Išlipti Europoj

Vasara su filosofais

 

Vasarą gyvenome su filosofais

Nuo ryto ligi vakaro jie budėjo pakampėse

Klausinėjau, kodėl, kam ir kaip

Šitaip sunkiai leisti vasarą

Kai kiti jau ankstyvą balandį palaimingai leidžia sulą ir pinigus

Kodėl, koks ir kada liepto galas –

Kraipė galvas, raukė antakius –

Nesutarėme dėl liepto pradžios

Kodėl, už ką, po kiek ant kelių noksta mėlynės –

Jie sakė: kiliminė danga, čia ir norėdamas nesusimuši

O aš jau būčiau davus į galvą…

Bet kažkuris perskaitė vieną sakinį –

Kažką apie prasmę ir pelę

Pelę ir prasmę

Prasmę ir pelę

Pagauti reikėjo

Juk tam ir budėjome visą vasarą –

Veltui

Nė vienas iš mūsų nebuvo Derrida, nė vienas iš mūsų negimė Guattari

Išlipti Europoj

 

Troleibusas stotelėje lenkia 1G.

Susirūpinusi rusė klausia moteriškės su languota gariūnine:

A Evropu on projezžajet?

Moteriškė su languota gariūnine tyli.

Atsega tašę –

Pasirodo berniūkščio galva,

Tada veizolai,

Tada rankenos vietoj delnų

Ir mėlynai nusidažęs liežuvis, išspjaunantis samprotavimo rašinio temą:

Kodėl žmogus nemiega naktį?

Bandau remtis Maironiu, atsimenu tik Mačernį, iš paskutiniųjų mėginu kuo nors motyvuot minties kelio

     duobę – atsiremiu į charizmatišką dėdę su kastuvu.

Berniūkštis susirūpinęs pasakoja:

„Mama, man Tomas mokykloj sakė, kad naktį rusai tyliai išlenda ant stogų.“

Taip ir regiu žibančias drėgnas akutes,

Pro kurias matosi koridoriai veidrodinėm sienom.

 

Kaimynų Vytukas prarijo matriošką –

Būtų nieko, tik kad dabar visi bando Vytuką kur nors įdėti.

Vaikas tris mėnesius slapstosi, išlenda tik naktį,

Užlipa ant stogo,

Pažaidžia senais apdaužytais žaisliniais tankais

Ir vėl savin sulenda.

Ar kada susimąstėt, kaip jaučiasi paskutinė, mažiausia

matrioška, į kurią jau nieko nebegalima įdėt?

Kokia euforija apima troleibusą, kai jam pavyksta pralenkti greitąjį…

Ir kokia menka ši pergalė, kai vis tiek niekada negali išlipt Europoj.

Ant šaligatvio krašto

 

Sėdi du seniai stotelėj prie Žaliojo

ir geria.

Radijas, samovaras, guminės tapkės, o mes…

O mes ant šaligatvio krašto,

vidury žemynų, saloje, kurios nėra, kitais metais, tuo pačiu laiku,

ant vienos kojos

kregždutę mergaitė daro.

Prieš lietų jos visos palei pat žemę sukasi – iš senių lietpalčių kišenių krinta saldainių popieriukai:

Jau čia nesugaudysi, Juozai, jau čia nesugaudysi…

Tai ir skrenda popieriukai, tai ir skrenda mergaitė, nesikabinėjam, –

kaip moka, taip skrenda –

o seniai iš visos dūšios lupa.

Iš visos širdies traukia dainas, cigarus, triušius –

kaip pasiutę magai be sąžinės.

Traukia ir leidžia, traukia ir leidžia,

kaip vaikai juokiasi.

Tik triušius suryja Gavelio balandžiai, tik praeivius

išduoda pakelės drebulės,

tik senius, kaip cukrų, ištirpinam arbatoj ir perskaitom bruderšaftu, bruderšaftu, brangusis, perskaitom.

 

Tik nereikia sakyti, kad mokykloje šitaip nemokė.

Danutės rytas

 

Teta Danutė vėl sveikino rytą: akimis glostė plastikinių rožių darželį…

Pro kaimynų langą į jos balkoną įkrito katinas.

Danutė priklijavo žvėrelį prie sienos – kad gražiau būtų.

Katinas garsiai kniaukė, šnypštė ir draskėsi. Nieko, teta pasigarsino radiją.

Į duris beldė kaimynai, į langus daužėsi kankorėžiai, o kanalizacijoj zvimbė nuo paukščio dvėselienos pakilę musės.

