Dantys

 

Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“ (2020, liet. 2022, vertė L. J.) jau išverstas į šešias kalbas, inscenizuotas Valmieros ir Klaipėdos teatruose, šiemet turėtų pasirodyti latvių ekranizacija. „Dantys“ (Zobi) yra naujas autoriaus romanas, iš dalies autobiografinis, pasakojantis apie ankstesnį metą, personažo svajonę tapti rašytoju vaduojantis iš sunkios priklausomybės. Romanas šį rudenį bus išleistas latviškai ir lietuviškai (leidykla „Odilė“).

 

Nereikia būti tokiam myžniukui! Šiandien ryžtingai apsisprendžiau susitvarkyti su televizoriumi ir lombardu. Ir trauk mane velniai, jeigu negausiu kokių 50 eurų. Išdaušiu stiklą, jej bogu. Galva sukalsiu tą veidrodį rėmuose už 200 eurų. Buvau manęs eiti į kitą lombardą… Koks ištižėlio sprendimas! Eisiu į lombardą „Mona“ ir tikėsiuosi, kad ten dirbs ta moksleivė. Ir šį kartą mes pakalbėsime iš jėgos pozicijų. Televizorius – mano vienintelis iš tėvų likęs atminimas. Dar kelios nuotraukos, bet jos nesiskaito. Jų į lombardą neatiduosi. Tėvai mane suprastų. Buvo labai supratingi. Todėl jų ir nebėra šiame pasaulyje. Nėra čia ką amžinai veikti.

Televizorius plokščias, todėl jį lengva pasikišti po pažastim. Kuo labiau artėju prie lombardo, tuo mažiau esu įsitikinęs, kad gausiu 50 eurų. Tėvai mirė prieš penkerius metus. Tuomet tai buvo naujausias modelis. Vienintelis modernus daiktas jų skurdžioje kasdienybėje. Keistas pirkinys, turint omeny, kaip varganai jie gyveno. Nesu įsitikinęs, bet, ko gero, šitaip bus susimokėję kokie nors smulkūs chuliganai, kuriuos mama konsultuodavo. Ji buvo teisininkė. Anksčiau net rajono teisėja. Sunkiais laikais – devyniasdešimtiniais. Tada jai ėmė grasinti, ir iš teismo ji išėjo. Kiek žinau, tai buvo susiję su grasinimais seseriai ir man, ne jai pačiai. Ji buvo gana kietas riešutas, bet vaikais rizikuoti nenorėjo. Todėl antrą gyvenimo pusę žiūrėjo televizorių ir sprendė kryžiažodžius.

Dirba moksleivė. Paėjau kita gatvės puse ir išsiaiškinau. Dabar reikia susikaupti ir atgauti tikėjimą savo jėgomis. Nepasidairiau, kiek šis modelis kainuoja. Šįryt buvau per daug melancholiškas. Tai nuo poezijos ir alaus.

Man reikia tikėti televizoriaus galiomis. Įeinu vidun.

− Geras rytas! – sakau.

− Neblogas, – ji atsako ir tęsia: − Dar viena jubiliejaus dovana, kuri dvejinasi?

− Dubliuojasi – būtų teisingas žodis, bet ne, šį kartą tai vienintelis televizorius pasaulyje, ir aš paprašysiu į tai atsižvelgti, – neprarandu optimizmo, nepaisydamas jos skeptiško žvilgsnio.

− Dešimt eurų. Man net nereikia žiūrėti pavyzdžių. Štai, pas mus toks parduodamas.

Ir ji išties parodo tokį pat modelį, tik su švariu ekranu. Kainuoja 40 eurų.

Aš bemat subliūkštu kaip kvapo netekęs balionas.

− Kai dirbau turguj pas pusbrolį, jis pirkdavo už pusę kainos, o parduodavo dvigubai brangiau. Šiuo atveju būtų 20 eurų, – paniškai mėginu sugalvoti verslo planą.

− Tai jums reikia eiti pas pusbrolį, – ji nepalenkiama.

Bus vakar susipykusi su sužadėtiniu ar jai numirusi auksinė žuvelė; užgriuvau ne laiku, tai aišku.

− Pagalvojus tai dešimt eurų geriau negu nieko, – bandau save padrąsinti.

− Tęskite taip toliau, ir jums viskas pavyks, – ji nusišypso, aiškiai žinodama, kad tai ne pabaiga.

Ir aš žinau, kad dar ateisiu. Man jau dabar, atiduodant televizorių, darosi taip neapsakomai liūdna, kad norėčiau su visu tuo ekranu po pažastim išbėgti pro duris, mauti pro kūdrą, gimnaziją, senąją kartingo trasą, paskui šiek tiek už miesto keliu į Miško kapines. Padėti televizorių ant tėvų kapo kauburėlio ir žiūrėti į atspindį juodame ekrane.

