Tai atsitiko… Kad galėtume laisvai gyventi ir kurti

 

Menininkė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė Meda Norbutaitė šiemet kuruoja vienos didžiausių Europos šiuolaikinio meno parodų „NordArt“ „Focus“ programą Biudelsdorfe, Vokietijoje. Apie kuratorystės iššūkius, autorių atranką, pasiruošimą ir šiuolaikinę tapybą kalbamės jos studijoje karštą vasaros dieną.

Malvina Jelinskaitė

 

 

– Tai jau 27-ą kartą nuo 1999 metų rengiama tarptautinė paroda, į kurią per atvirą kvietimą („Open Call“) atrenkami menininkai iš viso pasaulio. Šalia pagrindinės ekspozicijos kasmet pristatoma ir „Focus“ programa – svarbiausias parodos akcentas, skirtas pasirinktai šaliai ar regionui. Šiemet man teko garbė kuruoti Baltijos regiono „Focus“ parodą. Organizatoriai ją įvertino labai palankiai ir pavadino vienu stipriausių pastarųjų metų „Focus“ projektų.

Man buvo svarbu, kad Baltijos regiono ekspozicijai skirtas paviljonas turėjo tris atskiras erdves. Formuojant parodą, atrenkant ir grupuojant menininkų kūrinius, natūraliai susiformavo trys teminės dalys: „Present Tension“ („Šiandienos įtampa“), „Inner Territories“ („Vidinės erdvės“) ir „A Laboratory of World-Making“ („Pasaulio kūrimo laboratorija“).

Kuravimas man ateina natūraliai. Esu kuravusi ne vieną Lietuvos dailininkų sąjungos parodą, XVIII tarptautinę Vilniaus tapybos trienalę (2024), vykusią Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje ir VDA parodų erdvėse „Titanikas“, o šiemet Baltijos regiono „Focus“ ekspoziciją „NordArt“ parodoje Vokietijoje. Atrodo, projektai tarsi patys mane susiranda. „NordArt“ anksčiau dalyvavau kaip menininkė, o šįkart buvau pakviesta suformuoti visą ekspoziciją.

Gavusi šią užduotį, su ja gyvenau beveik pusmetį. Tai buvo savotiška pauzė mano asmeninėje kūryboje, nes negaliu savęs padalyti. Jei imuosi projekto, noriu jį atlikti iki galo atsakingai. Kuratorystę vertinau labai rimtai. Nors atrankos, komunikacijos ir koncepcijos gryninimo procesai buvo sudėtingi, o prie jų prisidėjo ir techniniai iššūkiai, tokie kaip kūrinių logistika, draudimas, ekspozicijos organizavimas, – visas procesas man buvo nepaprastai įdomus.

Didžiausias malonumas buvo iš skirtingų menininkų kūrinių sukurti vientisą pasakojimą. Tam tikra prasme ši paroda tapo ir mano autoriniu kūriniu. Siekiau parodyti Baltijos regioną kaip geografiškai ir politiškai jautrią Europos dalį, kurioje gimsta itin stiprus kūrybinis atsakas į šiandienos realybę. Parodoje atsiskleidžia mūsų trapumas, baimės, stabilumo paieškos, atsparumas ir gebėjimas kurti net sudėtingomis aplinkybėmis.

Man buvo svarbu parodyti, ką šiandien reflektuoja Baltijos šalių menininkai, kokiomis meninėmis priemonėmis jie kalba apie pandemijos paliktą tuštumą, karo grėsmę, medijų perteklių, tapatybės paieškas ir žmogaus vidines būsenas. Mūsų regiono menininkų kūryboje matau didžiulę vidinę energiją, gylį. Kartais iš pirmo žvilgsnio tylus kūrinys slepia daugybę prasminių sluoksnių ir kviečia žiūrovą mąstyti gerokai ilgiau, nei trunka pirmasis įspūdis, kad suvoktų jo prasmes.

– Menininkų darbus atrinkinėjai pagal temas?

