Artimieji ryšiai: ir iš toli, ir iš giliai

 

Arti ir toli. Arti ar toli.

Konkrečių, ypač mažų, daiktų ieškome artumoje, aplinkui. Kur trumparegio akiniai? Greičiausiai arti, jei kur nepalikti ar nepamesti. Abstraktieji, ypač dvasiniai ar vertybiniai, dalykai toli, giliai. Kai ieškai prasmės ar vilties. Arba Dievo. Tik prieveiksmiai, o veda filosofijos linkui. Arti – būdo prieveiksmis, senas, indoeuropiečių prokalbės žodis. Pirminė reikšmė – iš daiktų ar elementų vietos erdvėje, koks nors jungimas, glaudimas, glaudinimas. Šaknis ar- jungimo prasmės, panašiai kaip lietuvių ir. Latvių ar – su. Gal ir ars, menas, iš savitų sujungimų, suartinimų, netgi metafora – netikėtos jungtys.

Netikėtų suartėjimų ir lyg kokių atodangų blyksniai šią vasarą.

XXV prigimtinės kultūros seminaras (Juodonys, 2026 m. birželio 30–liepos 2 d.); seminarinis pokalbis apie prigimtinius artimųjų ryšius.

Donato Katkaus refleksija apie Felikso Bajoro moderniąją muziką „Šiaurės Atėnuose“, paskutiniame birželio numeryje: archajinių, tarminių ritmų, intonacijų proformos lemia šio kompozitoriaus kūrybos ypatumą, tiksliausiai perteiktą Giedrės Kaukaitės.

Ir – svarbiausia – Moksleivių dainų šventė, pirmosiomis liepos dienomis persmelkusi Vilnių. Ansamblių vakaras, šokių. Dainų diena, uždariusi Valstybės šventę „Tautiška giesme“ ir Vingio parke buvusiems ar kitais būdais dalyvavusiems atvėrusi dvasinio atvirumo erdvę.

Kas iš tiesų vyko tame tarsi vasaros galių (karščių, lietų, audrų) į matomą, girdimą paviršių iškeltame prasmių sąskambyje? Kodėl taip aiškiai ir įsakmiai buvome tarsi gręžiami patys į save? Ir jauni Dainų šventės veidai, švytintys džiaugsmu ir pasitikėjimu (čia mūsų namai, esu, esame namuose) tą atsigręžimą į save patikimai liudijo. Ir lietus mūsų – čia Lietuva, čia lietūs… Šokti ir nepaslysti. Dainuoti ir nenuklysti.

Neišklysti iš pagrindinio kelio ir Šventę vertinant. Kai norime džiaugtis, randame ir kuo. Ak, pačiu laiku ta jauna Dainų šventė, tas kažkuo ypatingu užpildytas ir tarsi perpildytas Vilnius…

Iš kur tie balsai, kuriuos girdime savyje, aidintys, ataidantys, iš kur tas aidesys, baigiantis XX amžiui (1988 metais, kai Lietuva stovėjo ant didžiųjų permainų slenksčio) ištartas Aido Marčėno, lyg kokia propoezija, proforma – tas paslaptingas intonavimas, kupinas prasmių, susidarančių tarp dosniai duodančių ir atvira širdimi imančių, tarp užmaršties ir atminties, jei tik ir iš nuojautos. Jau metafora, bet dar ir sąvoka – tas aidesys, tas aidas, tie aidėjimo garsai. Jei ir šiurpūs, tai ir šiurpiai gražūs. Maloningi. Turėjome suklusti, kai Aidas Marčėnas, jaunas ir azartiškas, ištarė „leliumai“. Ištarė lyg sielos ištikìmą (klausantis savo kartos dainų, ūmai kodėl gerklę užspaudė kažkoks nesuprantamas leliumai…). Vėliau juo tarsi atsiduso: „dunojėli leliumai“. Senas, gal ir seniausias kalendorinių lietuvių giesmių priegiesmis modernaus poeto sąmonėje ėmė veikti kaip pasąmoninis dvasinis impulsas. Folklore (lyg gintaro lašo pušų sakuose) išlikusio ženklo neverta nei kartoti, nei kopijuoti, tik perimtas dvasinės energijos, jis persirašo, persikuria, prasitęsia. Klausia, budina. Rimvydas Stankevičius vieną savo poezijos knygų atvėrė klausimu: „Kokia yra kiekvieno mūsų sielos alcheminė formulė?“ Yra, yra ta formulė, jei ir nelengvai apčiuopiama, – susidaro ir keičiasi: iš to, ką imi ir ką atiduodi. Donaldo Kajoko frazė, ištarta lyg ir tarp kitko, telefonu: Poezija yra tai, ką kažkur kažkada jau esi girdėjęs. Gal ir ne iš žmogaus – gal iš medžių ar paukščių… „Paukščių puotą“ girdžiu Moksleivių dainų šventėje, girdžiu muziką, žodžius. Girdžiu poetus, Justiną Marcinkevičių, jei ir tik eilutę, bet atpažįstamą, tą nuolatinį gamtos atsiliepimą sieloje, sielos glaudimąsi prie medžio, žolės, tą žalio dominantę, bet ir ją persmelkiančią rudens gėlą: ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta… Justinas Marcinkevičius yra arti tradicinės lietuvio pasaulėvokos ašies, užtat ir nelaisvu laiku jo kūryba buvo atpažįstama kaip savasties balsas, garsesnis tais momentais, kai ir susitelkiama į dainą ar giesmę („Dėl tos dainos“). Prasitęsia tai, kas yra ir pratęsta. Kaip ir paslaptingasis „leliumai“, auginanti, kelianti, sauganti galia, kurią reikia pagerbti ir giedant, savo balsais patvirtinti. Moksleivių šventė atliko ir tą būtinąjį patvirtinimo aktą.