„Mama, čia aš. Mane rodo per televiziją. Pagaliau išgarsėjau!“

− Man rašyti čekį?

− Ką?

− Jūs imsit pinigus?

− Taip.

 

Sėdžiu prie kūdros ir geriu vyną. Parduotuvėje buvo litrinis butelis už palankią kainą. Vynas skatina ramiau pažvelgti į viską. Alus migdo, šnapsas audrina, o vynas apibrėžia. Visi filosofai geria vyną. Aš geriu, vadinasi, galiu.

Kuo aš noriu būti? Rašytoju? Tikrai? Tai reikėtų rašyti. Visi rašytojai rašo. Bent tie, kurie žinomi. Rašo ir tie, kurių niekas nežino, bet toks rašytojas, kuris nerašo ir nėra žinomas, turbūt nėra joks rašytojas. Man čia ta programėlė kelia problemą. Išeina, kad aš nerašau, bet vis dėlto kai kas mane žino kaip rašytoją. Tai viską komplikuoja. Man teks rašyti dėl kažkokio kvailo nesusipratimo, korektūros klaidos.

Dauguma rašytojų lengvai galėtų nerašyti. Dangus nesugriūtų. Skaitydamas vietinę literatūrą neatsikratau jausmo, kad skaitau kai ką, kas neišbraukta. Aš, pavyzdžiui, galiu nerašyti ir nerašau. Toks nuo šiol galėtų būti mano moto. „Aš galiu nerašyti ir nerašau.“ Geri rašytojai parašo labai mažai, blogi – labai daug. Aš galėčiau būti iškilus rašytojas ir nieko nerašyti.

Arba galėčiau rašyti bulvarinius romanus. Būna tokie konkursai. Susigalvoju slapyvardį, mikliai sumanau siužetą ir per mėnesį parašau. Būtinai reikėtų dirbti sparčiai. Ilgai galima daryti tai, kas patinka, o dėl pinigų reikėtų veikti sparčiai. Prie šūdo nėra ko ilgai sėdėti. Kaip vaikystėje – pirmiausia suvalgyti prastus saldainius. Parašau per mėnesį tokį bulvarą, konkurse užimu pirmą arba antrą vietą su kokia 2 000 eurų premija, ir man gal dar priklauso koks procentas nuo parduotų knygų. Nežinau, kaip daroma tokiuose konkursuose. Bet 2 000 eurų už mėnesį visai neblogai. Turint omeny, kad šiuo metu uždirbu vidutiniškai 10 eurų per dieną, parduodamas gitaras ir televizorius, tai būtų net daug naudingiau.

Galėčiau su savim sudaryti sandėrį. Ką tik apskaičiavau. Kad per mėnesį parašyčiau bulvarinį romaną, per dieną reikėtų parašyti kokius 2 000 žodžių. Maždaug penkis lapus. Gal net mažiau. Bet tebūnie – 2 000 žodžių per dieną. Darbas kaip reikiant, bet jei užsimerki ir varai, tai įmanoma. Užtat paskui už 2 000 eurų galiu gerti kokius tris mėnesius. Ir dar sumokėti savo menką nuomą. Per metus tam reikėtų kokių trijų ar keturių knygų. Nežinau, ar tie konkursai rengiami taip dažnai. Galima juk dalyvauti keliuose, su keliais slapyvardžiais. Geriau, žinoma, moteriškais, mėtant pėdas.

Siužetas? Gyvena bičas, pas jį netyčia užeina beibė, supainiojusi duris ar panašiai, ir juodu įsimyli vienas kitą. Pasirodo, ta mergina ėjo pas savo čiuvą, bet dabar viso to reikia atsikratyti. Tačiau tas jos buvęs bičas yra tikras kaulų laužytojas, be to, gyvena šalia. Maniškis nėra toks stiprus, bet užtat gudrus, ir jis ką nors sugalvoja…

Na, okei, rytoj susitvarkysiu. Čia labai daug baltų siūlų, jau matau, bet pradžia tiks.

Jei rytoj parašau aštuonis lapus, tai kompo į lombardą neatiduodu. Toks mano sandėris. Okei – nuleisime žemiau, kad iškart neįkliūčiau į pagundą nedaryti. Jei parašysiu penkis lapus, tai reikalas juda. Tai jau gerai, ir gal net užtenka. Penki lapai – tai įmanoma. Tai padaro net studentai, kai viską atlieka paskutinį mėnesį. Tiesiog įsivaizduosiu, kad privalau tai padaryti, nes nuo to priklauso mano ateitis. O dabar dar išgersiu vyną ir dar nusipirksiu vyno, ir pasiliksiu rytojui, kad nereikėtų rašyti ant tuščios širdies.

