Sugrįžus į Visbį
Kai po ilgos kelionės pasiekiau Baltijos rašytojų ir vertėjų centrą, radau jo vadovę Leną kiemelyje genėjančią rožes. Sugrįžus į miestą, kurį vadina city of roses and ruins, kitaip ir negali būti. Kai lankiausi čia prieš ketverius metus, buvo gegužė, rožės dar nežydėjo. Šiemet, liepą, kone kiekvieną senamiesčio namą apsiviję jų krūmai pilni žiedų.
Norėjau, kad viskas būtų kaip buvę. Tas pats kambarys su vaizdu į bažnyčią ir jūrą, tie patys žmonės. Nenorėjau pažindintis su naujais rezidentais. Liūdėjau, kad čia nebedirba Patrikas. Praeitą sykį, kai guodžiausi, kaip liūdna išvažiuoti, jis sakė: „Sugrįši. Visi grįžta.“ Ir neklydo.
Ir kaip aš pamiršau varpus? Šalia esančios Švč. Mergelės Marijos katedros varpai čia skamba kas pusvalandį (net naktį!), o kai kuriomis valandomis (aštuntą ryto, dvyliktą) dar sugroja ir papildomą melodiją. Tai kaip dabar miegoti?! Christine, rašytoja iš Geteborgo, pasakojo, kad pirmą kartą čia atvykusi pagalvojo – kodėl niekas jos neįspėjo apie varpus?
Liepa sunkus metas susikaupti darbui Visbyje. Miestą galima apibūdinti, kaip gūglas apibūdina prekybos centrą spūsties valandomis – „as busy as it gets“. Dabar bent kelias savaites patirsiu tai, ką patiria žmonės, gyvenantys senamiestyje.
Dieną, kai atvykau į Visbį, pasklido žinia, kad mirė poetas Aidas Marčėnas. Esu dėkinga jam už skatinimą sudaryti poezijos knygą, dalyvauti Pirmosios knygos konkurse, už visus padrąsinančius žodžius, kurie man, pradedančiai poetei, iš žmogaus, kurio eilėraščiais žavėjausi dar mokykloje, buvo be galo svarbūs. Aidas Marčėnas yra (neapsiverčia liežuvis sakyti „buvo“) ir vienos mano geriausių draugių tėtis. Skaitant „Eilėraštį Vytei“, kuriuo draugė pasidalino tą vakarą, ėmė nevalingai bėgti ašaros.
Susipažįstu su kitais rezidencijoje viešinčiais rašytojais ir vertėjais. Jaučiuosi apsimetėlė. Visi kiti daugiau parašę, daugiau pasiekę, atvažiavo čia rimtai dirbti, o aš… Tik svajoju sėsti ant dviračio ir minti taku, einančiu palei jūrą.
Rezidencija stūkso ant uolos suformuoto skardžio, kiek atokiau nuo pagrindinių pasilinksminimų vietų. Bet vėjas kas vakarą atneša muziką iš barų, nežinia kur vykstančių koncertų, atrodo, kad kasdien čia vyksta miesto šventė. Christine pasakoja apie greit prasidėsiančią Stokholmo savaitę, kurios metu į Visbį šokti paplūdimio klubuose ir laistyti šampano suvažiuoja sostinės auksinis jaunimas.
Autorės nuotrauka
Ant šio skardžio gidai veda turistų grupes, rodo Švč. Mergelės Marijos katedrą, senamiesčio panoramą ir pasakoja apie pirklių gyvenimą Viduramžiais. Porelės čia ateina stebėti saulėlydžių. Turistai šmirinėja aplink rezidenciją (tai 1823 metų pastatas, kuriame veikė nemokama mokykla neturtingiems vaikams), žvilgčioja į langus rašantiesiems (man pasisekė – gavau kambarį antrame aukšte, pro jį taip lengvai nepažvelgsi).
Išeinu į kiemelį, kur žydi rožės. Čia taip gražu, kad net skauda. Taip jau rašiau tekste iš Visbio 2022-aisiais. Karas Ukrainoje tebesitęsia. Ką tik sužinojau, kad mirė Aidas Marčėnas. Galima būtų vardinti ir vardinti, kodėl tarsi neturėtų būti gražu. Kaip nejausti kaltės? Kaip imtis kūrybinių darbų ir tikėti, kad tai, ką darau, turi prasmę?
