Kaip kalbame apie kolaborantus, arba Sąvokos (o gal atminties?) pinklėse

Gegužės mėnesį ir vėl grįžome prie poetės Salomėjos Nėries biografijos. Šįkart ir vėl prie jos veiksmų pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje, kūrybos, šlovinusios Staliną, o, svarbiausia, prie klausimo, ar turėtų mūsų viešosiose erdvėse likti ryškiau matomų jos atminimą saugančių ženklų. Po portalų straipsniais, mininčiais 2024 m. gegužės 28 d. Regionų administracinio teismo sprendimą dėl Salomėjos Nėries paminklo Vilniuje, ir socialiniuose tinkluose vėl ošė komentarų jūra. Tiesa, bent iš pirmo žvilgsnio palaikanti tokį sprendimą. Ne vieno (-os) kandidato (-ės) į kultūros ministrus klausiama, koks jo ar jos požiūris į paminklų poetei išsaugojimą. Žodis „kolaborantė“ šiandien lydi kone kiekvieną viešą intelektualų komentarą, susijusį su Salomėjos Nėries vardu, – nesvarbu, ar jis būtų itin kritiškas jos išdavysčių atžvilgiu, ar nuosaikesnis, raginantis pergalvoti, ar tikrai norime iš viešosios erdvės ištrinti blogai sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis pasielgusiųjų ženklus.

Šių metų vieši Salomėjos Nėries biografijos, pasirinkimų, talento ir nuodėmių bei numanomo kolaboravimo persvarstymai įgauna keletą naujų bruožų. Šie įdomūs savaime. Jie atskleidžia naujus mūsų visuomenės santykio su sudėtinga praeitimi – XX a. sovietų ir nacių okupacijomis – paieškos būdus, įjautrintus pašonėje vykstančio karo. Pirmasis – teisinis. Teismas, kad ir ne visai tiesiogiai, svarsto, ar Salomėjos Nėries veiksmai buvo lemtingi valstybingumo praradimui ir prisidėjo prie žmonių represavimo anuomet, 1940–1941 m. Negana to, ar pats poetės įamžinimas paminklo forma vaizduoja, taigi, garbina buvusį totalitarinį ar autoritarinį režimą. Antrasis – tai kartų kaita ir giminės kartų dėmuo. Kitaip tariant, atsiranda ir kita Salomėja – anūkė, kuri savarankiškai ar paraginta imasi ginti močiutės atminimą ir su juo susijusius savo asmeninius interesus. Tad ir pati Salomėja Nėris iš nutolusio šaltakraujiškos išdavikės ar naivios kūrėjos simbolio grįžta į žemiškesnį moters, kurios kraujo giminės aktyviai įsitraukia į atminties politiką, būvį.

Diskusijose atsiranda ir argumentas apie kitus gimines – tuos, kurių protėviai ir promotės žuvo tremtyje. Vis aktyviau girdimas nuo sovietinio režimo nukentėjusiųjų, ištremtųjų, disidentų, prisitaikiusiųjų palikuonių balsas. Tačiau kartu ir palikuonių tų, kurių atminimo ženklai nureikšminami ar visai pašalinami iš aikščių ar gatvių pavadinimų lentelių – kaip kad Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos ar Kosto Korsako. Taigi, apie senelių ar prosenelių kartų atstovų numanomą kolaboravimą diskutuoja ir į atminimo (ne)įamžinimo klausimus įsitraukia buvusioje santvarkoje neilgai gyvenę ar visai negyvenę žmonės. Jų kalbėjimas suteikia dinamikos. Permąstydami protėvių pasirinkimus galvojame ir apie tai, kas mus (ne)tiesiogiai formavo ir kokių šaknų turėjimas mus verstų jaustis geriau. Mokslininkai mini trečiosios kartos savitą santykį su artimųjų patirtimis, neretai pabrėždami emocingumą, net aršumą – neturėdami to jautresnio žvilgsnio, nugludinto patirtų išgyvenimų, anūkai imasi nuožmesnio vertinimo.

Tarsi nieko itin naujo – per Salomėjos Nėries asmenį persvarstomos daug bendresnės žmonių, tiek paprastų piliečių, tiek inteligentų ar vadovų, laikysenos valstybei sudėtingu metu. Tarp jų ir sudėtingai apibrėžiami, nevienareikšmiai veiksmai – kolaboravimas su priešu. Žinoma, šiandien svarbu kalbėti apie tai, ką reiškia kolaboruoti, – tai leidžia numanomų karinių grėsmių akivaizdoje įvardyti, kaip elgtis pilietiška ir etiška, o ką laikytume savo valstybės išdavimu.

