Lesboezija ir literatūrinė frustracija

Dovilė Bagdonaitė. Lesbiariumas. Eilėraščiai. V.: Baziliskas, 2026. 51 p.

Kai „Lesbiariumas“ pirmą kartą pakliuvo į rankas, pavarčiusi išganingai palinksėjau galva ir pagalvojau: „Gudru!“, nes man jis instinktyviai priminė Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalą. Gudru vietoj knygos išleisti knygeliotę, kurią labai patogu nešiotis kasdien ir išsitraukti bet kurioje situacijoje, kai turi laiko sukalbėti vienus poterius. Tiems, kas nemėgsta melstis, tai ši knygeliotė gali atlikti ir mados žurnalų funkciją – tiesiog verti, verti, kol paveiksliukai baigiasi, kažką truputį paskaitinėji, ir viskas. Knygos dizainas jaukus, malonus ir asociatyvus.

Tikiu, kad „Lesbiariumas“ buvo laukiamas su jauduliu ir smalsumu dar gerokai prieš jam pasirodant. Aukštus lūkesčius kurstė ir skambūs reklaminiai šaukiniai, pažadai, jog lesbiariumas – panašiai kaip herbariumas ar bestiariumas, tad tikėjausi savotiško sąvado, išsamios skirtingų rūšių apžvalgos ar bent jau pavyzdžių spektro. Čia mane ištiko pirmas nusivylimas, nes eilėraščių šioje knygoje mažoka, jų kiekio pjūtį dar sumažina ir tai, kad ne visi jie apie lesbietes, o jei iš knygos išimtume iliustracijas, jos apimtis dar tragiškiau susitrauktų. Tad vartydama ir skaitydama imu svarstyti, kur yra riba, kada knyga jau gali būti vadinama knyga, kada ji praauga brošiūrą, užrašus su skečais, išauga juodraštį. Mažas formatas savaime nėra joks blogis, tačiau iš jo tikiuosi koncentruotesnio turinio, čia jau nebėra erdvės surašyti viską, kas ant liežuvio galo. Tikiuosi to, nes į herbariumą aptrupėję augalai neklijuojami, herbariumas – tai preciziškai atrinkta kolekcija, skirta augalus išlaikyti ilgiau kaip savotiškus pavyzdžius.

Apie eilėraščio išliekamąją vertę šiais laikais kalbėti nebemadinga, tad nekelsiu šio klausimo, jis galbūt prasilenktų ir su postmodernaus meno tendencijomis. „Lesbiariumo“ estetika dažniau priartėja prie eilėraščio kaip žaidimo, išdykavimo („ieškau tos, su kuria galėčiau“, „Iškritusios iš konteksto“, „tu mano iešmas“), tad ilgalaikiškumo matas čia būtų kiek per drastiškas. Nyrant giliau į turinį, šis rinkinys pasirodė gana infantiliškas, toks ant ribos, kur kelčiau klausimą: tai meniškai vertinga poezija ar pirmieji bandymai mokyklos laikraščiui („Murkėraštis“, „Hobitas“, „Iš dainos žodžių neišmesi“, „Jippii“, „Blablanakt, Liza“)?

Gal labiausiai suerzino tai, kad šioje queer ir lesbietiškoje poezijoje pasigedau queeriškumo ir lesbietiškumo. Lesbiariumas man skamba kaip lesbiečių biblija. Ar bent jau bandymas pretenduoti į kažką stambaus, proveržį, sprogimą, tačiau jo pritrūko. Kai kurios patirtys pasirodė pernelyg universalios, tik tiek, kad vietoj vyro įklijuojama moteris (pvz., „noriu pasistatyt namą“, „Vakaro fantazijos“).

Daugiausia lesbietiškumo aptikau eilėraščiuose „Mano ex“, „Odė gėjams“, „Nebegaliu būti lesbiete“. Suintrigavo neheteronorminės ir kitaip veikiančios bendravimo taisyklės, savita kūniškumo raiška, išryškinti lesbietiški rūpesčiai, peržengiantys romantinės meilės paieškų ribas.

Knyga pasibaigė. Nebeturiu ką daugiau pakomentuoti, nors dar norėčiau. Tikėjausi daugiau. Turinio, perspektyvų, kampų, kažko intymaus / paslapties atvėrimo – kas tas lesbietiškas gyvenimas, kas toji lesboezija? Jaučiuosi lyg vietoj žadėto filmo gavusi pažiūrėti tyzerį. Apėmė literatūrinė frustracija.