Kartotė, kartojimasis, amžinas judėjimas – metų laikais, ratais. Ir atskiro žmogaus gyvenimu. Savo skirtį įvykdo, kas pereina visus savo ratus: gimsta ir gimdo, augina ir išveda (leidžia išeiti). Gervė, lek gervė, įstabioji daina, labiausiai žemaičių, juk jų ir tas lėkti, skubinai, lyg kokiai galiai genant, skriste skristi.

Gražus, tinkamas Moksleivių dainų šventės įsukimas: laiku, ratu, kartu. Pagerbtas Kristijonas Donelaitis, atvėręs keturnytį gamtos ir kalbos ratą, lietuvišką ir europietišką. Kaip prasitęsė Čiurlionis – „Karalių pasaka“ talentingosios Anželikos Cholinos šokio vaizdinijoje. Pasaulyje garsėjanti vinilo plokštelė „Back to Nature“, Čiurlionį diriguoja Mirga Gražinytė-Tyla, išleista prestižinės įrašų kompanijos „Deutsche Grammophon“, pasauliui skamba ir Romualdo Gražinio „Sutartinė“. Skamba, vadinasi, yra. Ir Šventėje, kurioje Romualdas Gražinis negalėjo nebūti. Senosios mūsų dainos, išgirstos Čiurlionio, „paleistos į liustelį“, prigimtinei kultūrai suteikė gaivinančios galios, Bangos galios.

Jau mąstant apie prigimtinius ryšius, santykius, apie ir naujais būdais atgyjančias proformas, prasitęsimus, jau pirmąjį šventės vakarą (ansamblinės programos) išgirsti leliumai, leliumoj ir prisiminti savo šimtmetį peržengusios archeologės Ramutės Rimantienės kelią į senąjį lietuvių pasaulį, prasidėjusį nuo sutartinių priegiesmių, tad ir leliumai tyrimo. Senojoje (arba prigimtinėje) kultūroje nėra nieko, kas nebūtų tikslinga, tad ir prasminga, nebūtų padėję išlikti, ištverti, išgyventi, ypač vaikams. Todėl ir sutartinių priegiesmiai yra prasmingi. Priegiesmiai, ne priedainiai. Ne dainose, o giesmėse, ritualinėse, apeiginėse, išliko tie nebesuprantami, bet prasmingi kalbiniai ir muzikiniai ženklai, turėję žadinti, auginti, kelti, skatinti gyvybę. Kaip ir šokiai, ritualiniai žaidimai, gyvi ir Moksleivių šventėje, per amžius augino, kėlė jauną energiją, žiūrinčius, girdinčius skatino į ją atsiliepti, džiaugtis. Leliumai savo ypatingu garsiniu darnumu lietuvio sieloje sėjo ir ilgesio, liūdesio, melancholijos sėklą, patirtą iš gamtos, iš prigimtinio kraštovaizdžio, perimtą ir vėlesnių dainų, poezijos. Kurtą ir tolių vaizdais (kad ir Algimanto Kunčiaus). Tolis, tolumos yra ir prasmės linijos, kurios žmogiškąjį trumpalaikiškumą perkelia į amžinybę, į mitinį laiką, įgilina. Guodžia, tad ir saugo.