– Ne vien kūrinių atranka buvo svarbi. Daug dėmesio skyriau jų tarpusavio dialogui, kūrinių poveikiui ir žiūrovo patirčiai. Buvusios geležies liejyklos industrinė architektūra diktavo savas sąlygas, nes tai nėra tradicinė white cube galerija. Aukštos erdvės, komplikuotos sienos ir net tokios detalės kaip gesintuvų vietos veikė ekspozicijos sprendimus. Iš esmės kūriau vizualų naratyvą, galvodama ne tik apie tai, ką pasakoja kiekvienas kūrinys, bet ir kaip visa paroda bus patiriama judant po erdvę.

Parodos pradžioje svarbiu akcentu tapo estų menininko Neemės Külmo kūrinys „Pinpoint“ (2025), kuriame panaudotas tikro asfalto fragmentas su išlikusia kelio ženklinimo juosta. Jis primena vietovės žymą skaitmeniniuose žemėlapiuose, bet kartu kelia asociacijų ir su Baltijos keliu, kaip mūsų regiono vienybės simboliu.

Ekspozicijos pradžioje sąmoningai kūriau lengvumo įspūdį, kai ryškios latvių menininkės Vinetos Kaulačos spalvos, linksma Martyno Gaubo autoportreto skulptūra tarsi žada lengvą pasakojimą. Tačiau po tuo tariamu linksmumu slypi pandemijos nerimas, medijų informacijos perkrova, galvoje virstanti šiukšlėmis… Už posūkio žiūrovas susiduria su karo tema. Pavyzdžiui, estų menininkės Estookin darbe, kuriam panaudotas reklaminio stendo tentas, vaizduojamas daugiabučių kvartalas, skaitmeniniu būdu transformuotas į karo nuniokotą aplinką. Šis tentas (plakatas) menininkės buvo pakabintas tame pačiame vaizduojamame rajone, taip parodant, kas gali nutikti šiai vietovei. Atpažįstamas kasdienybės vaizdas staiga tampa labai asmeniška empatijos provokacija.

Panašiai veikia ir Kazimiero Brazdžiūno kūriniai. Pavyzdžiui, „Reverse Image Search“ (2022) vaizduojama Marija su kūdikiu, abu be veidų – tik apkaustai. Kare griaunama viskas, kas šventa, – nei kultūra, nei religija priešui nebėra svarbu. O paveiksle „Vasara“ (2024) merginos su žaisliniais automatais žaidžia karą – iš pirmo žvilgsnio nekaltas žaidimas įgauna visai kitą prasmę šiandienos geopolitiniame kontekste. Šio menininko kūryboje nuolat keliami klausimai apie medijų kuriamą realybę. Tai parodoje leidžia kalbėti ir apie medijų vaizdų manipuliaciją bei ribą tarp tikrovės ir fikcijos.

– Tau pavyko tose salėse sukurti istorijas?

– Manau, kad taip. Pavyko sukurti atmosferą, kurioje susitinka trapumas, netikrumas ir atsparumo paieškos. Buvo svarbu suvaldyti sudėtingas erdves, sujungti skirtingų autorių kūrinius į vientisą pasakojimą, kad jie ne konkuruotų tarpusavyje, o vienas kitą papildytų ir sustiprintų.

Humoras šioje parodoje taip pat nėra atsitiktinis. Jis veikia kaip priemonė žiūrovui priartinti, tačiau kartu tampa savotiška provokacija. Dažnai būtent lengvumo ar ironijos momentas leidžia dar stipriau pajusti po juo slypintį nerimą, pažeidžiamumą ir temos sudėtingumą. Mane visada domina kūriniai, kurie iš pradžių patraukia, o tik paskui priverčia susimąstyti.

– O tavo darbas toje parodoje kabo?