 

●

 

Stoviu prie lombardo dar prieš atidarant. Man su šiuo lombardu tikras kablys, lyg priklausomybė. Gal čia kalta ta moksleivė ir tai, ką mudu abu apie mane labai gerai žinome? Juk jau nuo pat pradžios žinojome, kad aš sugrįšiu. Ji tik nežino, kad ryte aš net nebandžiau ką nors parašyti. Pabudau su mintimi, kad to bulvarinio nerašysiu. Aš nesu toks rašytojas. Esu visai kitoks tipas. Neketinu prisidaryti gėdos su kokiais nors regioniniais konkursėliais, kuriuose dalyvauja tetulės su gintaro sagėmis. Aš neberašysiu. Bent šiame kompiuteryje. Visai nevykęs prietaisas. Nėra prasmės tokį laikyti namie. Be to, jis mane gundo galvoti apie pigius literatūrinius laimėjimus. Todėl parduosiu jį į vergiją kokiam nors internetinio kazino lošėjui.

Ateina lombardo moksleivė. Gal aš ją įsimylėjau? Bet kad ne mano tipas. Nors aš turbūt ir neturiu kokio nors savo tipo. Veikiau esu tiek savimi nusivylęs, kad norisi nusižeminti iki galo ir tada išsitrinti iš pasaulio kaip iš socialinio tinklo, kuriame manęs niekas ir nesekė.

Ji jau iš tolo šypsosi. Nors pastaruoju metu mano akys nebe tokios geros kaip ankstyvoje jaunystėje, bet aš tai matau. Bene susitaikė su sužadėtiniu arba žuvytė atgijo.

− Dešimt eurų, – sako ji, įvarydama man siaubą, ir prunkšteli.

− Kokia proga? – pasipiktinu. – Tas dar tik krepšyje! Jūs net akyse nematėte! Kokie dešimt eurų?

− Aš gi juokauju.

Ji tikrai geros nuotaikos.

Jaučiuosi kaip paskutinis idiotas.

Ji atrakina duris, atsigręžia ir tada atjungia signalizaciją. Ji manęs net nebijo. Tik truputį pasisaugo. Būtent tiek, kiek numato darbo instrukcija. Įjungia šviesą vitrinose. Durys liko praviros, aš tebesu lauke. Man nebesinori eiti vidun. Imu galvoti, ar šiandien negalėčiau apsieiti be lombardo. Lombardas niekur nedings. Galėčiau apeiti ratą ir paskui sugrįžti arba nueiti į kitą lombardą, arba eiti namo. Galų gale tai mano kompiuteris. Aš jame rašau. Joks rašytojas neparduoda savo rašymo priemonės. Bet kur aš gausiu pinigų? Neišbandyti greitieji kreditai. Ir tą pačią akimirką aš suprantu, kad nereikėjo taip pagalvoti. Kad dabar jau tikrai įklimpsiu ir ten. Ši mintis nesuvaldoma, jei kartą ją įsileidau. Aš galiu ją tik stumtelėti į tolimesnę ateitį, bet vienintelis būdas ją nustumti toliau – gauti pinigų kitaip, ir vienintelė kol kas prieinama kita galimybė yra šis lombardas, todėl įeinu vidun. Kol moksleivė ruošia savo darbo vietą, aš iš krepšio išimu nešiojamąjį kompiuterį. Iš esmės jis grįžta ten, iš kur atsirado. Prieš dvejus metus aš jį nusipirkau iš draugo, grįžusio iš Tailando. Jis jį buvo įsigijęs naudotų elektros prekių krautuvėlėje. Tada tai atrodė palyginti galingas aparatas, ir man būtų užtekę paprastesnio, bet norėjau sau parodyti, kad esu gana cool. Dabar grįžtu prie šaknų. Į pogrindį, underground. Paduodu kompiuterį lombardo moksleivei į rankas. Nuo šiol rašysiu pieštuku į bloknotą. Arba visai nerašysiu. Kaip iki šiol.

− Jis su Azijos šalių klaviatūra, – pradeda ji.

− Pirkau Tailande už du šimtus eurų, perskaičiavus. Jau naudotą. Naujas tuo metu kainavo apie tūkstantį, – aš meluoju tik per pusę.

− Aha. Na, žiūriu, latvių kalba uždėta.

− Tai mano darbo kalba, – nurodau jai savo veiklos sritį.

Ji pasižiūri į mane taip, lyg pagaliau šį tą nujausdama.

− Mano irgi, – nusišypso, bet toliau sako: − Atrodo, kad tai nebuvo pajuokavimas, deja.

− Kas būtent? – aš nesuprantu.

− Apie tuos dešimt eurų. Daugiau aš negalėsiu duoti.

− Kaip? Kodėl? – iš siaubo kone klykdamas tariau.

