MenaiScenos menai
Iš bloknoto (45)
Dažnai pagalvoju, kas gi vyksta Kultūros tyrimų institute, kurį palikau prieš keliolika metų. Kaip mūsų teatrologių darbuose atsispindi Lietuvos teatro gyvenimas? Ar berašo kas teatro istoriją? Ar, pagaliau, sudarytas tas teatro terminų žodynas?
Nebijok augti tamsoje
Gintarės Radvilavičiūtės režisuotame kūrinyje šešėliai tampa ne tik metaforinėmis būties projekcijomis, bet ir gyvais personažais, scenoje atskleidžiančiais mūsų vidinius konfliktus, troškimus ir baimes.
Iš bloknoto (42)
Ryškiausias šių metų teatrinis įvykis – Varšuvos Teatr Narodowy dviejų dienų gastrolės Vilniuje ir galimybė pamatyti paskutinį Eimunto Nekrošiaus spektaklį pagal Witoldo Gombrowicziaus „Tuoktuves“…
Liza yra Slut
Hipotetinėje Lyro gyvenimo priešistorėje moterys veikia kaip kliūtys jo prigimtinei laisvei vešėti. Tuo tarpu nelygybės lubų, sienų ir grindų sukurtoje virtualioje realybėje niekas nebenori gyventi.
Rozenkrancas ir Gildensternas – pirmyn į praeitį!
Rugsėjo 17-ąją, sekmadienį, Vilniaus senajame teatre įvyko rusų režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklis pagal Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. Šis įvykis – tik dar vienas spektaklis lietuvių teatro padangėje, paskęstantis nostalgijos platybėse.
Neik į teatrą – gausi valgyt
Nacionaliniame dramos teatre įvyko premjera pagal Davido Fosterio Wallace’o esė „Apmąstant omarą“ (rež. Yana Ross, vertė Ignas Beitsas). Prie pat įėjimo davė sumuštinių su krabų mišraine. Žmonės kultūringai kramtė sustoję, į salę nesinešė – dar pritrupins. Neik į teatrą – gausi valgyt.
Apsimestinis Kafkos tingumas
Žiūrėdama žymaus režisieriaus iš Berlyno Oliverio Frljićiaus spektaklį „Metamorfozė“ Nacionaliniame dramos teatre, jutau, kad recenzentams nelemta apsieiti be šios barškančios it prie katino uodegos pririšta skardinė sąvokos.
„Arlekino milijonai“ – choreografinė archeologija ar šventės paieškos?
Choreografas A. Ratmansky turėjo sumanymą pastatyti „Arlekino milijonus“ tokius, kokius juos sukūrė M. Petipa. Jis išnagrinėjo Harvardo universiteto bibliotekos Teatro kolekcijoje saugomus originalius M. Petipa pastatymo notacijos užrašus.
Iš bloknoto (35)
Nenuostabu, kad daugelis mūsiškių autorių naujų pjesių neturi beveik jokių dramaturginių privalumų. Ypač inscenizacijos. Sudėlioti personažams teksto gabalus, sudurstyti atkarpas – tai ne tas pat, kas parašyti pjesę, nes tie tekstai, nesumegzti į dramaturginį mazgą, nelaiko dėmesio.
Viltis čiurlioniukų operoje apie meilę, džiazą ir velnią
Iš operos atrodo, kad libretas rašytas tarsi iš J. Grušo dramos išgvildenant tai, kas atrodė gyva ir veiksminga (kai kurių scenų atsisakant, kad ir Juliaus tėvo, susiaurinant ir Zinos paveikslo apimtį), jame išryškinant su teisingo, kad ir skaudaus pasirinkimo galimybe susietą žmogiškumo viltį.
