Mūsų laikų kerdžius
Taręs, kad romane „Sec Nėro kalnas“, kurį parašė beveik bendraamžis šveicarų rašytojas Arno Camenischas, pasakojama apie gyvulių ganymą Alpėse, nujaučiu, kad sulauksiu skirtingų reakcijų. Viena skaitytojų dalis, kuriai imponuoja šiuolaikiškos urbanistinės istorijos, aštrūs siužetai, tars, kad tai dar viena lėtapėdė knyga apie kaimą, panaši į tas, kurias reikėjo skaityti mokykloje. Tuo tarpu agrarinės literatūros šalininkai tikriausiai pamanys, kad čia bus aukštinamos tradicinės vertybės ir kritikuojamas modernios visuomenės nuosmukis.
Šis pasakojimas nėra nei viena, nei kita. Glaudi Alpių piemenų ir ūkininkų bendruomenė romane traktuojama kaip bet kuri kita bendruomenė. Juk visų istorijų, net vykstančių kosmopolitiniame didmiestyje, pagrindas yra maži junginiai – ar tai būtų šeima ar draugų ratas, darbovietė ar kvartalas. O kad visuomeninės ir fizinės terpės perteikimas – vienas svarbiausių prozos uždavinių, primiršo, rodos, tiktai mūsų literatai. Camenischas kaip tik tą ir daro – vaizduoja tą millieu, su kuriuo yra artimiausiai susijęs ir kurį geriausiai pažįsta, nors vyraujanti nuomonė ir laikytų jį atgyvenusiu, nykstančiu „gyvenimo būdu“.
Dėl to paties knygoje nerasime svajingos kalnų romantikos. Priešprieša, kuri lyg ir savaime prašytųsi, – sunkios kalniečių ir komfortiškos miestiečių buities priešprieša, – taip pat nefigūruoja pirmame plane ir atviriau pasireiškia tik ironiškuose epizoduose su turistais. Tačiau tiesa, kad viena iš pagrindinių „Sec Nėro“ temų yra tradicijos – ribotos, galbūt ir ribojančios, bet laiko išbandytos tradicijos – ir naujovių susidūrimas, kuris skleidžiasi gerokai giliau nei kerdžiaus samprotavimai apie naujovišką pieninių įrangą ir jaunus ūkininkus, nepakenčiančius karvių ragų.
Ši tema reikšminga ir mūsų agrarinei literatūrai, pradedant nuo Krėvės, o gal ir nuo Donelaičio; bet ar tikrai ji aktuali vien kaimui? Imkime kad ir ekologijos sritį: šiukšlių rūšiavimas ar transporto priemonės pasirinkimas, gamybos būdai ir energijos šaltiniai – visur esame raginami elgtis, taip pat ir galvoti bei kalbėti kitaip nei anksčiau. Reikalavimus čia, kaip ir daugelyje kitų sričių, palaiko viešoji nuomonė, dažnai ir valstybė, ir, racionaliai žiūrint, jie atrodo pagrįsti. Tačiau žmonių sąmoningumas nėra begalinis, jų veiksmus ne mažiau nei racionalumas lemia nesąmoningi įpročiai, suformuoti patirties ar perimti iš ankstesnių kartų. Turbūt tiktai radikaliausi progreso išpažinėjai (beje, jų tikėjimas paprastai irgi nebūna iki galo sąmoningas, reflektuotas) nelaiko šio prieštaravimo realia problema, o tik „traiškomos reakcijos cypimu“.
Keturi pagrindiniai Camenischo istorijos veikėjai, ypač autobiografiškas kiauliaganis, vaizduojami su simpatija, bet neidealizuojant. Apskritai kiekvienas, net ir šalutinis romano personažas turi savo spalvą, charakterį, pažiūras, ir jų buvimą kartu ženklina didesnė ar mažesnė įtampa, kibirkštys. Čia jau reikėtų fiksuoti skirtumą nuo mūsų literatūros (ir mentaliteto), kuri kaimo žmones dažniausiai vaizduoja gyvenančius darnoje ir santarvėje (žr. bene artimiausią lietuvišką paralelę apie metų darbų ciklą – Jono Meko „Semeniškių idiles“). Vis dėlto atvira liepsna tos kibirkštys neįsiplieskia. Camenischo rašymo stiprybe laikyčiau gebėjimą daug ką išsakyti ne prikišamai, o potekste, paliekant spręsti skaitytojui – gebėjimas, prie kurio neabejotinai prisideda tai, kad jis rašo ir poeziją (esu išvertęs jo eilėraščių pluoštą). Poetinę klausą demonstruoja ir lakoniški sakiniai, iš vaizduojamos aplinkos paimtos šnekamosios kalbos intonacijos. Nesunku pajusti ir savitą sąmojį – nuo lengvo pasišaipymo iki aštrios satyros.
