LiteratūraPoezija
Valentinkė
Galiu ir užsimerkt tam kartui, juk jau sakiau ne kartą,
Kad viską dėl tavęs galiu, tad gulk greičiau, gana kalbų!
Tau skauda galvą? Gal juokauji?
Bet tai kokia nauda iš tavęs, kai pats turiu sau imti į saują…
Eilės
Budos erą pradėti antiformoje žodžio minties
dvasios kūną sudėti iš dalelių belaisvės būties
Repeticija
Režisieriau, gal šito nerodyk,
čia per tamsūs tokiems kaip mes
vėjo gūsiai, staiga atsirandantys
vėjo pirštai per langines.
Smėlio knyga
Atverčiau smėlio knygą –
Meilės eilėraščiai.
Rašyti pradėta
Dar
Prieš
Mūsų erą:
Erotinių,
Ilgesingų…
Eilės
tupiu kaip prancūziška varna
smėlio platybėse
marių spindintis švinas
horizontas – šiurkščiai suverptas siūlas
ilgesingas pūkuotas žydėjimas
akompanuoja vėjui
kopų tolimas artumas
braižo būties žemėlapį…
savaitė be manęs savaitėje (arba odė jazminams)
kalėdos jos šventė nešvenčiama ir
nuopuolis gyvename poliuose kur
balandžiai glamžo nekenčia jazminų
sniego trupinių tai tik paviršius grožio
sėmenų išrankystė be rankų mąsto
sutepta kanapa ir toršero bedugnė dar
Eilės
lapas plaukuos
ak, rudenie,
mergini
Eilės
norėčiau griebtis žodžių
bet nesigriebsiu nieko
ir stovėsiu nustėręs
juodoj šokių aikštelėj
tarp paauglystės ir trisdešimt
ir šiandienos nebelieka
ir nachui
Dimensijos, Fridai
„mano žemė kraujuoja –
aš įaugu į ją –
mėtosi tirpstančios –
cukrinės kaukolės.“
Eilės
Buvo laikas, kai reikėdavo
duonos ir žaidimų.
Dabar užtenka
duonos ir įžeidimų.
