Iš latvių poezijos [Vācietis, Neibarts, Kronbergs, L. Briedis, Žebers, Šlāpins, R. Briedis]
Nuo rugpjūčio 28 iki rugsėjo 12 d. Latvijoje vyksta kasmetinės – šiemet jau 61-osios – „Poezijos dienos“.
OJĀRS VĀCIETIS
(1933–1983)
BAISIAI SUNKUS DARBAS –
plauką nešti.
Nėra nei plonojo,
nei storojo galo,
apie svorį
pagalvoti verta,
o svarbiausia –
ką su juo darysi?
Skaldysi kaip malkas?
Tokių malkų
jau tiek priskaldyta.
Statysi namą?
Plaukų namų
jau pristatyta.
Ne vienas, tada ne!
Išpjaut lentas
ir karstus
kalti…
Ieškot lavonų
tokiam karstui…
Ir laidotuvininkų
ceremonijai…
O kodėl tada mes
nešame
plauką?
Todėl, kad bedarbiai
esame.
Juk reikia ką nors
dirbti?
Geriausia, kai darbas
yra –
baisiai sunkus.
AIVARS NEIBARTS
(1939–2001)
●
Aš esu
apsuptas.
Tamsa
aplink
vis tvirčiau
veržia
savąjį
apsiausties lanką kaip
asfaltas
liepas
Rygos priemiesčio gatvėse.
Reikės pabandyti
prasiveržti kaip
želmeniui
per juodą asfalto
gvardiją…
●
aš nutveriu
žodį kaip
vanagas viščiuką ir
tempiu į
savo eilėraštį
Diskusija
Stengiuosi
įrodyti
sliekui, kad
jis pasitrauktų iš
kelio, bet
sliekas nepasitraukia iš
kelio.
Tada ištariu paskutinį
(patį kilniausią)
argumentą –
mano pėda
didelė…
JURIS KRONBERGS
(1946–2020)
Vasara Stokholme: saulė ir alkūnės
Saulė – mano šiandienos simbolis
prisiminus negalavimus ir niaurią padangę
Tai dienos, kai visa švedų tauta ir
atvykėliai (legalūs bei nelegalūs)
rodo vieni kitiems savo alkūnes
Taip, netikėtina: ir švedai ar net švedai
turi alkūnes
Žinojome, kad alkūnes turi
didžiosios tautos:
amerikiečiai – aštrias
rusai – bulvės formos
vokiečiai – kaip ridikėlių
prancūzai – kultūringas tarsi vynuogės
norvegai – vos ne kalnus ar slides
kinai – mažytes ir raudonas
o štai anglai, kaip čia pasakius
tiesiog breksitiškas
O kokios tada švedų alkūnės?
Žinoma, demokratiškos –
jeigu švedą kas nors niukteli alkūne
jis gali pasirinkti
skaudės ar neskaudės
Europos Sąjunga išdalina pabėgėlius…
Italijai kojas
Ispanija ims plaukus
Prancūzija akis
Vokietija o ką Vokietija? Vokietija ims šlaunis
Nyderlandai suprantama plaučius
Švedija kojų padus šiaurietiškam vaikščiojimui
Anglija Anglijai apskritai neaišku
kurios kūno dalys yra breksitiškiausios:
gležnos minkštos / drėgnos arba kietos kaip akmuo
Suomija būtinai paims ausis
o Estija plokščius padus
Lietuva pasiims širdis ir nedelsdama
nusiųs Šventajam Sostui
Vengrija pasisavins akląsias žarnas
kad įrodytų jų nereikalingumą
Čekija / Slovakija tiesiog nostalgiškai
(prisimindamos Prahos pavasarį)
paims pabėgėlių šešėlius
Lenkija ims žarnas (tiek plonąsias tiek storąsias)
žvėris maitins
o kas ims kasą
kas ims skydliaukę –
Liuksemburgas, Lichtenšteinas, Latvija?
bet nakties tamsoje prisėlins Belgija
ir pavogs (mūsų visų) baimes
taip pabėgėliai taps europiečiais
o europiečiai žmonėmis
ir Jėzus Kristus – mūsų kultūros / etikos pamatas
pagaliau galės sugrįžti
iš visai kuklių poilsio namų netoli Lugano
kurio ežere malonu maudytis
giedrią dieną
nuo aplinkinių aukštumų žvelgti į Viduržemio jūrą
LEONS BRIEDIS
(1949–2020)
Namas
Greit į duris man laikas skambins,
manęs nebus,
kas šias duris pravers.
Greit languosna šviesa įžengs,
tik viename
tas liūdnas mėnuo žvelgs.
Kodėl, keleivi, toks nuliūdęs,
kai tau po kojomis
dainuoja vėjai?
Gal namas šis, taip gąsdinęs tave,
išleidęs želmenis
nesužydėjo…
ŽEBERS
(tikr. Andris Breže, g. 1958)
Simetriškas nutikimas ant europadėklo
saulė leidosi už prekybos centro
EYCL 1 ir EYCL 3
sėdėjo ant
UIC 435-2
sėdėjo ir skvarbiai žvelgė vienas į kitą
staiga
DRD 4-7R
energingai pajudėjo ir pastūmė
FOXP 2
kai keturi žodžiai stumdydamiesi puolė link išėjimo
pasigirdo
AŠ TAVĘS NIEKADA NEPAMIRŠIU
dalyvauja
EYCL 1 – genas, atsakingas už žalių akių spalvą
EYCL 3 – genas, atsakingas už rudų akių spalvą
UIC 435-2 – europadėklo ženklas
DRD 4-7R – dopaminas, aktyvumo genas
FOXP 2 – genas, atsakingas už kalbą
ILMĀRS ŠLĀPINS
(g. 1968)
●
pabudau, už lango jau diena
tryliktą telefonas rodė, pasivėlinau, nes
keisti žmonės sapne liepė suvalgyti
delfino širdį, gerai, kad pabudau, maudė kaklą
delfino širdį suvalgyti iškart, tik pagalvokit, kur protas
žinau, naktį jis mėgsta pajuokauti
juk mes esame su tavimi, sakė rankų pirštai
delfino širdis, iš vidurių išpjauta raudona širdis
kraujo čiurkšlės driekėsi vandeny, pabudau
tą akimirką, kai pilkšva diena už lango
tirpstantys pirštai ir paklodė ant grindų, bent
atsikelti, pastovėti, nupurtyti regėtą sapną
kai diena už lango reikalauja
pilkumą priimti ir krauju pasirašyti sutartį
žinau, delfinai mąsto ir jaučia panašiai kaip žmonės
tačiau aš pasiduodu, aš priklausau, rašau ir raudu
kodėl kas rytą, kai diena už lango, kodėl taip nutinka
pabudau šiek tiek per vėlai, žinau, vieną žmogų
kurį ryte norėčiau matyti šalia savęs
tas žmogus kažkur yra, jis mato, aš žinau
RONALDS BRIEDIS
(g. 1980)
E-PS
I
Dedu krūvon
Lengvus lapus
Sunki knyga
Išėjo
II
Į stalčių
Uždariau eiles
Ir jas pamiršau
Dabar tenai jos skamba
Nebent kuri
Pabėgusi jau būtų
III
Jaučiu
Kažkas mane jau skaito
Jaučia
Visi neuronai
Aš užverčiu šią knygą
Ir padedu
Vėl į lentyną
Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis
