Jaunimo sala

 

Ir vėl susigundžiau. Pirmiau pamačiau užuominą apie šiųmetinio akademinio vasaros seminaro „Literatūros salos“ temą ir autorių, kuriam pranešimuose bus skiriamas didžiausias dėmesys, – kelių iš seminaro organizatorių, tai yra Akvilės Rėklaitytės, Taisijos Oral ir Ievos Elžbietos Kristinaitytės, asmenukę ant Palangos tilto. Paskui jau buvo lauktas kvietimas registruotis. Vieta, kaip paaiškėjo, – kaimo vienkiemis „Jaunimo sodyba“ netoli Kretingos, nevisiškas pajūris, bet vis tiek. O pats seminaras skirtas paminėti Motiejaus Valančiaus 225-ąsias gimimo metines ir komizmui literatūroje aptarti. Tikrai neprošal artimiau susipažinti su Valančiumi, tačiau aišku, kad sukirbino seminaro tema ir pavadinimas „Humoro kodai“. Regis, taip mažai kalbame apie juoką literatūroje. Gal net ir juokiamės per mažai ar per liūdnai, tarsi niekaip negalėtume išsivaduoti iš postkolonijinio mąstymo ar pernelyg paisytume stigmatizuojančio prietaro „nesijuok ryte, nes vakare verksi“. Vis dėlto nesinori pripažinti, kad esame rimties bei susikaupimo paveldėtojai, amžino graudžio ir rūškanos tauta ir, be kandžios ironijos (kuri veikiau yra kritika nei linksmas juokas), net nemokame riebiai pajuokauti. Nors iš tiesų mokame, tik gal nežinome. Tiesiog, kaip savo pranešime pasakys Liudas Jovaiša, mūsų humoro istorija neparašyta, nes humoro, kaip eilinės žmogaus kasdienybės, LDK niekas nedokumentavo.

Ir štai, žinių troškimo bei jūros artumo suviliota, paskutinės liepos savaitės pirmadienio rytą lūkuriuoju Kretingos stotyje, kol manęs pasiimti užvažiuos į seminarą automobiliu vykstančios kelios dalyvės. Apniukę ir vis nulynoja, stotis pilna keleivių, ant suolo susiraitęs snaudžia benamis. Gaunu žinutę, kad mano būsimosios pakeleivės dar šiek tiek užtrunka. Turbūt pietų metu nespėsime atvykti. Kur nors nueičiau šio to užkąsti, bet vos iškišu nosį iš stoties, prapliumpa lyti. Priglundu prie sienos, kur nuo stogo kraigo neužlyja. Ana ten kepyklėlė, tik kažkodėl uždaryta, kituose artimiausiuose pastatuose – sulčių spaudykla, šunų kirpykla, savitarnos skalbykla ir sodo bei daržo reikmenų krautuvė. Beveik jau ir juokinga. O kartu ir gera – laukimas yra nieko neveikimo laikas, taip būtinas literatūrai. Mintyse prasisuka eilutės iš Vlado Šimkaus eilėraščio:

 

           [...]
Yra tokie miestukai –
su cisternomis,
viešbučiais,
50-tų metų tipo kultūros namais –
išvažiuok.
Yra laukai,
pašiurpę medžiai, lizdai,
yra daug laiko.
Pagalvok –
gal iš tikro kažkas ne taip.

 

(iš rinkinio „Geležis ir sidabras“, Vilnius: Vaga, 1968)

 

Kai atvykstame į „Jaunimo sodybą“, iš pat pradžių beveik nepastebiu senbuvių, vietoj jų labai daug jaunų, gražių žmonių – atrodo, vien studentai. Pats vienkiemis iš tiesų didžiulis ir labai gražus: atvykusius pasitinka gėlių klombos ir dviaukštis namas, per vidurį kiemo driekiasi žalia pieva, greta jos eilėn sustatyti maži rąstiniai nameliai, tolėliau medinis kluonas, aplink kurį būriuojasi saliečiai, – matyt, ten bus pagrindinė seminaro erdvė, šalia jo pavėsinės ir tvenkinys su žąsimis bei pora ančių, dar toliau koplyčia su gyvenamaisiais kambariais ir sodybos šeimininkų namas, o už jo aptvaras, kur ganosi keli asilai ir ožkos.