Moksleivių dainų šventės ansambliavimai, dainavimai, muzikavimai, seniausi muzikos instrumentai, mediniai garsai, kuriuos taip jautriai juto Bronius Kutavičius. Ir įstabūs šokiai, daug judesių, sportiškumo, netgi akrobatikos, daug spalvų, jų mirgėjimo, plastėjimo. Atnaujintos, papildytos tautinių drabužių spalvos: graži mėlyna, netikėta – lelijinė, pritraukianti akis. Vykusios tautinio kostiumo stilizacijos. Šokis visad jaunas, šokiui reikia jauno kūno, jauno džiaugsmo. Ir leliumai, leliumoj archaika jauno, ritmingo šokio buvo gražiai perkeičiama, papildoma. Toks paprastas yra (ar gali būti) archajinio ir moderniojo prado ryšys.

Arūnas Sverdiolas tuo lyg suintensyvėjusiu laiku vykusiame „Santaros–Šviesos“ renginyje filosofiškai, įtikinamai kalbėjo apie dabartinės kultūros architektoniką, pasigesdamas jos svarbiausio principo: sąrangos, kuri kyla keliama ir keldama. Moksleivių šventėje buvo galima justi tą kėlimo judesį, juk ir chorai „šoko“, kėlimas veikė ir kaip dalyvių tarpusavio susiklausymas, palaikymas, žalio, žalumo akcentai. Viršus, viršūnė – Čiurlionis, jo pasakiškumas. Ir virš visko budinti, gražiai įvaizdinta saulė, pradėjusi kelią nuo žemiausio taško, bet ir nuo leliumai, budinančio žmogaus dvasią.

Kaip bežvelgtume, ontologiškai svarbiausias architektonikos principas yra vertikalė. Sunku neištarti ir šią vasarą Europą (pirmiausia, žinoma, Ispaniją) ištikusio stebuklo – Antoni Gaudí Šventosios Šeimos šventovės užbaigimo aukščiausiu bokštu. Tas aukštis nėra nei reikalingas, nei naudingas. Tik būtinas. Kaip lietuvių giesmei leliumai; prasideda pačioje pažemėje, bet kyla į aukštį, kur jau dvasia. Prasmė, kartais ir tokia nebeaiški, kad atrodo išnykusi.

Ne, gyva ir kartais pasirodanti.

Nieko, kas žmogaus pasaulio sąrangoje būtų atskirai. Jungtys, kurių nematome ar nebematome. Iš dėmesį šioms jungtims perėmusios Moksleivių šventės dar pabandyti grįžti į Prigimtinės kultūros seminarą, jau dvidešimt penktąjį. Ir tik į mažą jo dalį, visumos nebandant (ir negalint) aprėpti. Viena iš seminaro stotelių: „Artimųjų ryšiai. Viktoriją Daujotytę kalbina Giedrė Šmitienė ir Kristina Chlastauskienė“. Stengiuosi nenutolti nuo to, kas vyko seminare-pokalbyje, bet jaučiu, kad jo turinį veikia, gal net pildo Moksleivių šventės įspūdžiai. Rengdamasi seminarui, bandžiau pergalvoti, kas pokalbiui galėtų būti lyg kokie atspirties taškai, apie kuriuos galėčiau pasakyti. Bet supratau, kad pokalbininkės, ypač doktorantė Kristina, turi atskirų (ir mokslinių) rūpesčių. Ryžausi leistis į juos. Pabandysiu vieną kitą pokalbio fragmentą atskleisti ir praskleisti, abejodama, kiek galiu būti patikima kaip antropologinių žinių teikėja. Gal labiau tik kaip liudininkė, tebejuntanti savyje prigimtinės kultūros patirtį ir jos svarbą. Priminsiu ir man visad svarbią Žemaitę – ne tik autoetnografę, bet ir autoantropologę: jos laiškai, ypač Povilui Višinskiui, jos etnografiniai rašiniai ir autobiografija galėtų būti skaitomi ir antropologiškai.

