GILBONĖ Man vis neduoda ramybės ponios. Na, ne tos, apie kurias jūs nuolat šnekate, nes pažįstate iš įvairių žmonių,  stilių žurnalų ir televizijos laidų. Aš vis galvoju apie tas ponias, apie kurias kaip apie ponias niekas oficialiai nerašė ir nekalbėjo, o jeigu ir paminėjo kada nors, tai vadino draugėmis.

PETRAS RAKŠTIKAS Iš tavęs garuoja svogūnai, bulvės ir majonezas, iš tavęs eina kava, eina drauge su meduoliais, su paprikom, agurkėliais ir trupučiu parausvintų krienų

RŪTA JAKUTYTĖ Antakiai kilsteli, kai įvyksta kas nors baisaus. Ne daugiau. Dabar jie nejuda, niekas nejuda, nes nieko ir nevyksta, jau ilgą laiką. Rankos, tvarkingai padėtos ant rašomojo stalo, apkrauto moksliniu šlamštu, maskuojančiu mano tinginystę, ilsisi.

JONAS VAICEKAUSKAS Po kieta pluta, ant kurios mus ši žemė nešioja, glūdi galingos gelmių jėgos. Slėniuose, ten, kur, pakilusios į paviršių, jos suraukšlėjo, sulaužė žemės luobą, apsigyveno kalnynų žmonės.

GERDA VENČKAUSKAITĖ Potvynis Nuo vidurnakčio iki pirmos nakties galvoju apie tą eilėraštį. Bandyčiau užmigti, tačiau nematau avių – rudenį jos gelsta, apvalėja ir plinka.

VIDAS POŠKUS Pjūklai pjaustė debesis ir saulę, vaivorykštes ir saulę… Artėjo paskutinės apokaliptinės valandos… Žmonės (jų likę buvo visai nedaug – menki didingos populiacijos likučiai), praradę bet kokią viltį, slapstėsi grotose ir urvuose.

GILBONĖ Jis, be abejo, turėjo vardą. Ir pavardę turėjo. Bet vardu ir pavarde jo niekas nevadino. Saldus Ponas, ir tiek. Kai jis, pasiramsčiuodamas lazda, vakare eidavo orus, pasipūtęs, skrybėlėtas miestelio gatve, visi iš tolo jam nusilenkdavo ir sveikindavosi: labą vakarą, Saldus Pone.

MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ Bijau nebegrįžti, nebegalėti grįžti į save, į tave ir į mus po pusantro tūkstančio dienų, po šaltų naktų pravėrus langą, miesto vėjams pučiant dūmus man į veidą, bijau negrįžti iš tų šalių, kur niekaip neišsivėdina kambariai

KOTRYNA ULAN Bažnyčioje prieblanda ir daug žmonių, jie trypinėja apie altorių, prinešę purvino sniego, ir spaudžiasi kuo arčiau vienas kito. Smilkalų migla pakyla iki skliautų ir vėl nusileidžia, tiesiai man priešais nosį, viskas tampa neryšku ir taip skauda galvą. Mes su krikšto mama sėdim klauptuose, laukti dar ilgai, norinčių daug, kunigas skuba.