Pirmą kartą grįžusi į Visbį dviračiu pasiekiu jūrą ir vaizdas užgniaužia kvapą. Kaip aprašyti jūros kvapą? Šios konkrečios jūros šioje konkrečioje vietoje. Baltijos jūra Gotlande šiandien audringa, kranto linija nusėta jūržolėmis, akmenim ir akmenėliais, auga žolės, čia niekas nesimaudo, tik vaikštinėja ar važinėja dviračiais asfaltuotu krantinės taku. Kvapas labai stiprus, stabtelėjęs prie suolelio negali jo visą laiką nejausti, negalvoti apie jį, kvapas, laviruojantis tarp malonaus atostogas, keliones primenančio aromato ir dvoko (žuvies? gaišenos? puvimo?). Naktį šis kvapas kyla viršun, ant skardžio, pasiekia ir mūsų rezidenciją. Kaip gera naktį. Išėjome pažiūrėję futbolą į lauką. Pusė pirmos. Žmonių, bent aplink rezidenciją, nėra, Gotlando sala rodosi tikresniu, ne tokiu sezoniniu savo veidu.
Susirašau su Sabine, poete iš Vokietijos, su kuria šiemet susipažinau poezijos festivalyje Jasuose, sakau, kad norėčiau, jog jį būtų čia, kasdien rašytų savo tinklaraštį, visai kaip Rumunijoje, o aš vėliau skaityčiau, naudodamasi automatiniu vertimu iš vokiečių į anglų (jis visai neblogas). Literatūrinių rezidencijų ir festivalių bėda ta, kad juose sutinku įdomiausius žmones, per tas dienas, kai esame kartu, susibendraujame, lyg būtume pažįstami visą gyvenimą. Bet rezidencijos baigiasi, festivaliai baigiasi, išsiskirstome, kurį laiką dar susirašome žinutėmis, siunčiame vieni kitiems nuotraukas, retkarčiais susiskambiname. Tačiau ryšys pamažėl retėja, trūkinėja, kol tie žmonės belieka prisiminimais, vardais pavardėm feisbuke, somebody that I used to know.
Kažin, kaip sekasi serbei Slavicai, su kuria čia leidau laiką prieš ketverius metus? Turėčiau jai parašyti. Per mažai kam, su kuo anksčiau buvau artima, parašau be progos, tiesiog pasakyti, kad apie tave galvoju, kaip tu gyveni? Galėjau parašyti ar paskambinti Aidui Marčėnui pastaraisiais metais, galėjau paklausti, kaip ir kuo jis gyvena. Bet to nepadariau.
„Vasara, vasara puiki. Kai tik ji baigiasi, imu laukti kitos vasaros“, – sako mano naujas draugas Šota, poetas iš Sakartvelo. Šota vienintelis iš rezidentų rūko (normalias, senas geras cigaretes). Pietums pjaustosi didelį mėsos gabalą. Su juo mažiau gėdijuosi, kad nesu tokia vakarietiška, tokia elegantiška, gaminanti tikrą maistą ir vaišinanti juo kitus. Šota angliškai kalba sunkiai, bet labai stengiasi ir kam neranda žodžio – kompensuoja rankų gestais. Kita vertus, suprantu, kad jei kalbėtume jo gimtąja kalba, pažinčiau kitą žmogų. Dabar belieka apsiriboti paviršiuje plaukiojančiais pokalbiais.
„Ar tau būna baisu, kad tavo tekstas nebus įdomus kitiems?“ – klausiu norvego scenaristo, su kuriuo važinėjamės dviračiais jūros pakrantės taku. „Manau, svarbu būti atviram ir sąžiningam su savimi, nebandyti nukirsti kampų. Tada bus įdomu ir kitiems.“
Ši viešnagė kitokia nei buvusi. Kai buvau Visbyje prieš ketverius metus, rezidentų buvo mažiau ir laiką jie daugiausiai leido po vieną. Nebent išeidavome drauge pasivaikščioti su vertėja serbe. Atvykusi šiemet iškart buvau pakviesta bendros vakarienės. Antrame rezidencijos aukšte, bibliotekoje, kas vakarą žiūrėdavome pasaulio futbolo čempionatą. Kai futbolo nerodė, žiūrėjome filmus apie Bergmaną ar jo paties filmus. Kartu miesto autobusu net dukart vykome į Forės salą, ten išsinuomojome dviračius, leidomės ieškoti Bergmano namo, raukų (vėjo ir jūros sukurtų natūralių uolų skulptūrų) ir kitų salos paslapčių.