Kalbintojų, pasirinkusių antropologinės žiūros kelią, tad ir buvimą artumos akiratyje, pasiūlyta kalbėjimosi preambulė: „Norėtųsi eiti ne tiek bendrų, filosofinių svarstymų kryptimi, kiek mąstyti antropologiškiau, kaip ir kokie ryšiai yra palaikomi čia susiklosčiusioje kultūroje, kaip jie veikia susiformavusiuose papročiuose ir įpročiuose. Norėtųsi laikytis arčiau to, kas Jūsų matyta, justa, įsiminta, kas yra patraukę dėmesį, pastebėta gyvenant.“

Skaitant mano tekstus, klausantis joms susidaręs įspūdis, kad turiu ir atskiros antropologinės patirties, kas bent iš dalies ir reikštų matymą – girdėjimą iš arti, ankstyvuosius bendro gyvenimo suvokimus, vėliau perėjusius ir į kitus mąstymo horizontus.

Taip, galima tokia pradžia, toks išeities taškas. Bet nesu antropologė specialesne prasme, į jokį bendrai patirto gyvenimo reiškinį ar tik momentą atskirai nesigilinau, negalvojau, kad prie jo grįšiu ar bandysiu apmąstyti.

Toks papildymas: to Jūsų pasakyto, o mano paryškinto pastebėta gyvenant teturiu nedaug, 1963 metais įstojau į Vilniaus universitetą ir likau Vilniuje, toli nuo tiesioginių prigimtinės kultūros patirčių. Prigimtoji kultūra gyva ir gyvybinga gyvenant kartu – šeimoje, giminėje, bendruomenėje, kai visi sutartiniai dalykai veikia savaime, kai susiklausoma ir tarsi atskirai nei klausiant, nei klausantis, kas sakoma ar bus pasakyta. Tiesiog aišku, kas darytina, kas sakytina, kas ir kaip. Jei kas ruošiasi grūdus pilti į maišą, reikia jį palaikyti. Jei pilnas, užrišti. Jei ugnis užkurta, reikia ją prižiūrėti. Jei kibirai tušti, atnešti vandens. Jei karvė mūroja, pagirdyti. Mažesnį pakelti. Silpnesnį palaikyti. Šventę švęsti. Švenčiant žinoti, kaip elgtis, ką kalbėti. Dar mažos (turbūt pirmaklasės) buvimas šermenyse, jau išlydint iš namų. Privažiavo plačios, žemos rogės, prikimštos šiaudų, gražiai aptiesta, parengta – karstui ir patiems artimiausiems. Priėjo dviese, prikalė keturias eglaites. Dar vienos rogės su sėdynėmis, taip pat aptiestos gūniomis, į tas roges susės giedoriai. Pagiedojo. Pasimeldė, atsisveikino. Kažkas uždengė dangtį. Pakilo keturi vyrai, minutę pastovėjo prie karsto, išneš iš namų, dar pastatys minutei kieme, įneš į bažnyčią, įleis į duobę. Moterys, rengiančios velionio motiną, aprišančios stora languota skepeta, žino, kad jai šalta, kad krečia drebulys. Kažkuri iš artimesnių, bet ne iš artimųjų, užgesino, surinko žvakes, susmeigs ant kapo, bandys uždegti. Kaip jie viską žino, tyliai galvojau, žino, ką ir kaip daryti. Kaip giedoti ir kur įsiterpti su malda. Kada atsisveikinti, kaip kieme sustoti, svarbu ir nusifotografuoti, jei tik yra tokia galimybė, kaip visą laiką matyti tuos, kuriems šią akimirką sunkiausia. Neužmiršti šuns, neišlendančio iš būdos. Bent vandens į indelį įpilti, kaulą pamesti. Ir ar man taip pat reikės visko išmokti, galvojau. Reikėjo, bet neišmokau. Nebegyvenau to prigimtinio gyvenimo, kuriame daug sunkaus ir būtino, bet ir tarsi savaime „įaugančio į kraują“. Jau buvau užmiršusi tą frazeologinę šaknį, o atsiminiau. Prigimtinės kultūros namai yra prigimtinė kalba, jei ir vadinama tarme. Daina, bet pirmiau ir visuotiniau giesmė, juk taip pat kalba, kalbėjimo būdas. Gerai, kad kalbėdami apie savo valstybės himną prisimename Vinco Kudirkos duotą, tad neatimamą jo vardą – „Tautiška giesmė“.