Smunku į didįjį namą, jame randu valgomąjį. Pietūs pasibaigę, tačiau stalai dar nenukraustyti. Sėduosi ant suolo palei stalą, pilu į dubenį pravėsusią sriubą, kraunu į lėkštę kepsnį. Baltomis staltiesėmis aptiesti stalai driekiasi per visą pailgą valgomojo erdvę, aplink zuja šeimininkės, kurioms – dar ne sykį pajusime – didelis malonumas pamaitinti žmones. Nuo galustalės pakyla paskutiniai pietautojai. Suprantu, kad pražiopsosiu, o tiksliau – pravalgysiu Salų atidarymą, bet negaliu įveikti savyje primato. Vėliau tą ir dar kitą dieną visi kalbės apie įspūdingą Salų pradžią bei lietuvių ir vokiečių kilmės kunigą Hermaną Šulcą, kuris pasakojo, kaip dar vaikas būdamas kartu su tėvu traukėsi nuo karo – tuomet jo akyse žuvo tėvas, o jis laikė jo ranką. Galiausiai jam pavyko emigruoti. Grįžęs į laisvą Lietuvą, štai čia, savo senelių žemėje, jis įkūrė labdaros ir paramos fondą „Jaunimo sodyba“. Pastatė ana tuos mažus namelius, o paskui didįjį namą ir kitus pastatus ir visa tai paskyrė vaikams, jaunimui. Sugrįždamas į šią sodybą iš dvasinių misijų Afrikoje, atsiveždavo ir vaikų iš Ruandos. Kaip tai valančiška.

Kol kluone susirinkę saliečiai vis dar klausosi Hermano Šulco, aš lauko pavėsinėje rūkau ir patiriu savotišką idilę. Prie tautiniais motyvais išmargintų durų guli didelis senas šuo, netoliese gagena žąsys, šlama medžiai – dar vienas nieko neveikimo momentas, lyg pasiruošimas prieš intensyvios šių Salų programos startą. Visas dienas numatytos pranešimų sesijos, daug pranešimų, iš viso dvidešimt penki. Taip pat – iš ankstesnių Salų išaugusios teksto analizės dirbtuvės grupėse (nors susiplėšyk, kaip norėsis į visas grupes) ir Laimos Kreivytės moderuojama diskusija apie juoką kaip visuomenės kritikos formą, ir susitikimas su poetu Gintaru Grajausku, kurį, be abejo, labai įdomiai kalbins Pijus Opera, ir vienos dienos išvyka į Kretingą bei į Valančiaus gimtinės sodybą, ten ir ekskursija po Kretingos bažnyčios rūsius, ir lankymasis prie kadais buvusio Liūnės Janušytės namo, virš kurio fasadinio įėjimo kabo užrašas „Parduodama“, ir dar tekstų iš atminties skaitymai bei visi kiti neformalūs vakaro užsiėmimai, ir paskutinį rytą visų atlaikiusiųjų iki Salų galo laukiantis konkurso „Metų straipsnis“ laureato paskelbimas bei apdovanojimas. O kur dar viso to tarpuose čia susirinkusių dėstytojų ir studentų pašnekesiai pašnekesėliai. Galva nuo visko sukas, uch.

Ir tuomet startas – prasiveria kluono durys ir laukan išeina į vaikštynę su rateliais besiremiantis žilaplaukis, lydimas jam patarnaujančios moters, dargi mane praeidamas paklausia, ar skanus dūmas. Labai, sakau šypsodamasi, ir jis man taip pat nusišypso. Stebiu tą žmogų, lėtai nueinantį takeliu, jį nusekantį šunį. Tai tas žmogus, kurio istorija visus taip sužavėjo, tik aš ją pravalgiau, o paskui ir prarūkiau. „Ajajai“, – ironiškai linguoja galvą Maslow.

