LiteratūraDienoraštis
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2005
Šį rytą labai aiškiai suvokiau (nors puse sąmonės tai buvau suvokęs seniai), kad gėda – tai puikybės forma. Juk iš tiesų patirdamas gėdą graužiesi dėl to, kad sugriovei savo imidžą, kad pasirodei, koks iš tikro esi, kai tuo tarpu buvai sudaręs kitokį įspūdį.
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2004
Vakar „Š. A.“ palikau Sigitui G. savo knygelę [„Rašymas dūmais“]. Užrašiau: „Sigitai, vis dėlto mudu perplaukėme tą Volgą!“ Ilgokai galvojau, ką jam užrašius. Nenorėjau, kad tai būtų draugystės ir dėkingumo deklaracija. Bet apeliacijos į bičiulystę norėjau. Nes atjaučiu jį. Ir noriu, kad jame kas nors krypteltų. O tiesiai pasakyti ir prisibijau, ir nemanau, kad tai duotų naudos.
Pastebėjimai
Palangos parke stovi DU – laiminančio Kristaus figūra ir Ąžuolas. Tarp tų – dviejų – yra ryšys. Panteistinį ir krikščionišką atsivėrimus skiria vos 54 žingsniai. Tas atstumas niekada nepasikeis. Tačiau abu vienodai atsivėrę – n o r i p r i i m t i. Jaučiuosi saugi.
Meditacijos nuo galo
Nėra diržo. Atgniaužiu delną ir nuslystu nuo motociklo sėdynės ant asfalto, ant iš paskos važiuojančios mašinos stiklo, nusiritu į pakelės griovį. Blogiausiu atveju turbūt tik susilaužyčiau kelis kaulus, bet inercija ir greitis prilipina prie vairuotojo…
Snieguotasis 2002-ųjų sausis
Per naktį balkono pusnis visai išsigimė: dabar ji jau bemaž keturis kartus storesnė už blukį. Ir jos apvalumas nuo lango pusės dingo: ji tapo stati. Pusnies prigimtį (t. y. pusniškumą) teišduoda tik niuansas…
Sufalsifikuotas dienoraštis 4
Penktadienį „Šiaurės Atėnai“ išspausdino mano „Atsisveikinimą su daiktais“. Tuomet paskambino poetė S. Pabėrė žiupsnį komplimentų. O paskui, matyt, turėdama galvoj mano šnekeles…
Po Fesò ženklu
Kartais užsimanau pabūti įžūli. Šiandien va įlipau į autobusą, pasižymėjau oysterį ir nuėjau gilyn ieškoti vietos prisėsti – į viršų nutariau nelipti, nes važiuoti vos kelios stotelės (iki Golders Grino). Vietų buvo visur, bet pamačiau jauną vyrą…
Po Fesò ženklu
Šiandien svarsčiau, gal jau metas pažiūrėti Triero „Nimfomanę“, bet staiga prisiminiau folderyje besiilsintį kito dano – Refno – filmą. Atsidariau. Galvoju, čia bus prastai, bet Refnas vis prigauna mane… Suvysto, suvysto – pradžioje lėtai, švelniai, o paskui smarkiai suveržia ir paleidžia man į akis daug kraujo. Įpusėjau, jau tuoj tuoj pradės vieni kitus pjaaaut, – tailandietis policininkas labai įtikinamai mosuoja…
Draugužis
Beveik kiekvieną rytą, kai einu į darbą, Paco gatvėje sutinku nediduką rudą šunelį pamušta koja.
Sapnai (2)
KĘSTUTIS NAVAKAS 2013 m. rugsėjo 8 d. Mes su Audra kažkokiame dideliame viešbutyje, einame pusryčių. Fojė randame po furšeto nudengiamus stalus, ant kurių dar apstu maisto. Padavėja sako, kad galime jį valgyti, bet vien saldumynus. Smagiai šlamščiame kažkokius pyragaičius