Tolau nuo prigimtųjų dalykų, o jie į mane artėjo – ir kitais keliais, dargi aplinkkeliais, kitais būdais. Per tautosakos studijas, veikusias profesoriaus Donato Saukos autoritetu, – jo per tautosakos paskaitą mums, pirmakursiams, padainuota žemaičių „Lek gervi“ liko man šios dainos skambėjimo pavyzdžiu. Išgirdau moksleivių dainuojamą ir lyg atsekiau seną gervės taką. Buvau ne sykį ją dar namuose girdėjusi, bet dėstytojo dainuojama universitete sena daina buvo kažkas kita – svarbiau, autoritetingiau. Gal panašiai kaip Simono Daukanto atėjimas į Vilniaus universitetą. Tvirtino ekspedicijos, iš kurių reikšmingiausia – lietuvių salose Baltarusijoje, Gervėčiuose, Rimdžiūnuose, Giriose. Iki šiol prisimenu ryškiausius ten sutiktų žmonių veidus, epizodus, išnyra iš atminties koks pagiedz giesmely, duosiu avely… Per „Ramuvą“ dar tas prigimtinių patirčių nužymėtas, tad atpažįstamas kelias.

Jauni humanitarai, dargi miestiečiai, prieš porą dešimtmečių įkūrę tik jų rūpesčiu ir veikiantį Prigimtinės kultūros institutą, kurio jau dvidešimt penktasis seminaras ir mane grąžino prie jau nutolusių dalykų, suintensyvino atmintį. Išsiplėtę interesai, ypač bendrųjų žmogaus klausimų, egzistencinių problemų svarstybos, sustiprino tą klodą, kuris antropologams atrodo per bendras, pernelyg filosofinis. Bet žodis baigiasi žodžiu, judesys judesiu, jei nesiformuoja pratakos, pratąsos, perėjimai į bendrąją žmogaus problematiką, jei prigimtinė kultūra užsidaro savyje, tai kas iš visų jos tyrimų, kokia viso to prasmė. Kaimo, sodybos, gamtos formuota prigimtinė kultūra turi būti pasigendama ir miesto, jaunų, išsilavinusių žmonių. Mano supratimu, tai ir vyksta. Dabar gal ir pastebimiau negu prieš kokį dešimtmetį. Pastebimai atnaujinama dainavimo tradicija. Prigimtinė kultūra atsiliepia ir mieste, daugiabutyje. Kaimo, sodybų augintiniai turi ir kitos patirties, joje daugiau to, kas nėra tik žmogaus, daugiau bendrumo su gyvuoju (gyvulių, gyvūnų, paukščių, augalų, medžių…) pasauliu, arčiau pirminiai žodžiai ir pirminiai daiktai. Bet toliau nuo jų profesionalusis menas, mokslas, etiketas. Bet tai, kas toliau (kad ir universitetai), siekiami ir pasiekiami ir iš prigimtinės kultūros. Vadinasi, ir antropologiškai tiriant bei mąstant turi būti ir kilimo (vertikalės), ir plėtimosi (horizontalės) kryptys, jungčių radimasis. Turi būti pratakų. Takas juk išeina į kitą taką, kelią, vieškelį.

Artimųjų ryšiai ištarti programinėje pokalbio turinio apibrėžtyje. Tad kiek atskiriau apie juos. Ryšiai, kaip ko nors su(si)rišimas, su(si)saistymas, yra universalūs. Ryšius palaiko ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, manoma, kad ir augalai, medžiai. Socialiniai ryšiai tiesiogine prasme būdingi tik žmonėms. Ir prigimtinės kultūros pamatas yra socialinis. Pirminės, pačios ankstyvosios kultūros formos yra būtinosios, padedančios apsisaugoti (ir nuo blogio), apsiginti (nuo žvėrių ar svetimų, blogais kėslais įtariamų žmonių). Pirminę kultūrą telkia išgyvenimo, išlikimo, gyvybės ir prasitęsimo instinktai. Tvariausios ir yra pirminės, kasdienės kultūros formos (ugnies, vandens, duonos sauga). Bet palengva aukštesnį prigimtinių dalykų skritulį ima gaubti grožio jutimai: būtent jutimai, susiję su ištarimo lengvumu, malonumu, su dainavimo smagumu; kaip ir šaukšto ar grėbliakočio dailumu, gludnumu.

Bendruomenė ir yra ryšiai, žmonės, jungiami saitų, ryšių. Įsipareigojimų. Esame socialinės būtybės ir to nežinodami ar dar nežinodami. Ryšiai, jei ir tik dvasiniai, nematerialūs, įgyja formų, kurios veikia ir akivaizdžiai – ir kaip ritualai, santykius įprasminantys. Ritualai yra ir elgsenos praktika, etiketai. Vaikystėje prisimenu tėvų prisakymus sveikintis, žinoti, kaip tai dera daryti. Labą rytą, labą dieną, labą vakarą, sudievu, ne, nebuvo priimtas viso gero, tik mokykloje. Lankant mirusius derėjo sakyti: Garbė Jėzui Kristui. Ir į mano ploną balselį buvo atsakoma visu rimtumu: Per amžius amen. Ir toks orus mažo įvesdinimas į bendruomenę. Iš tavęs reikalauja, bet ir tu, teisingai elgdamasi, reikalauji oraus atsakymo, lyg kokio pagerbimo.