− Pirkėjas pamatys klaviatūrą ir išsigąs. Aiškinti, kad yra įdiegta latvių kalba, nebebus prasmės, jeigu jau pamatė ką nors sau svetima. Jis net neklaus. Išsirinks ką nors kitą. Vienintelis būdas pritraukti jį prie šios prekės – žema kaina.

Ji tobula! Jeigu nebūčiau taip supykęs, galėčiau jai net kokį diplomą įteikti. Jai tikrai reikėtų dalyvauti lombardų čempionatuose. Auksas!

− Tai nerealu… − jaučiu, kad nebeiškalbu, ir tai šiuo atveju dar labiau apgailėtina.

− Aš suprantu. Atrodo gana nenaudinga, bet mums irgi nenaudinga turėti prekę, kurią visi aplenkia. Tai vienintelis būdas. Man labai gaila.

Ir atrodo, kad jai iš tiesų jei ir ne labai gaila, tai bent truputį liūdna į mane žiūrėti.

− Dešimt eurų… − aš žiūriu į grindis ir pats nesuprantu, kodėl tegaliu pakartoti šią varganą sumą. − Dešimt eurų… − vėl pakartoju, bet jau visai tyliai.

Čia kažkas baigiasi. Jaučiu, kad mano gyvenimas sužlunga kaip tik čia. Ne tada, kai supratau, kad esu girtuoklis. Ne tada, kai Žiedas man parodė pragarą arba numirė mama, bet kaip tik čia ir dabar, kai atiduodu į lombardą savo darbo įrankį už kainą, kuri, tiesą sakant, jau ir atitinka mano gyvenimą. Aš esu dešimt eurų. Taip dabar jaučiuosi. Visa mano ligšiolinė veikla verta dešimties eurų. Jeigu ant banknotų spausdintų lūzerius, aš galėčiau būti ant dešimties eurų.

− Klausykit, – staiga ji pakeičia toną iš dalykiško į draugišką. – Dabar Kalėdų metas! – taria ji, ir aš pirmą kartą užfiksuoju, kad apskritai praleidau tokį dalyką.

− Kiekvienam lombardo darbuotojui gali pasitaikyti kokia nors klaida ar svyravimas, ir tai dovanoja. Aišku, tam tikroje amplitudėje, – priduria ji.

Aš suklūstu, bet vis dar laikau savyje ir tą nedidelį Kalėdų netikėtumą. Kaip aš nepastebėjau, kad jos artėja?

− Aš jums padarysiu dovanėlę. Padidinsiu kainą. Iš širdies šių švenčių proga.

Ji mane pradeda stebinti. Galėčiau pamanyti, kad aš jai patinku. Tarp mūsų gana didelis amžiaus skirtumas, bet anksčiau mane laikydavo simpatišku. Jeigu nebūčiau toks beviltiškai drovus, tikriausiai gyvenime būčiau turėjęs daugiau galimybių, bet ką jau dabar. Nustebintas šio ūmaus dėmesio ir draugiško tono, aš nusišypsau.

− Kalėdos? – man išsprūsta jau gana tikras klausimas, turint omeny, kad buvau tiek užsiėmęs, jog to nepastebėjau.

− Taip! – ji taip simpatiškai nusijuokia, kad man norisi pakviesti ją kavos.

Kodėl kavos? Galėtumėm atsakančiai įkalti vinčenso, o tada jau žiūrėtumėm…

− Dovanėlė? – man pačiam atrodo, kad kalbu tokiu tonu kaip iš prasto filmo apie nustebusį bomžą, kuris per adventą sužino, kad turi vaiką, šis jau užaugęs, praturtėjęs, susiradęs tikrąjį tėvą ir viską atleidžia.

− Penkiolika eurų.

− Ką?

− Ne dešimt, o penkiolika eurų, – paaiškina ji.

− Aha. Gerai.

Negaliu suprasti, su kuo labiau turiu reikalą: su savimi ar ja, ar Kalėdomis. Kol aš suglumęs tebestoviu ir vėpsau į grindis, ji išmuša čekį ir duoda man penkiolika eurų.

− Linksmų Kalėdų!

Aš paimu penkiolika eurų ir paskutinį kartą pasižiūriu į kompiuterį, kuriame nieko prasmingo taip ir neparašiau.

− Ačiū! – tariu ir negaliu suprasti, ar tai sakau sau, jai ar kompiuteriui.

− Kad naujaisiais metais viskas pavyktų! – vėl sako ji, kai esu jau prie durų.

− Jums taip pat, – atsakau.

Nors jai viskas pavyko jau šiemet. Tuo aš neabejoju. Išeinu į lauką ir uždarau duris. Nieko atiduodamo lombardams aš nebeturiu.

 

Iš latvių kalbos vertė Laimantas Jonušys