Šiandien karšta ir Visbyje (27 laipsniai), o vanduo jūroje vis dar 12–14 (kitoje Gotlando pusėje 19 – neteisybė!), tad numynėme iki kalkakmenio karjero išsimaudyti. Šalimais vyko automobilių lenktynės, daug žiūrovų, daug triukšmo, daug dulkių. „Kaip skirtingai žmonės įsivaizduoja pramogas“, – tarė šalia minanti norvegė rašytoja Kjersti. Vanduo karjere turkio spalvos ir tobulos temperatūros. Pakeliui prasilenkėme su keliais sunkvežimiais, kurie iš karjero siurbė vandenį. Vairuotojas sakė, kad tuo vandeniu pripildys baseinus. Gotlande nedaug vandens išteklių, ypač vasarą, socialinės reklamos prašo visų taupyti vandenį, kad ir tokiais šūkiais: „Tegul tavo automobilis būna purviniausias Gotlande!“
Autobuse į Forės salą kalbamės su Kjersti. „O tu?“ – klausia manęs, papasakojusi apie savo sūnų ir dukterį. „Ne, aš neturiu vaikų, bent kol kas, tikiuosi“, – pakartoju anksčiau kitiems jau suformuluotą atsakymą ir keičiu temą, nes jaučiu, kaip dursteli krūtinėje. „Kiek tau metų?“ – dar klausia ji. Atsakau ir galvoju, ar ji mano, kad esu vyresnė ar jaunesnė, ar dabar galvoja apie mano galimybes pastoti. Taip norėčiau, kad ji atsakytų: „Viskas bus gerai, tau dar viskas priešaky.“ Bet ar toks atsakymas būtų teisingas, ar apgaulingas, bet raminantis? Visi rezidentai, su kuriais čia kartu esame, turi vaikų. Jie šiek tiek vyresni už mane, daugumos jų vaikai jau baigę mokyklas, norvego dukra ką tik išsilaikė teises, švedės sūnus studijuoja Ispanijoje. Jie tarpusavyje daug kalba apie vaikus. Aš tyliu. Pagalvojau, kad turbūt palankiausia vykti į rezidencijas, tokias kaip ši, priimančias trims ar penkioms savaitėms, jei tavo vaikai jau paaugę. Arba jei jų neturi.
Laikas kartu su rezidentais, pokalbiai, kelionės po apylinkes šiek tiek primena mano studentišką gyvenimą Udinėje, laiką su kambariokais (ypač todėl, kad vėl skaitau ir atrinkinėju knygai tuomet rašytus tekstus). Žinoma, tada mums buvo dvidešimt, čia susirinkusiems rezidentams – keturiasdešimt, penkiasdešimt ir daugiau. Visai kitas gyvenimo etapas. Bet būdama čia jaučiuosi panašiai. Lyg būtume ištraukti iš savo labai skirtingų gyvenimų, darbų, rutinų, atitraukti nuo artimų žmonių ir išmesti į salą, saloje stūksančią rezidenciją, kur šias tris ar penkias savaites galime kartu kurti savo laiką. Matau, kaip atsikartoja mano baimės, kaip sunku, kol žmonių dar nepažįstu, verčiu save šypsotis ir būti mandagią, prisiminti, ko derėtų paklausti ką tik susipažinus. Kaip vis dar nejaukiai jaučiuosi bendroje virtuvėje, vis dar šiek tiek gėda, kad valgau kažką lengvai paruošiamo, kad nelabai moku gaminti, vis kažkas krenta iš rankų, užtykšta ant rūbų. Kas pasikeitė? Nebegeriu (nuotoliu vis jungiuosi į priklausomų nuo alkoholio žmonių susirinkimus), esu mažiau kategoriška, jaučiuosi mažiau išskirtinė. Skausmingai suvokiu, kad man, mums likusio laiko sumažėjo. O juk kai apie tai pagalvoji, kas iš tiesų svarbu?