Klausimas apie ribas, ribines situacijas.

Yra kasdienės kultūros formos ir yra skaudžių, ribinių patirčių. Egzistencijos filosofija atvėrė ribas ir ribines situacijas mąstymui, permąstymui. Manyčiau, kad antropologijai palankesnė yra kasdienybė – tai, kas atsiskleidžia gyvenimo tėkmėje, savaimybėje, kas kartojasi ir turi trukmę. Kad pakaktų laiko įsižiūrėjimui, įsiklausymui. Ribinė situacija trumpa, žybsnis, akimirka. Ribinėje situacijoje gal ir neįmanoma ilgiau išbūti. Egzistenciniai (ir ribiniai) dalykai įtempti, aštrūs. Ribiniai dalykai labiau tinkami literatūrai nei tyrimams.

Klausimas apie proformas, kaip jos veikia prigimtinėje kultūroje.

Proformos artimos archetipams, simboliams. Kas pasaulio įvairume kartojasi ir kas atpažįstamas kaip jau buvęs, sutiktas. Sakysime, sėkla. Troba, namas. Arvydo Šliogerio „Senelio archetektūra“ („Kasdienybės metafizika“), senelio gryčia (gr. arche – pradžia, principas, tektūra – statybos menas) – pradžios statinys. Yra jungčių tarp trobos ir Gaudí sakralinių statinių; pamatai, sienos, langai, stogas. Žiūrėjimas į ugnį ar į vandenį, jei veiksmas, taip pat archetipiška, proformiška. Proformiški (archetipiški) yra ir senieji priegiesmiai.

Sodyba, išaugusi iš kokios užuoglaudos, mano supratimu, yra svarbiausia prigimtinės kultūros forma. Ir kartu buvimo bei veikimo vieta, būdas. Tad ir prigimtinės kultūros formavimosi ir išlikimo vieta.

Jaučiu, kad ir į Juodonis, į Prigimtinės kultūros seminarą dalis žmonių yra atvažiavę iš savo vasaros (o gal jau ir nuolatinių) sodybų. Ir į įsigytas sodybas ima rinktis senieji daiktai (koks medinis grėblys juk gali praversti). O kur seni daiktai, ten ir senos kultūros pėdsakas. Kuo daugiau tų pėdsakų atpažįstame, tuo labiau ir naujose vietose įsigyvename.

Klausimas apie autobiografinius tekstus: „Autobiografiją imate rašyti pasakodama apie motiną. Kiek tame atsitiktinumo, motinos apmąstymo laiko ar vis tik manytumėte, kad motinos mumyse yra tiek daug, kad, prisimindami ją, prisimename save?“

Gal ne tiek apskritai save, kiek savo pradžią. Iš savo artimųjų, kai girdėdavau kokį jų pasipasakojimą, tai jame vis ir apie motiną kas būdavo. Tėvų dalyvavimas prigimtinėje kultūroje svarbesnis ir ilgesnio laiko negu moderniojoje kultūroje, kur žmogus jaučiasi daug atskiresnis, labiau pats iš savęs.

Pirminiuose patyrimuose, labiausiai vaiko, natūralu save sieti su tėvais, lyg žinotum savo pradžią, ypač su motina, juk ir juntamai kūnas iš kūno, bambagyslės ženklas. Mama vis prisimindavo, kad mano bambagyslė ilgai negijo, bet gal tik atrodo, kad kažkas (mama, babūnėlė, vyresnė mamos sesuo) vis lenkėsi prie manęs, tepė, tvarstė, kietai vystė. Išliko – lyg kokia kūno, bet gal ne tik, žymė.

Žemaitė „Autobiografijoje“ apie savo ankstyvąjį laiką:

 

Sykį kunigas mane paklausė:

– Kas tave sutvėrė?

– Mama, – atšoviau.

 

Ir užduoda kunigui galvosūkį, bando kalbėti apie kūną (iš motinos kūno), bet su dūšia kebliau.

Gal čia keliais žodžiais ir apie prigimtinės kultūros žmogaus atskirumą, apie tapatybę, apie peržengtą ankstesnį klausimą.