Taigi darbas, monotoniškas fizinis darbas. Tos monotonijos rašytojas neslepia, o pabrėžia – be kita ko, akcentuotu pasakojimo ritmu, kartodamas situacijas, frazes, vaizdus (į kišenes sukištos piemenų rankos). Kaip kino scenarijaus epizodai dėliojamos ir romano pastraipos, kartais vos vieno sakinio, sufleruojant, kad jas galima skaityti ne tik kaip sudedamąją pasakojimo dalį, bet ir kaip autonomišką kūrinį. Camenischas neapsiriboja vaizdu, jis pagauliai fiksuoja visus pojūčius, kuriuos patiria dirbantis žmogus, pavyzdžiui, į rankas nenuplaunamai įsismelkusį purvą ar švelnų karvių liežuvių prisilietimą. Taip pat jam rūpi tiksliai nusakyti erdves, kuriose vyksta veiksmas: trobelę, tvartą, kiemą, šaltinį, kelią, ganyklas, kas yra aukščiau, kas žemiau, į ką kylama, į ką leidžiamasi. Anot Camenischo tautiečio ir šios knygos leidėjo Marko Rodunerio, tokia erdvės pagava būdinga kalnų gyventojams. Bet preciziški erdvių aprašymai galiausiai duoda atvirkštinį efektą: konkreti ganykla Zurzelvos slėnyje tampa bendrine, simboline vieta, kur po vasaros dangum lėtai slenka piemenų darbai ir dienos.
Švelnumo ir atsipalaidavimo, kuriuos įpratome sieti su gamtiška aplinka, čia nedaug. Nei gyvuliai, nei kalnai nėra pūkuotos esybės, kurios tik ir laukia, kada į empatiją galės atsakyti empatija. Kaži ar galima sakyti, kad šitas pasaulis žiaurus (nors – čia perspėjimas – kai kurios vietos turi potencialo papiktinti kovotojus už lygias gyvūnų teises). Veikiau jis tiesiog abejingas. Todėl man atrodo, kad romanas jungiasi į diskusiją apie antropoceną, žmogaus poveikio aplinkai padarinius. Jis kelia klausimą, ar siekdami gamtos išsaugojimo mes nepernelyg ją sužmoginame – matyt, tikėdamiesi, kad į mus labai panašia gamta rūpinsimės labiau nei bedvase ir bejausme (o gal ir norėdami pridengti, kad giliausia rūpesčio priežastis yra savanaudiška, tai yra mūsų pačių, gerovė).
Kita vertus, Camenischas rodo, kad gamtinis pasaulis nėra bejėgis ir vien nuo žmogaus valios priklausomas, kad egzistuoja ir atskira, dažniausiai inertiška, o kartais ir destruktyvi gamtos galia. Bet ne vien dėl to žmogus negali atsisakyti poveikio gamtai – tai būtų tolygu susinaikinimui. Vis dėlto jo formos būna labai skirtingos – globalinės, industrinės ir vietinės, ribotos. Gal kaip tik piemuo, nepuoselėjantis iliuzijų dėl gamtos gerumo, bet nuolat patiriantis abipusį sąlytį, veikia tvariausiai, taigi rūpinasi ja labiausiai?
Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną romano klodą, kuris turėtų rezonuoti mūsų kontekste. „Sec Nėro“ veiksmas vyksta retoromaniškoje Šveicarijos dalyje. Ir pats romanas originaliame leidime egzistuoja dviem pavidalais – retoromaniškai ir vokiškai. Retoromanai – negausi tauta, gyvenanti sunkiai pasiekiamuose kalnų slėniuose, kur kiekviename kalbama vis kita tarme. Pirmieji romanų grupei priklausančios kalbos rašto paminklai atsirado šešioliktame amžiuje, o kurti bendrinę kalbą imta tik mūsų laikais – darbas, kurio, kaip liudija ir Camenischo tekstas, negalima laikyti baigtu ar net įpusėtu. Kitaip sakant, kalbinė ir kultūrinė retoromanų tapatybė, nors ir labai sena, nėra saugi ir užtikrinta ir ypač moderniaisiais laikais susiduria su grėsme išnykti. Neabejoju, kad tokia savijauta suprantama daugumai lietuvių. Kita vertus, grėsmės vienija – ne tik mažùmas bendruomenės, kurioje visi vienas kitą pažįsta, visi vienaip ar kitaip susiję.
Retoromaniškus motyvus romane žymi savita atmosfera, kuri svyruoja tarp pastovumo ir nuobodžio, tarp jaukumo ir ankštumo. Manau, mes galime tai adekvačiai įvertinti: ir personažus, kurie visą gyvenimą neišeina iš savo sodybos, ir nesiliaujančias kaimynų apkalbas, ir senimo politikavimus apie tėvynės ateitį, ir jaunųjų veikėjų kritišką požiūrį į slėnį, „kurio seniausias gyventojas yra pavydas“, susipynusį su prisirišimu ir pasididžiavimu.
P. S. Kai 2025-ųjų rudenį įpusėjęs „Sec Nėro kalno“ vertimą atvažiavau į Zurzelvą apžiūrėti veiksmo vietos, apsistojau slidininkų nakvynės namuose, tuo metu visiškai tuščiuose. Išvydęs netikėtą svečią, savininkas paklausė, kas gi čia mane atvedė. Camenischas? A, taip, puikiai pažįstantis, daug metų dirbęs su jo tėvu, dažytoju. Pasisiūlė ryte keltuvu užkelti iki viršūnės, o kai sumanymas neišdegė, mat naktį viską apsnigo, įskaitant karvių bandą, besiganiusią priešais, pavėžėjo iki artimiausio bažnytkaimio. Romaną skaitęs, be abejo, kaipgi; dalyvavęs ir pristatymuose, klausęs Arno skaitymo; labai patinkanti jo „paprasta kalba“.
Gudžionys, 2026 liepa