Visgi kalbėjimas apie istorinių asmenybių numanomą kolaboravimą, jų veiksmų (simbolinis) pasmerkimas laikui bėgant kinta ir niekada nebūna neutralus. Kitaip tariant, kalbantysis laikosi tam tikros galios pozicijos, o vieši debatai sureikšmina vienus ar kitus žymių žmonių kolaboravimo aspektus, pavyzdžiui, asmeninius motyvus, pasipelnymo mastą, vėlesnę atgailą. Politikų, menininkų, mokslininkų, muziejininkų ir šiaip istorinės atminties entuziastų kalbėjimas apie sudėtingų biografijų asmenybes ir šiandien mūsų aplinkoje likusius jų įamžinimo ženklus atskleidžia pačios kolaboravimo sąvokos sudėtingumą, elastingumą. Tai, ką sudedame į žodžius „sovietinis kolaborantas“, lemia ir kaltųjų įvardijimą, ir simbolinį nuosprendį, ir tam tikrą šiandieninės atminties politikos kryptį, ir tai, kuo užpildysime savo viešąsias erdves. Galiausiai, kuo didžiuosimės, o ką trinsime iš valstybės atminties žemėlapio.

Kas būdinga naujausiai kolaboravimo su sovietiniu režimu permąstymo bangai? Salomėja Nėris jau beveik užtikrintai įvardijama kolaborante (kartais – „politine“). Nesutariama veikiau dėl poetės kolaboravimo poveikio valstybingumo praradimui 1940 m. vasarą, poezijos ir apskritai vardo reikšmės diegiant sovietinę ideologiją. Pastarųjų penkerių šešerių metų diskusijose dėl Petro Cvirkos paminklo Vilniuje ar Venclovų šeimos memorialinio muziejaus likimo tiesiogiai ir netiesiogiai ieškoma kuo tikslesnių kolaboravimo bruožų, leidžiančių imtis sprendimų – simbolinių, retrospektyvių „atsakomųjų“ veiksmų: pakeisti gatvės pavadinimą, nukabinti atminimo lentą, pašalinti paminklą. Svarstoma, ar delegacijos, 1940 m. vykusios į Maskvą „Stalino saulės“ parvežti, vaidmuo labiau dekoracinis ar visgi reikšmingai prisidėjęs prie valstybingumo praradimo. Atsiranda ir daugiau dėmesio kolaborantų kaltės įrodymams – socialiniuose tinkluose cirkuliuoja „Poemos apie Staliną“ senųjų leidimų nuotraukos ar kairiųjų intelektualų kalbų, šlovinusių sovietinį režimą, ištraukos. Smerkiamas pasipelnymo motyvas – ieškoma kolaborantų gautą naudą įrodančios medžiagos, pavyzdžiui, jiems už numanomą lojalumą perleistos nuosavybės dokumentų.

Verta priminti bent porą ankstesnių diskusijų bangų, gerai atskleidžiančių kalbėjimo apie kolaborantus įvairovę. Svarbiu atskaitos tašku tampa Kęstučio Girniaus dar 1996 m. žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ pasirodžiusiame straipsnyje pateikiama skirtis tarp pasipriešinimo, prisitaikymo ir kolaboravimo. Pastarasis suprantamas kaip lemtingi veiksmai ankstyvuoju okupacijos laikotarpiu, pavyzdžiui, aukštų administracinių ir politinių pareigų ėjimas. Bet kartu kolaborantams priskirti ir viešai naujosios valdžios nusikaltimus teisinę intelektualai.

2000 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sukviesti istorikai ir teisininkai pranešimuose iš esmės nesutarė ir siūlė skirtingus būdus apibrėžti, ką reiškė kolaboruoti būtent sovietmečiu. Štai istorikas Liudas Truska kolaborantais įvardijo platų asmenų ratą – tiek intelektualus, nepasmerkusius pirmosios sovietinės okupacijos 1940 m. vasarą, tiek marionetinės vyriausybės politikus, tiek piliečius, gavusius anksčiau jiems nepriklausiusios žemės. Aptariant kolaboravusiųjų biografijos vingius vardijami ne tik šiandien dažniau minimi Petras Cvirka, Antanas Venclova ar Salomėja Nėris, bet ir Vincas Krėvė ar Kazys Boruta. Vytautas Tininis siūlė atkreipti dėmesį į skirtingus kolaboravimo su sovietiniu režimu laikotarpius, pavyzdžiui, numanomų kolaborantų vaidmenį Sausio 13-osios išvakarėse organizuojant veiksmus, nukreiptus prieš ką tik nepriklausomybę atkūrusią valstybę.