Bendruomenė bendrina. Bendruomenei problemos su atskirumo, individualumo siekiančiais, lyg netelpančiais į rėmus. Bet ne tik tai. Bendruomenei, sakysime, rūpi, kad nebūtų neteisėtų, ne šeimoje gimusių vaikų. Ir ne tik moraline, bet ir socialine prasme, kaip jie gali išgyventi, kas juos turi aprūpinti, iš kur jų dalia ar kraitis. Šią problemą jautriai pajunta literatūros klasika, ieško argumentų. Mariaus Katiliškio novelėje „Kaitra“ – senas, jau savo kaip ir atgyvenęs, toks archetipinis baltas senelis aiškina trejų metų Petreliui, paliktam, gal jau ir bedaliui, kad yra teisybė sviete. „Suprantama, jog ir tavo daliai nužydi dobilo pradalgė viršaus ir subręsta rugių pėdas.“ Turi būti, kas išlygina, – bent pačias didžiausias nelygybes. Laikyčiau tokias literatūros klasikos pozicijas būtinosiomis pirminės kultūros pratąsomis, papildymais.

Klausimas: „Ar sutiktumėte, kad drąsa atsiskleisti per kitą, tau artimą, yra didesnė nei pasakoti apie save? Ar galėtumėte paaiškinti šių skirtingų pasakojimo taktikų skirtumą, kaip jis susidaro? Ar esate pastebėjusi, kad kultūros žmonės slėptų savo tėvus ir savo sąsajas?“

Gal ir nėra čia drąsos, nes nėra pasirinkimo, kur tu, ten ir kažkas kitas ar kita. Skiriasi tik pasakojimo taktikos, gal ir etiketas – nėra gerai save kelti, reikšminti, laikyti atskiru, nepriklausomu, nelabai ir pasiseka tai padaryti. Bendruomeninės laikysenos labiau išlyginančios, frazeologiškai perspėjančios dėl nosies rietimo, burbulų pūtimo, uodegos kėlimo. Taip, esu pastebėjusi, kad kartais žmonės nenori kalbėti apie giminę, savuosius, tėvus. Kiekvienu atveju dėl kitokių priežasčių. Negerai išsiginti savųjų, kad ir nepatogių. Kažką pažeidi ar įžeidi ir savyje. Reikia atvirumo savo biografijai, kad ir nelengvai. Bet ir atvirumas turi ribas. Geriau stengtis suprasti negu artimuosius teisti, demonstruoti savo traumas. Užteks teisėjų ir be tavęs. Ne tiek kaltinti, kiek aiškintis. Bandyti įeiti į tėvų situacijas. Kaip darė Janina Degutytė, atsakydama į mano klausimus. Giedrės Šmitienės tyrimai, ypač laiškų, atskleidė gilų poetės žmoniškumą, gebėjimą suprasti ir atleisti, globoti. Janina, nors augusi kitoje aplinkoje, jautė lietuvių prigimtinės kultūros artimumą, trauką. Ypač gamtos.

„Kokios yra artimųjų susitikimo formos (be vestuvių ir laidotuvių)? Kaip palaikoma tradicija susitikti?“

Visos susitikimų, bendravimų formos yra kilusios iš noro, geidimo pamatyti, pasikalbėti. Pasiilgimas, savųjų ilgesys, kūniškai juntamas. Apsikabinti, prisiglausti. Kažkas archetipiškai vaikiško išlaikoma visuose prigimtiniuose bendravimuose. Ir vaikai nuo mažumės kartu. „Vaikais vedina“ – lyg kokia formulė. Ir Salomėjos Nėries poemoje „Eglė žalčių karalienė“ archetipinis raginimas: „Paskubėk, Eglužėl, / Tu vaikais vedina…“

Ateiti, atvažiuoti. Ir be kokio atskiro pranešimo. Pasiilgti ir eiti. Užtekti laiko, nes lyg ir nieko už tai svarbiau. „Pasiilgau ir atlėkiau, nors valandėlei“ – tas mano jauniausios tetos pasakymas budi manyje: ne šiaip ateiti, o atlėkti. Lyg gervei, kuri irgi lek, būtinumo genama. Ir vaikus išved, dar pasirodo žmonėms ir vaikais vedina.

Susitikti kasdieniškai, bet ir per šventes. Kviestis vieniems kitus. Šventės, ypač vasaros atlaidai, Romualdo Požerskio „Atlaidai“ vertingi ir antropologiškai – užfiksuoti veidai, laikysenos, nešiosena.