Teta nepajėgė į tuos mažmožius atkreipti dėmesio – jos rodomasis pirštas lėtai baksnojo liečiamojo ekraną.

Dar saulei nepasiekus zenito, jos įrašu jau dalinosi armija kitų –

Panašių ir nepanašių į ją ilgesio kupinųjų – o mes spoksojome ir arkliškai juokėmės.

Ir musės zvimbė aplink, ir į kavą šiko balandžiai, ir pietūs atėjo per anksti, o mes juokėmės taip, kad nebuvo kada oro įkvėpti.

Paskui lėtai gurkšnojom kavą, vaikėm balandžius, monotoniškai baksnojom ekraną ir net nepastebėjom, kaip mūsų katinas, nebegalėdamas pakelti savo devinto gyvenimo svorio,

Išėjo į balkoną, ryžtingai atsispyrė ir iššoko.

Buvome pernelyg jautraus būdo, neišėjome pažiūrėti.

Tik vakarop girdėjome kažką tolumoj kniaukiant

Gailiai gailiai, liūdnai liūdnai, tiesiog pražūtingai –

Nagais už gerklės griebė.

Kaip iš paveikslų.

Apie Andrių, Liudviką, Severiją ir laukinę trobą

 

Andrius turėjo veislyną: ilgametė šeimos tradicija.

Viskas prasidėjo nuo garbingo prosenelio Liudviko.

Ėjo jis palaimintais du tūkstančiai dvidešimt penktais metais iš ofiso namo: jaunas, gražus tada buvo, gyveno naujos statybos bute, turėjo elektrinį paspirtuką.

Visi sakydavo: Liudvikui gyvenime nieko netrūksta.

Ėjo tą dieną Liudvikas namo ir eidamas pamatė didžiulę būtybę. Būtybė, nors ir didelė, atrodė labai silpna, paliegusi, visa drebėjo.

Liudvikas ėjo artyn. Būtybė pro duris iškišo liežuvį ir lyžtelėjo jam veidą.

Liudvikas šypsojosi.

Tuomet būtybė pravėrė langus ir puolė verkti senais porcelianiniais servizais. Dužo svečių lūpų taip ir nepaliesti puodeliai ir jis tai priėmė kaip ženklą.

Paskui būtybė pro kaminą išspjovė kelis žmonių skeletus, dar vis pridengusius gėdą raudonai baltais šventiniais rūbais.

Pakvipo cinamonu. Ir tai Liudvikas priėmė kaip ženklą.

Pati tikriausia laukinė troba gerinosi Liudvikui. Ir jis nusprendė ją vestis.

Šitaip viskas ir prasidėjo. Liudvikas parsivedė trobą ir uždarė ją į auksinį narvelį.

●

 

Andriaus veislyne gyveno 136 trobos. Jis turėjo septynias trobavedes, penkis patinus ir 125 trobų jauniklius. Jaunikliai buvo pūkuotais stogais, dar nepramerktais langiukais ir tyliai cypdavo, kai varstydavai duris.

Jauniklių tais laikais ieškojo visi pailsusieji.

Visi, kurie uodą buvo matę tik nuotraukose.

●

 

Severija atvažiavo pirkti trobelės.

Išsirinko tokią truputį paaugusią, dengtą geltonom medinėm lentelėm. Andrius jau bijojo, kad jos niekas neims, –

Skirtingų spalvų akim buvo…

Tėvas būtų sakęs: tokią – iškart užkasti.

Dabar jau pats…

Nieko, Severija čia.

Paridena trobos link nediduką kamuoliuką – droviai šokteli troba, praveria duris ir praryja kamuolį.

Dūžtančios krištolinės vazos garsas.

Iš laikrodžio išskrenda gegutė, kaip kulka pramuša trobelės langą, pataiko tiesiai Severijai į akinius.

Kairys stikliukas suskyla, Severija grando nuo jo prilipusias gegutės plunksnas.

– Ar centą kišenėj turėjai?

– Ne. Seniai nebesinešioju.

Švelniai ima pavadėlį į rankas, klausia, kiek kainuos, –

Sumokėjusi išeina: tolsta šaltais autostradų laukais…

Ir šis vaizdas primena tuos giliai lietuviškus filmus –

Geležines gerves,

Lietingas vasaros peržiūras,

Tris alaus dviejose rankose,

Neperskaitytus pabaigos titrus.

Kadrų dažnio tachikardiją,

Akyse virstančią

Tom palaimingom

Penkiom

                             minutėm

                                        slow-motion.