Prisiuvau suknelei sagas
●
kai pabudau labai spaudė galvą lyg kas netilptų
lyg joje vietos būtų mažai iš kur toks dilgčiojimas
lyg svetimkūnis tikrinau kiekvieną vingį
kol viename atokiame akligatvyje radau
drebantį šunį
tikriausiai pabėgo gal
išsinėrė iš antkaklio neranda kelio
namo pririšau prie virvelės ir ėjom pas visus
ką tik prisiminiau gal granausko bulis priklydo
gal vienas petrošiaus meškių bet visi
savo puslapiuose anei plyšio eilutėse be
šansų prasprūst
šitas šuo nepriklausė niekam
todėl tapo mano šuo
buvo juodai baltas
todėl niekada nemelavo
bijojo nepažįstamų
ypač vyrų jiems į mane pažvelgus vis
krimsteldavo migdolinę liauką ramiai
miegodavo kol rašydavau ir visada
spaudė galvą
dėl savo šuns turėjau daug
ką iš jos išmesti fejerverkus ir
keletą buvusių draugų po truputį mes
ėmėme suprasti vienas kitą dabar aš pasitikiu
savo šunimi štai dabar pirmąsyk išleidau
pasilakstyti po lapą
mano juodai baltas
šuo mano šuo vos pakviestas atbėga įšoka galvon
įšoka galvon ir vizgina uodegą
jis laimingas kai šitiek daug
laisvos vietos
Prisiuvau suknelei sagas
Nusprendžiau – liūdesio nevalia vaikyti.
Geriau išsaugoti, kad atsiminčiau liūdėjusi,
neverkčiau dažnai dėl to paties. Todėl
mezgu ilgą Vaivos Liūdesio Suknelę.
Nedaug liko, tik trūksta sagučių.
Neseniai išmokau verkti taisyklingai
palenkusi galvą, kad ašaros kapsėtų
tiesiai į delną – taip darau pastebėjusi,
kad kiekvienoje ašaroje – dvi akutės.
Vos pajuntu artėjant liūdesį, bėgu prie komodos,
ieškau skardinės sausainių dėžės. Joje adatos,
siūlų ritės. Akimirką mąstau, kokios spalvos siūlas
tiktų šiandienos liūdesiui (raudonas) ir ar didelis tas
liūdesys (šiandien – didelis). Imu storą raudoną siūlą,
stambią adatą. Ir tuomet jau leidžiu sau verkti
taisyklingai
palenkusi galvą.
Žvilga, žaižaruoja sauja ašarų – jas atsargiai
siuvu prie savo suknelės. Adata dydžio kaip tik,
o suknelė pagaliau ima išsipildyti. Velkuosi suknelę,
seguosi ašarų sagutes. Tiek daug spalvų, galvoju –
liūdesiai mano maži, sielvarto siūlas trumpas.
Ir kaip galiu būti nelaiminga,
kai tokia marga mano liūdesio suknelė.
Ignės Grikevičiūtės fotomontažas
●
mažą mane tėtis
įsodino į bulvių vagą
(ją arti turėjo kosėjantis arklys
tai buvo
švenčiausias mano gyvenime
laukimas)
ir nuo to laiko ėmė pildytis mano gyvenimas
augau smėlynuose tarp baltų žiedų
o kai dydžio buvau sulig bulve
(kauptuku iškėlus) man buvo paliepta
oro įkvėpti
taip ir padariau ir tada kurį laiką
tik dainavau ir gėriau baltų žiedų nektarą
vėliau
lauko pakraščiais man buvo leista
rinkti rūgštynių puokštes
surinkau vieną beveik neapglėbiamą rankomis
(ta pačia rūgštyne vos perrišau)
tokio didumo nemačiau
kur einu
kur mane neša
taip išklydau iš bulvių lauko
be andainykščio grakštumo
išsisukinėdama mašinų
tempiau
paskui save ištįsusias galūnes mokiau
jas nerūpestingumo
išmokiusi viską tuoj pat aišku
pamiršau ir sustojau
pažiūrėti atgal tiek
dabar ir matau
kiek papasakojau
tiek dabar išsipildę bet vos sugrikši
smėlis tarp dantų
vėl kitaip prisimenu
The river of time
„Time a river!“ we say to ourselves, „a queer sort of river that“
J. J. C. Smart
atėjo laikas
išmokti plaukti
stropiai mokiausi
sausumoj
repetavau plačius mostus taisyklingą kvėpavimą
persisvėrus per turėklus
stebėdavau kaip kiti
nusimeta rūbus ir leidžiasi pasroviui
vis laužiau galvą kodėl
ir kokiu greičiu juos neša (prisiekiu
vakar nešė lėčiau)
ilgiausiai žiūrėjau dar kiek ir būčiau
apskaičiavusi greitį bet upė pakilo ir čiupo mane
nieko negelbėjo pamokos
paviršiuje laikė tik gėda
skęsti
plūduriavau kol srovė sulėtėjo
ir užnešė mane ant seklumos
tai buvo brandžiuosiuose viduramžiuose
išbridusi į krantą pažvelgiau per petį
ir pirmąsyk supratau šį tą apie upes
upės yra pilnos paradoksų
upės (vis dar) yra judėjimo matas
pagal anksčiau ir vėliau
gavusi šią dovaną likau sausumoje
šviesiuosiuose amžiuose