Kluone tvyro maloni vaikystės kaimo aura. Prieky lyg skalbiniai ant virvelės išdžiaustyti popieriaus lapai su karikatūromis ir žurnalų ar laikraščių iškarpomis, šone stalas su kavos termosu ir sviestiniais sausainiais. Scena ir publika – giliau kluono erdvėje, po rąstinėmis lubomis, virš kurių matyti atviras antras aukštas, tinkamas šienui ar vestuvininkams suguldyti. Scenoje sveikinimo žodį taria „Literatūros salų“ krikštatėvis ir vienas įkūrėjų Mindaugas Kvietkauskas – kaskart besikeičiančiose Salose matydama jį kartu su Brigita Speičyte, patiriu stabilumo jausmą. Už scenos ir iš šonų – langai dydžio sulig parduotuvių vitrinomis, o už jų gamta. Klausydamasi prelegentų nesyk užsižiūrėsiu į vėjo kedenamas beržų ir drebulių šakas ar sulinguojančias melsvažales pušaites. Kai Solveiga Daugirdaitė kalbės apie Nepriklausomybės saulėlydžiu maištavusią satyrikę Liūnę Janušytę, už langų aršiai sugagens žąsys. O per vieną iš „Studentų pievoje“ skaitomų pranešimų apie politinę satyrą Vytautės Žilinskaitės „Kelionėje į Tandadriką“ pievele prašokuos triušis. Ir kartais, kai stikluose sušmėžuos einančiųjų per kiemą atspindžiai, dingosis, kad per miškelį už kluono prabrenda kokia dvasia, pasiskolinusi kurio nors iš saliečių pavidalą.

Pirmąją pranešimų sesiją atidarantis Viktoras Bachmetjevas pasakoja apie Kierkegaard’o permąstytas humoro egzistencines sferas ir komiškumo stadijas, aiškina, kas yra kaprizas, ironija ar grynasis humoras ir kuo jie skiriasi vienas nuo kito. Nesu tikra, kad viską suprantu, bet, regis, pagaunu kažkokią pamatinę komiškumo struktūrą, kuri padės aiškiau suprasti ir kitų pranešėjų teorines prieigas. Bent viena aišku – tas, kuris juokina, turi pranašumą, savotišką galią kontroliuoti. Tačiau Viktoro pristatytą teoriją tuojau pat papildo ir net jai oponuoja antrosios Salų prelegentės Ingos Vidugirytės pranešimas apie moterų juoką. Išties, istoriniame kontekste visi juokintojai yra vyrai, o moterys – tik tos, kurios pašiepiamos. Kaip trigeris mane paveikia pranešime išsakyta mintis, kad anksčiau, norėdamos tapti sėkmingos, komediantės turėjo būti bjaurios, na, nes arba graži, arba juokinga, tačiau dabar, esą, pasaulis kinta, sėkmės lydimos komikės beveik privalo būti gražios, nors vis tiek atstovauja grožio opozicijai.

Salose gaunu žinutę iš draugės aktorės, vienintelės Lietuvoje profesionalios bufonės. Bufonados žanro ji mokėsi Prancūzijoje, o prieš metus apsigynė magistro darbą apie bufonadą ir būtų mielai apie savo tyrimą paskaičiusi pranešimą šiose Salose, tačiau nespėjo užsiregistruoti. Dabar ji prašo, kad papasakočiau jai viską, ką išgirsiu Salose. Grįžusi po Salų nueisiu į jos monospektaklį. Tuomet jau galėsiu atskirti bufonadą nuo klounados, svarstyti, kad bufono pokštavimas, priešingai nei klouno, yra bene aukščiausias komiškumo laipsnis, kuomet hierarchija apvirsta ir pats menkiausias visuomenės atstumtasis netikėtai įgyja pranašumą, galią kalbėti ir sakyti tiesą aukštesniems už jį. Ypač tada, kai prieš pasipuošusią publiką stovintis benamio personažas užduoda egzistencinį klausimą „Kas aš?“, bet iš tiesų priverčia to paties savęs paklausti ir kiekvieną žiūrintįjį. Ir man kils klausimas, kodėl ta aktorė vaidina benamį, o ne benamę? Apskritai bufonas yra tarsi be lyties, bet šįsyk labiau vyras negu moteris. Ir pagaliau kuriai pozicijai atstovauja ši sėkmingai garsėjanti bufonė, kai po spektaklio išeina į sceną nusilenkti ir parodo savo veidą?

„O tai kas tada tinka tyrinėti moterų juoką, jei netinka tradicinės teorijos?“ – pasigirsta Ingai Vidugirytei skirtas klausimas iš salės. Tai taip, čia taip gražiai sustruktūravom komiškumo tyrinėjimo prieigas, ir štai atėjo feminizmas ir sugriovė viską. Matau, kaip sukruta arčiau scenos sėdinti Laima Kreivytė. Kaip gerai, kad apie tai kalbame. Ir kitądien, per Laimos moderuojamą diskusiją, darsyk sugrįžtame prie šitos temos. „Bet į publiką pažiūrėjus, – sako Pijus Opera, – vyrauja moterys.“ Prieš porą metų ir aš tai pastebėjau, akivaizdu, kad mažiau vyrų domisi filologiniais tyrimais. Bet šiaip, tiek Pijus, tiek Lukas Šidlauskas (Šventinis Bankuchenas) sako neskirstantys pagal lytį. Kitaip ir negalėtų sakyti, bet aš jais tikiu. Dar tikiu ir todėl, kad man jų humoras yra juokingas, nes visų pirma intelektualus. Ir kodėl žmonėms vis dėlto juokingiausias antras galas?

