„Vilniaus serija“
Londone registruota gudų leidykla „Skaryna“ šį pavasarį pradėjo naują knygų ciklą – „Vilniaus seriją“. Joje bus leidžiami XIX–XXI a. Vilniuje gimusių, gyvenusių ir kūrusių gudų autorių tekstai. Tai savitas literatūrinis blokas, aprėpiantis gudiškąjį Vilniaus istorijos bei kultūros audinį.
Pirmoji serijos knyga – vilnietės gudės Halinos Vojcik (1927–2007) memuarai „Ten, kur manęs nėra“. Ši šiandien primiršta vilnietė buvo Vilniaus universiteto germanistė, vėliau – Vilniaus pedagoginio instituto profesorė. Ji tapo pirmąja pokario Lietuvos germaniste, įgijusia mokslinį laipsnį. Be akademinės veiklos, H. Vojcik aktyviai dalyvavo gudų visuomeniniame gyvenime, reiškėsi kaip publicistė ir vertėja. Ji taip pat buvo leidinių serijos „Vilniečių portretai“, skirtos su Vilniumi ir Vilnijos kraštu susijusiems žymiems gudams, autorė.
H. Vojcik rašė memuarus, tačiau per jos gyvenimą jie taip ir nebuvo išleisti atskira knyga – tik fragmentiškai publikuoti periodinėje spaudoje. Praėjus devyniolikai metų po autorės mirties pagaliau pasirodė knyga, kurios ji laukė visą gyvenimą. Todėl šis leidinys tapo ne tik svarbia pirmąja „Vilniaus serijos“ knyga, bet ir savotiška duokle rašytojos atminimui.
Ne kartą yra nutikę, kad moterų autorių kūryba likdavo nuošalyje, nors jos pačios daug rašė, kūrė ir rėmė kitus. Panašus likimas ištiko ir H. Vojcik, dažnai likdavusią savo garsios motinos ir vyro šešėlyje. Ji neretai buvo pristatoma pirmiausia kaip Zoskos Veras dukra ir Liavono Luckevičiaus žmona. Z. Veras – gudų rašytoja ir nacionalinio judėjimo Vilniuje veikėja – nugyveno 99 metus ir mirė 1991 m. Vilniuje, sulaukusi tiek Lietuvos, tiek Gudijos nepriklausomybės. L. Luckevičius buvo vilnietis gudas, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, sovietinių lagerių kalinys. Šių ryškių asmenybių fone subtili ir santūri H. Vojcik dažnai likdavo nepastebėta. Apie tai ji rašo ir memuaruose, prisipažindama norėjusi būti vertinama pagal savo darbus, o ne pagal kilmę ar šeiminius ryšius.
Knyga „Ten, kur manęs nėra“ – tai savitas gudiškųjų Vilniaus vietų vadovas, vedantis skaitytoją per tarpukario Vilnių ir sovietmetį. Memuarai įdomiai užbaigiami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio liudijimais. Kartu tai svarbus puslapis ne tik moterų, bet ir daugiatautės bei daugiakalbės Vilniaus istorijos kontekste. Tai taip pat savotiška gudų ir lietuvių draugystės kronika.
Studijų metais H. Vojcik mokėsi pas Vincą Mykolaitį-Putiną ir Balį Sruogą. Ji pažinojo ir bendravo su daugeliu Lietuvos kultūros veikėjų – su Česlovu Kudaba, Emilija Liegute, Valdu Banaičiu. Su Zigmu Zinkevičiumi, Antanu Antanovičiumi, Alma Lapinskiene ir daugeliu kitų ją siejo profesinė veikla.
Neabejotinai skaitytojus sudomins memuarų dalis, skirta vilnietiškam humorui, ypač tarpukario. Rašytoja prisimena, kaip lenkų valdymo metais vilniečiai juokaudavo apie Tiškevičių rūmų atlantus: esą Vilniuje buvo tik du negeriantys žmonės – šie atlantai, nes jų rankos nuolat užimtos. Autorė taip pat pasakoja spalvingas žydų ir gudų istorijas, susijusias su Vilniaus turgumis.
Atskirai verta paminėti ir serijos viršelį. Jame pavaizduotas vienas ryškiausių Vilniaus silueto akcentų – Šv. Jonų bažnyčia iš gudų dailininko Jazepo Horydo paveikslo „Šv. Jono gatvė“ (1932).
Serijoje numatoma išleisti ir Francišako Umiastouskio, Uladzislavo Pauliukouskio, Makaro Kraucovo, Alenos Ceprinskaitės bei kitų autorių kūrinius. Leidykla taip pat rengia staigmenų: šiemet, minint gudų rašytojos ir feministės Ciotkos 150-ąsias gimimo metines, planuojama išleisti jos kūrybos knygą gudų kalba lotyniškais rašmenimis, kaip rašytoja dažnai rašė. Ciotka studijavo ir dirbo Vilniuje, buvo Lietuvos socialdemokratų veikėjo Stepono Kairio žmona.
Pagrindinis „Vilniaus serijos“ tikslas – prikelti iš užmaršties primirštus Vilniaus gudų literatūros balsus ir kartu sukurti savotišką daugiakultūrio ir daugiakalbio Vilniaus himną.