– Ne. Organizatoriai pasigedo mano kūrinių, tačiau šį kartą sąmoningai nusprendžiau jų neeksponuoti. Iš pradžių buvau įkomponavusi vieną savo darbą į kuriamą naratyvą – jis būtų tapęs savotišku netikėtu akcentu ir papildančia aktualia tema. Vis dėlto vėliau jo atsisakiau. Norėjau visiškai atsitraukti nuo autorės pozicijos ir būti kuratore, kuri kuria pasakojimą iš kitų menininkų kūrinių. Tam reikėjo tam tikros distancijos. Galiausiai visa ekspozicija man pačiai tapo savotišku autoriniu kūriniu, tik šį kartą sukurtu ne iš mano tapybos, o iš kitų menininkų idėjų, vaizdų ir jų tarpusavio dialogo.

– Parodos atidarymas įvyko, jau kaip ir gali grįžti į savo asmeninės, tau įprastos kūrybos lauką. Ar jautiesi kitaip, kitokia, vienaip ar kitaip paveikta „Focus“ ekspozicijos kūrinių, pačios ekspozicijos mastelio ir naratyvų?

– Man tokie projektai labai įdomūs, nes jie įmeta į naują kontekstą, kuriame pati augu kaip menininkė. Tai neišvengiamai daro įtaką. Kuravimo procesas nėra tik kūrinių atranka – tai gilesnis pažinimas. Domėjimasis menininkais, jų kūrybos aplinkybėmis, pokalbiai, skaitymas, stebėjimas. Visa ši patirtis plečia mano pačios mąstymą ir vizualinį lauką.

Kartais įsigilinus į kontekstą iki galo, mintys tarsi pradeda sprogti, atsiranda daugybė naujų sąsajų ir idėjų. Todėl grįžti į pradinį savo kūrybos tašką nėra taip paprasta, nes pirmiausia tai būsenos klausimas. Šiandien dar negaliu pasakyti, kokiu konkrečiu pavidalu ši kuratorinė patirtis atsispindės mano tapyboje, tačiau visa tai, ką patiriu, ką matau ir apie ką galvoju, ilgainiui tampa mano kūrybos dalimi.

Tokie projektai mane praturtina, nors pats procesas kartais būna labai sudėtingas. Būna momentų, kai atrodo, kad nepavyks, tačiau, suradus sprendimą, ateina didelis pasitenkinimas. Galbūt būtent tas nuolatinis ieškojimo ir atradimo procesas yra tai, kas mane labiausiai įtraukia tiek tapyboje, tiek kuratorystėje.

– Savo kūryboje kartais naudoji citatas iš kultūros ir meno istorijos, kartais iš socialinių ir politinių aktualijų kuri vadinamąsias apropriacijas. Kokia aktualija domiesi šiandien?

– Mano kūryboje temos dažniausiai sluoksniuojasi, kai viena tema natūraliai išauga iš kitos arba palaipsniui transformuojasi. Pavyzdžiui, naujausias kūrybos etapas prasidėjo nuo ciklo „Klounada“, vėliau šis išsivystė į „Dekanoną“ – kanoninių meno kūrinių, jų pavadinimų ar idėjų interpretacijas, per kurias žvelgiu į šiandienos žmogaus elgseną, vertybių kaitą ir tai, kas vyksta pasaulyje.

Viena svarbiausių mane dominančių temų yra žmogaus vidinės laisvės ir pasirinkimo klausimas – kaip žmogus suvokia save, kaip elgiasi aplinkoje, kuri tampa vis sudėtingesnė ir prieštaringesnė. Mane visada traukė ne vien paviršinis vaizdas, bet tai, kas slypi po juo, – žmonių santykiai, emocijos, tai, kas juos jaudina, kas generuoja poelgius.

Man įdomi abstrakcijos ir realistinio figūratyvumo jungtis. Abstrakcija leidžia palikti erdvės interpretacijai, sukurti daugiaprasmį paveikslo sluoksnį, o figūra suteikia kūriniui aiškesnį santykį su žmogumi ir jo patirtimi. Dirbdamas su figūratyvu, menininkas tampa labiau matomas – atsiskleidžia jo pozicija, santykis su pasauliu.