Bet kaip netikėtai juokinga, kai Bronė Stundžienė, kaip pati sako, užbaigianti pirmą Salų sesiją su blevyzgine tema, cituoja mūsų obsceniškas folklorines dainas – talalines. Erotinę, o tiksliau – nešvankybių temą tęsia ir kito ryto pirmasis pranešimas – klasikinės literatūros tyrinėtojas Tomas Riklius kuo rimčiausiu veidu kalba apie sekso streiką, erekciją, falus, stūmoklius ir putytes, tai yra apie obsceniško humoro funkciją antikinėje tradicijoje. Vis dėlto, pasak Tomo, viskas yra kur kas rimčiau: jo aptariamoje graikų dramaturgo Aristofano komedijoje „Lisistratė“ neišsipildžiusi erekcija yra niekaip nelaimimo karo metafora (kažkur girdėta), taip sakant, kankinimasis, kol moterys laikinai perima valdžią, kad išspręstų konfliktą. O nešvankumas tiesiog šiaip tinkamas komedijai, nes yra labai universalus. Vis galvoju: kuriai gi kierkegoriškajai komiškumo stadijai priklauso nešvankybės? Norėčiau iš šitų blevyzgų nesijuokti, bet neišeina.

Neturėdama jokių konkrečių įsipareigojimų šiose Salose, galiu sau leisti dalyvauti visose sesijose ir atsipalaidavusi klausytis visų pranešimų. Juoba kad absoliučiai visi yra įdomūs. Tik kartais smegenys pasuoja, neatlaiko tokio intensyvumo, atrodo, žodžius girdžiu, bet jų prasmės – ne, todėl kažką tenka praleisti. Užtat per patį Salų vidurį, iškart po diskusijos ir vakarienės išsiraunu į pajūrį. Betgi ir šiaip, kalbame su kartu į Karklę važiuojančiomis Laima Kreivyte ir Taisija Oral, būtų nuodėmė būti taip arti jūros ir prie jos nenuvažiuoti. Kol lėtai vaikštinėjame po paplūdimį ir gėrimės putotomis bangomis, Salose publiką linksmina folkloro grupė, groja armonika, visi mokosi tautinių šokių judesių ir apie Valančių niekas negalvoja. Tuo metu aš brendu per vėsų vandenį ir juntu, kaip rimsta galva. „Ajajai“, – ironiškai mirkteliu Maslow. Šokiai yra socialinis poreikis, o jūra – egzistencinis.

Kai grįžtame į sodybą, folkloro grupė jau išvykusi, o kluone įrengtoje šokių aikštelėje skamba grojaraštis, sukurtas iš dalyvių pageidavimų. Mes šokame ratelyje, klykiame ir dainuojame. Tik staiga pastebiu, kad aplinkui likę vien jaunuoliai, ir pasijuntu kaip ta teta, kuri giminės baliuose dedasi jaunatviška. Jie juda taip plastiškai, žaismingai ir laisvai, kad suprantu, jog šokti mokosi ne tiktai diskotekose. Aš irgi nepėsčia, bet čia ir dabar sau atrodau taip, lyg bandyčiau skelti 6/7 bajerį, kuris jiems juokingas, o man tik šiaip. Štai ką turėjo omenyje Marijus Šidlauskas, kai prieš skaitydamas savo pranešimą apie Valančiaus gadynės juokavimus arba, kaip pats pareiškė, apie beveik liūdnumo, graudžio klodus, palyginus su Tomo Rikliaus prieš tai skaitytu nuotaikingu pranešimu, pasakė: „Kai kurie iš mūsų čia tik pradeda gyventi, kai kurie baigia.“ Tai čia man šokiai ir pasibaigia. Užmigdama dar girdžiu jaunus balsus, garsų studenčių juoką. O ryte sutinku juos kuo žvaliausius prie pusryčių stalo, pasiruošusius vykti į pranešimų sesiją Kretingoje.

