LiteratūraProza
Dukra
Juk, regis, pirkau šviežią… – ji bejėgiškai žvelgė į pažaliavusį jautienos gabalą, jautėsi, tarsi pati būtų kalta dėl žalsvo gliaumo, po nakties vaivorykštinėm dėmėm išmarginusio kelių šimtų gramų gabalą, kurį pirko dar užvakar, rinkosi skrupulingai – ta boba aiškiai ją apgavo, sakė: pirkit, ponia, šviežias, turguje visada taip. Net dėl kopūstų negali būti tikra – dabar supakuoti į tuos sandarius…
kai buvau malalietka
svetimas atvirumas drąsina – perskaičiusi kęstučio šapokos „kaip grūdinosi plienas“ supratau, kad atėjo laikas tiesiog pasakoti apie save, apie dalykus. pasakoti kaip visi, žinoma, nes visi dabar tuo užsiima – memuarais, išpažintimis, eseistika ir kitais žemaisiais žanrais. čia ir šapoka, ir rimantas kmita, ir giedrė kazlauskaitė – pavyzdžiai, kaip viskas pamažu, bet keičiasi, eina iš mados didelės temos kaip lenarai…
Japoniški peiliai
Svajonės Juozą nunešė taip toli, kad jis pradėjo matyti save ir žaviąją konsultantę bėgančius nuostabiame sakurų sode. Jie, greiti ir žvalūs, apsivilkę japoniškais kimono, bėga tolyn, o iš dangaus, lyg palaiminimas, jiems krenta sakurų žiedai. Galiausiai, dangiškų jausmų apimti, jie pribėga nuostabų japonišką krioklį ir prisėda ant akmens pailsėti…
Vergų pirklio kraujas
Lyg koks prakeiksmas ant durų buvo prikaltas pirštas, juodas pirštas, vis dar kraujuojantis. Kaip tai galėjo būti įmanoma? Stovėjome apstulbę. Nors vienas kitam netarėme nė žodžio, uždavinėjome sau tuos pačius klausimus. Kodėl jis nusipjovė pirštą? Ar buvo ginkluotas? Kur rado vinį? Ko siekia? Ilgokai stengėmės įminti šią mįslę…
Tėčiai
Milanai, nesijaudink, aš tavęs niekada nepaliksiu – niekada! – sako pleputė. – Visada būsim kartu. Na, tegul tu ir turi du tėčius – tuo geriau! Aš nė vieno neturiu, tik mamą.
Noveletės
Sveiki vykę tarptautinę, chmmmsis, i tarpplanšetinę kultūros olimmpiadą, mmeili telepataujantys žiūrinėtojai, spaudinėjantys i klykaujantys i braukantys, sykiu internaujantys o kur volkataujantys. Reiškiu Didįjį Džiugėsį, dalinuosi Džiugena priežasties kitosios planetos delegacijos dalyyvavimmo, delegacijos iš Mmarso kanjono, vedammų už rankenų prezidento Bradbury.
Nuotolinis būdas
Salė net suošė, o teisėjas tyliai įtūžo: sukčius, atmata, pederastas! Jis dar mėtys pėdas? Dums akis? Juk jį išduodą net pirštai. Pirštai apie žmogų pasako viską. Štai jo paties prižiūrimi, besivadovaujantys įstatymu, kas, kad kiek pavartojantys, guli ant stalo ramūs, jiems nėra ko nerimauti, jie žino – kas ir kaip. Už ką. Dėl ko. O vagies…
Pabaigos pradžia
Šiąnakt sapnavau, kad įsikėliau gyventi ar kelionėje apsistojau su keturiais žmonėmis atokiame name prie ežero. Netrukus ėmė aiškėti, kad vienas jų pavojingas. Aptikau jį kartą su juodaodžiu svečiu: juodaodis žmogus buvo visas išdarinėtas – kaklo oda kruopščiai supjaustyta į gabalėlius ir preciziškai atkelta plonyčiais virbeliais, kad matytųsi raumenys…
Nykštukas
Trisdešimt penktaisiais savo gyvenimo metais Barnabumo cirko nykštukas ėmė augti. Mokslininkai buvo labai nepatenkinti – juk visiems laikams buvę nustatyta, kad dvidešimt penkeri metai – tai žmogaus augimo riba. Štai kodėl jie pasistengė tą reikalą savaip užgniaužti.
Vanduo yra veidmainis
Tai buvo metai, kai man suėjo dvidešimt. Tiesa, nelaukiau šio laiko. Būdamas aštuoniolikmetis, devyniolikmetis, sulaukdavau vyresnių moterų dėmesio. Sulaukdavau ir vėliau, tampydamas pas mus apsistojančių moterų iš Čikagos, Niujorko ar kitų miestų lagaminus ir krepšius su maisto ir buities prekėmis nuo gazuoto mineralinio buteliukų iki laistytuvų ir kibirų. Nieko baisaus sulaukti dvidešimties. Tačiau devyniolikmečiui vis tiek viskas bent jau truputį labiau priešaky.
