Istorija, išsukta betono maišyklėje
Į klausimą, kaip mąstyti ir kurti antropologiškai grįstą meną, atsakyčiau paprastai: tereikia aplankyti Dano Aleksos parodą „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Ir čia teks pasikliauti istorinėmis žiniomis, asmenine atmintimi, vaizduote ir neskubėti su atsakymu, kad tai tik „pasakojimas“ apie Arsenalo restauravimo eigą ir statybas. A priori teks nesikliauti paskubomis susidarytu ir, įtariu, apgaulingu įspūdžiu. Visi objektai, kuriuos menininkas eksponuoja, turi savo paslėptą istoriją ir savąjį raktą. Raktą, kurį pasukus istorinio konteksto spynoje galima atrakinti simbolinius idėjų vartus.
Kurti istorine tema galima įvairiais būdais, pasitelkiant tradicines medijas, vaizduojant asmenybes, mūšių epizodus, legendas, lengvai atpažįstamus istorinius motyvus ir simbolius. Dano Aleksos kūrybos modelis remiasi antropologine kultūros samprata, plačiai ir giliai suvokiant jos kontekstą. Tokia prieiga glumina ar žavi? Laikausi pastarosios pozicijos – mane žavi tarpdisciplininio meno atstovo gebėjimas „išsukti“ istorinę spiralę lyg kriauklės įvijų raštą, štai kodėl jūrų kriauklę aptinki kiekvienoje ekspozicijos dalyje. Per statybų naratyvą Danas įvaizdina istorinių įvykių eigą, tad kriauklės simbolis lyg betono maišyklės būgnas išsuka istorinių įvykių eigą – besikartojančius taikos ir karo, valstybės didybės ir nuosmukio, okupacijos ir nepriklausomybės kovų naratyvus.
Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Arsenalas, dabartinis Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, – statinys, kurio istorija, suleidusi šaknis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dirvą, atmena ir sovietmečio padarytas žaizdas, ir prisikėlimą iš griūvančių sienų. Kaip atskleisti istorinį paveldą – nuo čia įkurdintos Elžbietos Habsburgaitės (1526–1545) rezidencijos, menančios jos tragišką gyvenimą: vos šešiolikos ištekinta už Žygimanto Augusto ir sulaukusi devyniolikos jau pašaukta amžinybėn. Tik dvejus metus ji buvo Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė; ar apskritai ji spėjo pajusti savo gyvastį ir svarbą? Jos trumpai gyventoje rezidencijoje įrengta amunicijos ir patrankų saugykla – Arsenalas. Prie muziejaus pastatyta galinga betono maišyklė asocijuojasi su Biržų (Radvilų arsenalas), Kauno, Raudonės pilių istorinėmis patrankomis, šiandien pasitinkančiomis lankytojus, o senaisiais laikais – tiek priešus, tiek taikius didikus. Didžiulė betono maišyklė prie muziejaus taip organiškai susilieja su aplinka, kad dažnas praeivis net nemeta žvilgsnio į užrašą apačioje, kad tai eksponatas, parodos raktas, kviečiantis patirti statinio ir visos istorijos šiuolaikinę interpretaciją.
Per statybų naratyvą įvaizdindamas istorinę patirtį Danas Aleksa įveda žiūrovą į ekspoziciją: tam pasitelkiamas statybų vagonėlis, taip dar ir dar kartą „atrakinamas“ istorinis pasakojimas, pakišant akims nuorodą – kriauklę. Ji neatskiriama statybų inžinieriaus stalo natiurmorto dalis: su šalmu, brėžiniais ir ant sienos kabančiu Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) piešiniu, kruopščiai užfiksavusiu Arsenalo sienų griuvėsius. Visi istoriniai sluoksniai sutilpo šiuolaikiniame statybų vagonėlyje – klasicizmo tapytojo kūrinys ir mūsų dienų atributai.
Parodos pavadinime „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“ pavartoti statybos terminai menininkui svarbūs. Ir štai dėl ko. Pirmiausia, parodoje apie Arsenalo atstatymą pasakoja architektas restauratorius Evaldas Purlys. Videofilme jį kalbina parodos kuratorė Aistė Kisarauskaitė ir pats menininkas. Purlio pasakojimas nukelia į sovietinės okupacijos laikus, nes iki 1986 metų Žemutinės pilies teritorijos rytiniame sparne – Arsenale šeimininkavo sovietų kariškiai, jiems išsikėlus, buvo pradėti atstatomieji darbai ir patalpų pritaikymas muziejaus reikmėms. Architekto restauratoriaus žodyne kartojasi ne tik statybos, bet ir architektūros terminai: arka ir atikas.
Danui Aleksai arka tapo parodos idėjos jungtimi, visos ekspozicijos esminiu konstruktu, pastoliais, prilaikančiais jo kuriamą istorinės atminties idėją. Arkos instaliacija centrinėje parodos erdvėje – akivaizdi nuoroda į jos svarbą, parodos raktą. Arka – vienas seniausių architektūros elementų, lydimas inžinerinių atradimų, karo pergalių ir sakralinių prasmių. Aleksos arka suręsta iš medžio, toks tautiškai lietuviškas paminklas istorijai, apjuosiantis visus išgyventus istorinius nuopuolius ir pakilimus, sėkmes ir nesėkmes. Videoprojekte menininkas narsto jos konstrukciją, montuoja linijinį karkasą ir užpildo mase, kol išvystame dabartinę muziejaus salę. Taip sluoksnis po sluoksnio auginamas arkos tūrinis vaizdas. Taip gimsta ir valstybė, ji kyla nuo pradinio taško idėjos, linija prie linijos, kol stiprus linkis apglėbia erdvę, kol grakštų, ažūrinį karkasą pripildo apimtis. Videoprojekte skamba kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės muzika. Ji svarbi, nes sustiprina išgyvenamas emocijas, sukuria paslapties nuotaiką. Vaizduotė pasineria į sukamos betono maišyklės melodiją, o gal į arkos karkasą košiančio vėjo švilpimą ar jūros kriauklės ošimą. Muzikinis įgarsinimas – svarbi parodos dalis. Architektūrinis sprendimas betono maišykles sustatyti tarp medinių sijų ir statybos instrumentų gal ir gali užklupti nepasiruošusį žiūrovą. Tuomet taip knieti sušukti: pažiūrėkit, juk tai tos pačios patrankos, kaip jų forma primena storus vamzdžius, bet dar nė viena betono maišyklė niekada nėra paleidusi šūvio, tai taikos ir atstatymo simbolis. Taip ir tebūnie!
Dano Aleksos paroda „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veikia iki rugpjūčio 24 d.