Autorės nuotrauka
Stokholmo savaitės pikas. Šis savaitgalis paskutinė proga Visbyje pasijusti lyg Ibisoje. Klubinė muzika nuo ryto sklinda iš „Kallis“ – paplūdimio klubo. Bėda ta, kad ji sklinda po visą senamiestį. Jei atsidarai kambario langą, beveik patenki į klubą. Jūroje pagaliau sušilo vanduo (18 laipsnių!), tad pakviečiau poetą iš Sakartvelo kartu išsimaudyti. Poetas įbrido ir nutarė, kad jam per šalta. O aš išsimaudžiau, po to sėdėjome ant kranto, šalimais dunksint klubinei muzikai. Pakeliui namo užsukome į botanikos sodą, fone toliau dunksėjo. Net užsidariusi langus viską girdžiu! Nesusikaupiu dirbti, gal sėsti ant dviračio ir apvažiuoti svarbiausius Stokholmo savaitės taškus, prisikaupti medžiagos tekstams?
Blizgančios trumpos suknelės, bateliai aukštais kulniukais, auksiniais dirželiais apsiviję blauzdas. Apsvaigusios merginos, prisėdusios ant smėlio, glostančios vyruko, atrodančio kaip Hulkas Hoganas, šunį. Scena šokiams, įvairiaspalviai dūmai, šampano taurės, garsi muzika, mobilieji rankose, tiesiogiai transliuojantys vakarėlį į socialinius tinklus. Aprangos kodas – golden touch. Užrašai: „VIP tables and questlist“. Šalia klubo stovi limuzinas ir du policijos automobiliai. Veiksmo kol kas ne tiek daug, kiek triukšmo, sklindančio po visą Visbio senamiestį.
Iš toliau nuo klubo prisišvartavusių jachtų sklinda panaši muzika, ten – privatūs vakarėliai, taip pat išsipustę žmonės, ant stalų visur šampanas. Akimirką pajutau norą būti toje jachtoje, pasipuošusi kaip jie, kartu gerti šampaną, svaigintis. O jeigu nusipirkčiau butelį šampano ar vyno, atsikimščiau jį prie vakarienės? Niekas čia nežino, kad turiu priklausomybę. Nusipurčiau. Grįžau į rezidenciją ir pasijutau lyg išvengusi pavojaus, lyg automobilis dideliu greičiu būtų pralėkęs visai šalia, per plauką manęs nekliudęs.
Paskutinė mano diena Visbyje. Prabundu, manęs nebetrikdo kas pusvalandį skambantys varpai. Susitinku su klasioke, kurios nemačiau daugiau nei dvidešimt metų. Dabar ji gyvena Švedijoje, dirba gydytoja mažame miestelyje netoli Erebru, atvyko į Gotlandą atostogauti. Pamatė feisbuke mano nuotraukas ir parašė žinutę. Taip siurrealu po šitiek metų susitikti tokioje netikėtoje vietoje. Mes važinėjame dviračiais taku palei jūrą, valgome ledus, kalbamės, lyg tų dvidešimt su viršum metų nė nebūtų buvę.
Paskutinei savo vakarienei užsakau picų. Per skandinavišką programėlę užsakytas picas veža dvi valandas, švediškai kalbantys kolegos pasisiūlo skambtelti į piceriją, bando išsiaiškinti, kur jos dingo. Galiausiai trys milžiniškos picos pristatomos, mes valgome, juokiamės, prisiminę visus per šias tris savaites nutikusius kuriozus. Estė Tiina sakosi parašiusi man eilėraštį! Skaitome jį trimis kalbomis (vertimais į anglų ir lietuvių pasirūpina dirbtinis intelektas). Kjersti įteikia man visų pasirašytą atviruką – rankų darbo, su užklijuotu dobilo lapu ir maža ramunėle.
Žinau, kad grįžus į Vilnių lauks daug nežinomybės. Reikės ieškotis naujo darbo (paskutinę pavasario dieną atleido visą skyrių, pradirbau ten devynerius metus). Nežinau, kokios bus mano pareigos (jei dirbsiu) šį rudenį, kas bus mano bendradarbiai, kur bus darbo vieta, ar mėgsiu tai, ką veiksiu. Kita vertus, viena pabaiga reiškia kitą pradžią. Jei manęs nebūtų atleidę, nebūčiau galėjusi trims savaitėms atvykti į Visbį. Nebūčiau sutikusi Christine, Šotos, norvego scenaristo, Kjersti, Tiinos ir visų kitų. Keista, kad gyvenime mus suveda atsitiktinumas. Arba aukštesnioji jėga – bent taip sakoma priklausomų žmonių susirinkimuose.