Kretingos bibliotekoje po kelių pranešimų susitinkame su poetu Gintaru Grajausku. Apsidairau – salė pilnut pilnutėlė, prisirinko nemažai kretingiškių. Pijus Opera kalbina taip, lyg klausimą sugalvotų čia ir dabar, bet suprantu, kad iš tiesų itin gerai pasiruošęs. Jiedu daug kalba apie poeto jaunystės laikus, juokingus nutikimus ir patį juoką. „Humoras yra gyvo žmogaus savybė“, – sako poetas. Begal gyvas ir jaukus man pasirodo jų pokalbis, o ir pats autorius atrodo išlaikantis pavydėtinai taikų santykį su aplinka ir savimi. Svarbiausia – su savimi. Klausydamasi pajuntu kažką tibetietiško, bet gal tai tik į bibliotekos lango rėmą barbena plastikinė žaliuzių virvelė, tarsi koks vėjo varpelis – bambukinis skambalas kregždėms ir piktoms dvasioms baidyti. Ir kai poetas pasako, kad darbas, visoks organizacinis ir panašiai, iš tiesų tik užima galvą ir trukdo laisvam buvimui, kurio reikia rašymui, aiškiai pajuntu: Salos tiek manyje kūrė mokslininkę, tyrinėtoją, o staiga jos kuria manyje rašytoją.

Prieš kažkiek metų Salose skaičiau pranešimą – esą mano rašysima ir jau beveik rašoma disertacija galėtų būti satyros formos. Atrodė, kad turėtų būti baisiai šmaikštus reikalas, nors iki galo ir pati nesupratau, ką noriu pasakyti. Dabar galvoju: jeigu humoras ar komiškumas, ar ironija, kaip nesyk išgirdau šiųmetinių Salų pranešimuose, yra lūkesčio neišsipildymas, neigimas arba paneigimas, tai ta nepavykusi baigtinybė, mano taip ir neparašyta disertacija ir yra satyra, anaiptol netrukdanti man maltis akademiniame vasaros seminare laisvosios klausytojos statusu. Be to, kaip sako Marijus Šidlauskas, rimtumas ir protingumas kartais nepadeda, o Salos, pasak jo, yra jaunatviška alternatyva rūškanam akademizmui. Išties, šios Salos atrodo labai atsijauninusios. Ir kai Valdemaras Klumbys skaito pranešimą apie žurnalą „Šluota“ ir sovietinį humorą kaip auklėjimo įrankį, susimąstau, kiek šiame kluone yra žmonių, realiai nors kiek pažinusių sovietmetį ir iš patirties suprantančių apie prelegento minimą tuometinės inteligentijos pavydą vidurinei klasei dėl valstybės suteikiamų privilegijų, tai yra galimybės vogti ir vartotojiškumo. Ant rankų pirštų suskaičiuotum. O ir programoje studentiškų pranešimų sekcija „Studentų pieva“ ir šiemet naujai išskirta „Doktorantų pieva“ kartu sudėjus gerokai lenkia vyresniųjų, tai yra dėstytojų ir mokslininkų, pranešimų skaičių. Tikrai, atsinaujinimo sala, kaip vienos pranešimų sesijos įžanginėje kalboje pasako Akvilė Rėklaitytė.

Stebiuosi ir žaviuosi studentų minčių struktūriškumu, jų gebėjimu sklandžiai reikšti mintis, galiausiai jų akademiniais gabumais. O jei kas sekasi ne taip gerai, jiems kažkaip pavyksta tai kompensuoti savo charizma ir artistiškumu. Tad gal nerimavimas dėl dirbtinio intelekto įtakos, esą jaunuomenė bunka, yra klaidingas? Gal kaip tik, sutaupydami begalę resursų informacijos paieškoms ar kitiems techniniams dalykams, jie turi daugiau laiko kūrybiškiems sprendimams? Štai vienos jaunos pranešėjos prezentacija yra jos pačios nupiešta, o kita į skaidres įtraukusi QR kodą, kurį nuskenavęs patenki į tas pačias skaidres ir gali perskaityti smulkų tekstą, kurio neįžiūrėtum projektoriaus ekrane. Kokia geniali ir kartu paprasta išeitis – juk taip gali atidžiau peržiūrėti skaidres, jei reikia, sugrįžti atgal ar išsisaugoti telefone, užuot fotografavęs.

