiai šviečiantį prožektorių. Bet to neprireiks, nebent jeigu iki pusiaudienio neprieis tarpukalnės, vadinamos Seserų balnu, tada šiandien nebesiryš šturmuoti viršūnės, ir teks praleisti visą dieną ir naktį kalnuose, kad vos išaušus galėtų kilti toliau.
Trise
Tą vasarą buvome neišskiriami – regis, kūnas prisimena bendrystės jausmą, o protas vieną po kito kažin kur išbarstęs faktus. Hola! – mums modavo Poljensos senoliai, pavėsyje besigaivinantys saldesniu už medų morengų pienu ir nuo ūsų bebraukiantys cinamono dulkes.
Rutinos dievas
Rojaus mama mirė švintant, paskutinei žiemos dienai vos prasidėjus. Ryto oras priminė permatomo stiklo rutulį: buvo vaiskiai žalias, gaivus ir lengvas kaip mėtinio tabako dūmas, nuo Žemės paviršiaus išsisklaidęs Rojui gimus.
Plėšrūnų permaitinimas
Norma. Vardas, nuo pat vaikystės įpareigojęs laikytis pusiausvyros. Toks buvo ir jos veidas – taisyklingas, bet neįsidėmėtinas. Toks, į kurį galėjai žiūrėti netrikdomas jokio išskirtinio bruožo. Tokiame veide niekas neerzino, bet ir nejaudino. Mažiausias išvaizdos pokytis – nauja šukuosena, plaukų spalva, akiniai – tokį veidą galėjo paversti neatpažįstamu.
Kelionė
Šiandien išvykstu. Keliausiu į pajūrį. Seniai svajojau pamatyti jūrą. Užsisakiau kambarį namelyje ant jūros kranto. Kas rytą eisiu plaukioti, vakarais palydėti saulės. Pakrantėje rinksiu nugludintus akmenėlius ir kriaukleles, vaikščiosiu kopose, lankysiu pajūrio miestelio kavines, apžiūrinėsiu laivus prieplaukoje. Bus puiku.
Gaisras
Teisėjas Pakštaitis turėjo savotišką įprotį – baigęs nagrinėti bylą jis kaskart nufotografuodavo vieną, jo nuomone, svarbiausią įkaltį ir, parsinešęs namo, pastatydavo įrėmintą nuotrauką lentynoje šalia kitas bylas menančių artefaktų. Šie įkalčių vaizdai atliko dvejopą funkciją.
Snaigė
Ji visad ateidavo laiku, nė trupučio nevėluodama. Neskubiu, bet užtikrintu žingsniu įžengdavo pro šventoriaus vartelius, praeidavo pro elgetas, suklupusius ant drėgnų plytelių prie bažnyčios durų, pro religinių reikmenų bei suvenyrų prekybos stalelį prieangyje, navos pradžioje persižegnodavo ir pasukdavo į dešinę, link vargonų balkono.
Marcės saga
– Jėzau! Albinai, kas jums yra? Jūs labai išbalote. Eikim prie minkštasuolių, dar nugriūsit.
Mildos akys šokinėjo tolyn ir atgal prie kalbos dovaną praradusio Albino. Senis atrodė prastai.
Berterijus troško laisvės
Iš ankstaus ryto dangų užgožė juodi lietaus debesys, ryškiai plykstelėjo keli grėsmingi žaibai, nugrumėjo perkūnija ir slėniu nušniokštė gausinga liūtis. Su viltimi žmonės žvelgė į dangų ir meldė lietaus kaip išganymo, tačiau išganymas neatėjo.