Man artima tokių menininkių kaip Miriam Cahn ir Marlene Dumas kūryba. Mane žavi jų gebėjimas subtiliai jungti figūratyvumą ir abstrakciją, išlaikyti įtampą tarp atpažįstamo vaizdo ir neapibrėžtos, emocinės būsenos. Būtent ši riba tarp to, kas matoma, ir to, kas jaučiama, man yra labai svarbi tapyboje.

– Kaip tau atrodo, kur link juda šiuolaikinis menas, su kokiais iššūkiais, aktualijomis ir tendencijomis susiduria?

– Šiuolaikinis menas vis labiau tampa dialogu su šiandienos pasauliu. Menininkai reflektuoja geopolitinį nestabilumą, technologijų įtaką, ekologines problemas, žmogaus tapatybės ir egzistencijos klausimus. Tačiau kartu vis svarbesnis tampa gebėjimas ne tik greitai reaguoti į aktualijas, bet ir atrasti savitą požiūrį į jas.

Šiandien vaizdai labai greitai plinta ir dėl socialinių tinklų kūrybinės raiškos tam tikrais aspektais ima panašėti. Todėl menininko identitetas vis labiau formuojasi ne vien per išorinę formą ar techniką, bet ir per mintį, patirtį ir asmeninį santykį su pasauliu. Tas pats klausimas skirtingose kultūrose gali įgyti visiškai kitą emocinį ir vizualinį pavidalą.

– Ar tapyba – menų karalienė moderno laikais – dabar „nenukarūnuota“ kaip raiškos priemonė? Kaip tau atrodo?

– Manau, kad tapyba nebeturi vienintelio pagrindinio vaidmens, tačiau ji tikrai neišnyks. Šiandien ribos tarp skirtingų meno sričių vis labiau nyksta. Menininkai jungia įvairias technikas, medijas, eksperimentuoja su medžiagomis. Tačiau pats tapybinis mąstymas – tai santykis su plokštuma, spalva, paviršiumi, medžiaga. Jis išlieka gyvas.

Tapyba šiandien gali būti ir drobė be tradicinio vaizdo, ir erdvė, ir procesas. Ji keičiasi, bet jos esmė – gebėjimas per vizualią raišką perteikti pasaulio suvokimą – išlieka.

– Tarsi momentiškiau viską atspindėti tapyboje yra siekiama?

– Taip, šiandien mene juntamas didelis jautrumas laikmečio pokyčiams. Tačiau man svarbu, kad kūrinys nebūtų tik momentinės aktualijos iliustracija. Vertingiausias yra tas menas, kuris per konkrečią situaciją kalba apie universalius žmogaus išgyvenimus.

– Ar naudoji savo tapyboje fotografiją?

– Labiau mėgstu eskizuoti iš natūros, tačiau būna, kad fotografija tampa pagalbine medžiaga, ypač kuriant sudėtingesnes kompozicijas. Tačiau tikslus atkartojimas man nėra svarbiausias. Mane domina interpretacija, santykis su vaizdu. Susirenku daug vaizdinės medžiagos, kad suprasčiau formą ir esmę, tačiau tapydama siekiu išlaikyti gyvą santykį su drobe. Mėgstu tą momentą, kai kūrinys pradeda pats kalbėtis ir gali nustebinti.

Man visada svarbi transformacija, o ne reprodukcija. Jei vaizdas jau egzistuoja fotografijoje, man įdomiau ieškoti, ką naujo gali pasakyti tapyba.

– O pats klausimas, ar naudoji fotografiją savo kūryboje, tau yra patogus?

– Prisimenu situaciją tarptautiniame meno simpoziume, kuriame menininkė iš Italijos naudojo „Photoshop“ ir sukurtus vaizdus tiesiogiai perkėlė į tapybą, gana tiksliai juos atkartodama.