Kalbėjimas apie kolaboravimą pasisuko savitu kampu pasirodžius dviem gana panašiu metu parašytiems labai skirtingų žanrų tekstams – 2002 m. Mariaus Ivaškevičiaus romanui „Žali“ ir 2009 m. istoriko Mindaugo Pociaus knygai „Kita Mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais“. Abi knygos palydėtos platesnėmis diskusijomis, kaip turėtų būti kalbama apie partizaną – kaip apie ryžtingą kovotoją ar veikiau kaip apie žmogų, turintį ydų, išryškėjusių sudėtingomis kovos sąlygomis. Kolaborantai čia – bendrąja prasme pilka žmonių masė, atsidūrusi partizanų taikiklyje dėl vienokio ar kitokio pobūdžio talkinimo sovietizuojant Lietuvos kaimą ir malšinant patį ginkluotą pasipriešinimą. Nors ir likę šios diskusijų bangos paraštėse, jie buvo būtini atskleidžiant sudėtingus, mažiau herojiškus partizaninio karo užkaborius. Verta paminėti ir Lietuvos Respublikos istorinėje prezidentūroje Kaune 2010–2011 m. veikusią parodą „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940–1941 m.“ ir 2011 m. jos kuratorės dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės parengtą leidinį. Jame dailininkai, aktyviai kūrę sovietinės okupacijos pradžioje ir savo produkcija (pavyzdžiui, iškalbingais plakatais, kalendorių viršeliais, vinjetėmis) skleidę sovietinę ideologiją, įvardijami naujojo režimo kolaborantais. Visgi platesnė vieša diskusija dėl dailininkų ar skulptorių vaidmens nekilo – čia vėl iliustratyviai atsiskleidžia kolaboravimo sąvokos vingrybės ir mūsų santykio su numanomais kolaborantais ypatybės. Kiek lengviau simbolinį atleidimą suteikti Domicelei Tarabildienei ar Vytautui Kašubai nei Petrui Cvirkai ar juolab Salomėjai Nėriai. Kolaboravimas tekstais viešai smerktinas labiau nei kolaboravimas vaizdais.

Kalbėjimo apie kolaboravimą iššūkiai glūdi ir pačioje klampioje kolaboravimo sąvokoje, turinčioje didžiulį moralinį, politinį, teisinį krūvį. Kalbėdami apie kolaboravimą, kaip minėjau, niekada nebūname neutralūs – įvardydami kolaborantų motyvus, tiesiogiai ar netiesiogiai nurodome pasirinkimų okupacijos akivaizdoje teisingas alternatyvas (dažniausiai tai pasipriešinimas ginklu ar kiti pilietinio nepritarimo būdai). Juanas Espindola ir Leigh Payne, mokslininkai, tyrinėję kolaboravimo reiškinį, nurodo laikotarpį, kuriuo valstybėse sprendžiamas buvusio politinio režimo kolaborantų likimas. Štai tuoj po senosios santvarkos griūties kaltinimas kolaboravimu leidžia suvesti sąskaitas su konkurentais jau demokratinėje kovoje. Galiausiai, svarbu tai, kad nėra savaime suprantamų, lengvai pritaikomų kolaboravimo matavimo kriterijų. Vienu ar kitu metu sureikšminame skirtingus kolaboravimo bruožus ir patiems numanomai kolaboravusiems tampame nevienodai atlaidūs. Tai nereiškia, kad skirtingų istorinių asmenybių laikysenos analizavimas, smerkimas ar dvejonės dėl jų indėlio į ankstesnį valstybės kultūrinį, ekonominį, politinį gyvenimą neturi prasmės. Tačiau tai, kas suprantama kaip kolaboravimas, neatsiejama nuo dabarties politinio klimato. Bent dalinai dėl to vėl persvarstome jau iki smulkmenų beveik padieniui žinomą Salomėjos Nėries biografiją. Bent dalinai dėl to diskusijų paraštėse dažniau lieka Vinco Krėvės ar Stasio Raštikio pavardės.

Straipsnis parengtas podoktorantūros stažuotės, finansuojamos Lietuvos mokslo tarybos (projekto sutarties Nr. S-PD-24-61), tyrimų pagrindu.