Atrodo, kad jie gabūs visose srityse, prie kurių tik prisiliečia, – nuo Sigito Gedos, Oskaro Milašiaus ar Petro Roizijaus tekstų tyrinėjimo iki kojūkais pradėto protmūšio, žaismingai pervadinto į „beprotmūšį“, nuo špagato šokių aikštelėje iki artistiškų poezijos ir prozos skaitymų „Tekstų iš atminties“ vakare. Tiesa, jie skaito ne iš atminties, o iš ekranų – savaip performuoja tradicijas, bet nieko nepadarysi. Beje, šiems skaitymams gerą toną užduoda Salose dalyvaujanti lietuvių ir ukrainiečių kilmės Toronto universiteto studentė Elžbieta. Vakaro pradžioje ji skaito Kęstučio Nako pjesę „Kai Lietuva valdė pasaulį“ („When Lithuania Ruled the World“), tiksliau, ne skaito, o vaidina – čia ji Mindaugas, čia misis Mindaugas, čia Vytautas, čia žynys, čia Algirdas, o čia jau kokia potenciali kunigaikščio nuotaka iš užsienio. Skaito angliškai, tai yra originalo kalba, bet tik todėl, kad vertimas neperteikia tiek satyros, farso ir absurdo, kiek užmanyta paties autoriaus. Mes kikename, šypsomės, gražus ir šiek tiek įžūlus šiuolaikinis amerikiečių slengas mūsų tautos herojų lūpose, graži ir smagi Elžbietos vaidyba. Bet visų gražiausia yra tai, kad kai šiai mūsų išeivių palikuonei nesiseka ką nors greitai pasakyti švaria lietuvių kalba ar rasti tinkamą žodį, o kiti jai siūlo nesivarginti ir kalbėti angliškai, ji atsako: „Ne, ne, aš labai noriu išmokti lietuviškai ir kalbėsiu lietuviškai.“

Žiūrėdama į šiuos vaikus, tiek pristatinėjančius savo tyrinėjimus, tiek žaidžiančius ant medinių sūpynių Valančiaus sodyboje, – mano akimis, juk dar visai vaikus ir kartu tokius tvirtai apsisprendusius ir talentingus, – galvoju apie Gintaro Grajausko išsakytą mintį, atsakymą į Pijaus klausimą apie baimes, jog jis teturi vieną vienintelę egzistencinę, bet ir gana realią baimę – kad mūsų neužpultų rusai, nes kaip gaila būtų, jei visa tai, kaip mes dabar gyvename ir ką turime, jie sugriautų. Taip, būtų sielvartingai gaila. Žiūriu į šitą jauną kartą ir galvoju, kuo jie, tie, kurie išliktų gyvi, taptų – išeiviais, partizanais? Prisitaikėliais? Vargu, jie per laisvi, kad pasiduotų. Nebent netyčia apsigautų ar palūžtų, kaip tas herojus ir antiherojus viename iš Žanos Raškevičiūtės straipsnio – pavargęs partizanas Algirdas Šermukšnis 1951-aisiais. Bet juk teisi Žana, kai, atsiimdama apdovanojimą už metų straipsnį, savo kalbą užbaigia mintimi, kad kurdami herojų naratyvą praleidome kasdienybę, viską, kas yra ilguose tarpuose tarp trumpų kovų. Ir toji kasdienybė, kurioje, dievaži, šįsyk taip gera būti, yra čia ir dabar.

Paskutinė Salų diena yra ta diena, kuomet abiturientai sužino stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatus. Kaip simboliška, pagalvoju ir išsiunčiu žinutę savo vaikui: „Laukiu žinių.“ Už poros valandų parašo: „Spėk.“ – „Įstojai“, – atrašau. Atėjo laikas atsitraukti ir paleisti. Tuomet prisimenu Brigitos Speičytės pranešime išsakytą mintį, kad Valančiaus „Palangos Juzė“ turi bildungsromanui būdingų bruožų, nes pasakoja apie jaunuolio tapsmą suaugusiuoju, subrendimą ir atsiskyrimą nuo tėvų. Ir man pasirodo, kad ir šitos Salos turi bildungsromanui būdingų bruožų.

Paskui dar sykį apžvelgiu „Jaunimo sodybą“, nusišypsau ir Vladui Šimkui atsakau, kad pagalvojau – viskas taip.