Man pačiai visada įdomesnis yra transformacijos procesas. Jeigu fotografija jau yra stiprus, išbaigtas vaizdas, kyla klausimas, ką jam gali suteikti tapyba. Man svarbu ne reprodukuoti matomą vaizdą, o atrasti kitą jo būvį per spalvą, faktūrą, potėpį, pagaliau pačią mintį, idėją.

Todėl man artimesnė interpretacija nei tikslus atkartojimas. Žinoma, hiperrealizmas reikalauja ypatingų techninių gebėjimų, tačiau mane labiau domina tie kūriniai, kuriuose jaučiama autoriaus mintis, pasirinkimas ir santykis su tuo, ką jis vaizduoja.

– Šiuo metu dirbi prie didelio formato kol kas dar monochrominio tapybos darbo. Matau dinamiškai komponuojamus šunis. Apie ką jis?

– Šis kūrinys kalba apie žmogaus santykį su gamta ir norą ją transformuoti pagal savo poreikius. Kai žmogus pradėjo veisti šunis, jis iš esmės kūrė formas, kurių gamta pati nebūtų sukūrusi. Kiekviena veislė tampa tam tikra žmogaus pasirinkimų istorija. Tai žmogaus poreikių, troškimų, estetikos ir net fantazijų atspindys.

Mane domina gyvūnas kaip simbolis. Šuo čia tampa veidrodžiu, kuriame galime pamatyti patį žmogų – jo meilę, globą, norą kontroliuoti ir kurti pasaulį pagal savo įsivaizdavimą.

Kiekviena šunų veislė yra tarsi žmogaus idėja, įrašyta gyvame kūne. Todėl šiame kūrinyje keliu klausimą: ar jaučiame atsakomybę už pasaulį, kurį sukuriame iš meilės, galios ir vaizduotės?

– Provokacijų kūrimas – tavo inspiracijų šaltinis?

– Priešingai – ne provokacija yra mano tikslas. Mano didžiausias inspiracijų šaltinis yra gyvenimas ir žmogaus stebėjimas. Domiuosi tuo, kaip žmogus jaučiasi, elgiasi, kokius pasirinkimus daro ir kodėl. Mano meniniai tyrimai – tai bandymas suprasti priežastis, kodėl su žmogumi ir žmonija nutinka tai, kas nutinka. Jei kūrinys išprovokuoja mintis ar vidinius dialogus, vadinasi, jis pasiekė savo tikslą.

– Tavo pastarojo laikotarpio paveikslai man atrodo tokie atviri dialogui su žiūrovu ir jo patirtimi…

Pasakodama apie savo paveikslus sakai: kuriu, tapau, piešiu… ir staiga pamatau: „O! – yra.“ Kas už tos nuostabos „o! – yra“ slepiasi, kai pamatai, kad kūrinys įvyko.

– Tai labai sunku paaiškinti. Ypač dabar, kai tapau spontaniškiau ir intuityviau. Kiekvieną dieną išeidama iš studijos negaliu palikti paveikslo „bet kaip“. Viskas, ką tą dieną padariau, turi būti savo vietoje. Jei kažkas neveikia, ta vieta mane lydi ir vakare, ir per naktį mintimis vis grįžtu prie jos. O tas „o! – yra“ ateina tada, kai pajuntu, kad paveikslas pats pasakė „stop“. Atrodo, dar galėčiau kažką pridėti, pataisyti, tęsti, bet suprantu, kad nebereikia. Dar vienas potėpis gali tik sugadinti tai, kas jau įvyko. Tai labai subtilus momentas – ne tiek sprendimas, kiek pajautimas. Būtent naujausiuose kūriniuose, kai mano tapyboje atsiranda vis daugiau laisvės ir spontaniškumo, tas gebėjimas laiku sustoti tapo ypač svarbus. Kartais sąmoningai palieku tuščios drobės plotus, kad paveikslas kvėpuotų, dėl erdvės ir gyvybingumo.