Ukraina

 

Ukrainiečių poetas, rašytojas, dailininkas. Poezijos rinkinio „Po rudens“ (Після осені) ir romano „Arka palieka prieplauką“ (Ковчег залишає пристань) autorius. 2023–2024 m. tarnavo 72-ojoje mechanizuotojoje pėstininkų brigadoje, buvo sužeistas. Apdovanotas brigados ordinu „Už Vuhledaro gynybą“. Šie eilėraščiai iš šiemet išleistos knygos „Pozicija: poezija iš ten“ (Позиція. Поезія звідти).

 

Diena, kai

 

ir ateis diena

kai po tylos skraiste

šildysis mūsų sielos

kaip akli kačiukai, gimę

nesibaigiančiose vasario tranšėjose

 

bus šviesa ir bus Žodis

bus išpažintis sausa kaip riekelė

sužiedėjusios skausmo duonos

bus vakaras ir bus rytas

nakties krešuliai skardiniame puodelyje

ir mūšio aidai, kurie ištirps

kai apsivalęs nuo kraujo rytojus

pripildys pilnus lagaminus laiko

 

ir kelias džiaugsmingai bėgs priešais mus

kaip pamirštas šuo, sulaukęs šeimininko

o iš dangaus kaip sapnai

byrės saulės tūtelės

lopydamos apkasų

suplėšytą stepės pikselį

 

bus lengva tarsi juokas diena:

gegužės pabaiga, o gal pati vasaros pradžia

kai takas, pripratęs prie nutryptų pilkų batų

mirkys kojas skaidrioje tyloje

ir sugrąžins namo išlikusius

tą dieną, kai viskas baigsis ir prasidės

 

o drėkstančią gyvenimo spintose praeitį

mūsų galvose grauš

amžinai alkanos blindažų pelės

ir kai žemėlapiuose pranyks visas raudonis

mes sugrįšime (kiekvienas savo laiku)

į senus fronto kelius

kurie kaip pražilę tėvai dairėsi mūsų

pro suskilusius prisiminimų stiklus

ir eisime tais takais

kur kažkada kūnais gaudėme skeveldras

be baimės kaip maži vaikai

vėl nusileisime į apkasus

kur gyvenimas liejosi per kraštus

sruvo kaip vanduo

 

ir užsiplikysime juodos arbatos

aprūdijusiuose skardiniuose puodeliuose

kad susirinktų visi savi

bevardžiai ir nepamiršti

visi, pažinoti pagal šaukinius

ir jiems tylint, tyloje

baltuoju triukšmu kaip pirmasis sniegas

suskambės balsai

tų, kurie pasiliko čia

amžiams

 

 

Ukraina

 

Taip jau susiklostė

nuo pat vaikystės,

kad viskas, kas nepatogu, netinkama ir gremėzdiška,

atitekdavo man:

- netelpantis į burną šaukštas,

- pusę puodo talpinantis dubuo,

- brolio drabužiai, kuriuos atiduodavo man,

paprastai keliais dydžiais per didelius.

 

Bet vienas daiktas man visgi patiko:

tėvo dviratis „Ukraina“,

su dideliais kaip pusė Berdyčevo ratais,

su pedalais, kuriuos vos pasiekdavau,

ir bagažine,

ant kurios laisvai atsisėstų dramblys.

Bet kai paspausdavau

lygiu keliu,

toli pasilikdavo

visi kalnų dviračiai, kuriais taip gyrėsi

vietiniai mažorai.

 

O aš tada galvodavau:

„tai štai kokia ji,

tėvynės pramonė,

nesunaikinama ir beveik amžina,

kaip šitas apsilaupęs rėmas

ir izoliacija apvyniotos rankenos,

štai jis, nepalaužiamumas,

pati tyriausia jo išraiška.“

 

Ir kai dabar, jau suaugęs,

įstojau į kariuomenę,

tai vienintelis visame dalinyje RPK,

ilgutėlis kaip irklas

ir netinkamas kaip juokas kapinėse,

žinoma, atiteko man.

 

Bet žiūrėdamas į ginklo brolius,

apdaužytus, kontūzytus, išvargusius,

hipertonikus ir širdininkus,

susidėvėjusiais sąnariais

ir patemptomis nugaromis,

bet geležine valia,

kurie tyliai velka šį jungą, –

nes „kas, jei ne aš?“ –

stebėtina,

bet nesijaučiu nei įsižeidęs,

nei nuskriaustas.

 

Ir kai mes vėl

einame į pozicijas,

tempiu tą prakeiktą RPK ant nugaros,

jis kaip arkliui penkta koja,

tempiu ir kažkodėl prisimenu

seną dviratį,

nes atrodo,

kad mes visi juo važiuojame,

ta iš tėvo paveldėta „Ukraina“.

Apsilaupęs rėmas,

izoliacija apvyniotos rankenos,

ratai

tuoj tuoj nukris.

 

Ir net tada,

net tada,

žinau,

jis

ir toliau važiuos.

 

Vertė Marius Burokas