Ryšys ar neryšys tik individualus. Bet ir paveldėtas. Jei motina gražiai bendravo su savo seserimis, tai sutvirtina, tada ir stengtis ryšio neprarasti yra lengviau. Bendravimo tradicija labiausiai perimama.

Nuojautą išskirčiau, sapnus, leistis į kelią, kad sužinotum, ar kas neatsitiko, jei ką blogo sapnavai. Atvirumu skiriasi etninės lietuvių grupės. Žemaitis verčiau patylės, dzūkei gal ir lengviau su ašarom. Skiriasi moterų ir vyrų reakcijos.

Klausėjų įsiterpimas: artimuosius pažįstame ilgai, skirtingais gyvenimo etapais, stebime jų kismą, kintame ir mes patys. Kaip išmokti būti kartu šiame nepastovume? Kaip priimti vieniems kitus ir susitaikyti su amžina tėkme?

Tam ir yra gyvenimas. Bet reikia gairių, kurių teikia ir prigimtinė kultūra. Vėl literatūra – iš Jurgio Baltrušaičio: „Prieš kelią didį gairės žinotinos, / Tikriausiai lydi palaima motinos.“ Palaima motinos tiesioginėmis ir perkeltinėmis prasmėmis yra kertinė prigimtinės kultūros nuostata. Ir vėl aiškiai matyti, kad literatūros klasika ir remiasi prigimtine kultūra, ir ją pratęsia, pakelia į kitą lygį.

Sunkiausia artimųjų ryšių dalis – vaikų rūpinimasis senais, pavargusiais, ligotais tėvais. Reikia sąmoningumo, pareigos jutimo. Prigimtinėje kultūroje pareiga yra svarbi. Suprasti gyvenimą kaip pareigą – mintis iš Justino Marcinkevičiaus. Prisiminė tėvą („Grįžęs iš mokyklos, radau atėjusį tėvą. Jis išrišo iš skarelės puskepalį duonos, sviesto gumulėlį, rodos, dar ir padžiūvusio sūrio galą, pasėdėjo kiek su manim ir pakilo namo. Pylė šaltas rudens lietus. Stovėdamas prie lango, mačiau, kaip tėvas nusiavė batus ir, gūždamasis nuo lietaus, basas nušlepsėjo šaligatviu“). Matyti ir išlaikyti atmintyje, įsipareigoti ir tam vaizdui. Basoms tėvo kojoms per šaltą lietų.

Iš visų giminystės ryšių gryniausias, neįpareigotas, neprivalomas, laisvas, tad ir džiugesnis, meilesnis yra senelių ir anūkų ryšys. Lemties dovana, kuri negali būti atlyginama.

Bendravime, visose jo formose skatintas atsargumas, stengtis neužgauti, neliesti skaudulių, kol pats žmogus neatsiveria. Ir tai, kiek supratau, pajutau, net kai atsiveria, kalba, pasakoja, svarbiausia išklausyti, neskubėti su patarimais, pamokymais. Klausytis, būti šalia.

Sunkiau – atvira širdim džiaugtis kito džiaugsmu. Lengviau kartu liūdėti. Bet gal ir svarbiau.

Ir klausimas apie ryšį su mirusiais. Santykis su mirusiais. Jutimas, kad jie grįžta į namus, ypač lapkritį. „Kaip tai jūsų matyta?“

Matyta, dalyvauta atsisveikinimuose, lydėjimuose, atminimuose. Gal ir niekuo nepapildyčiau to, kas jau sakyta. Gal tik gamtos svarba. Mirtis pirmiausia patiriama iš gamtos, gamta liudija ir mirtį, ir nemirtingumo viltį. Guodžia, ramina, moko.

Ir man, kaip ir Marcelijui Martinaičiui, įstrigęs giedojimas, o ir sunkiųjų pokario dainų dainavimas užsimerkus, lyg ten, giliai, po užmerktais vokais plytėtų kitas pasaulis – ir mirusiųjų, brangių, artimų, pasiilgtų. Nieko geriau apie šią unikalią būseną, kaip Martinaičio eilėraštyje „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, gal ir dėl to „užsimerkimo“ dainuotame ir perdainuotame: „Kokia tyla gyvybėn smelkias / kasdienio židinio ugnim! / Tokia daina, kad užsimerkia / dainuodami – lyg mirdami!“

Grožio šiurpą kelia seniausios lietuvių dainos – visi, kas priklausome prigimtiniam pasauliui, esame tose dainose daug kartų gimę ir mirę – per kartų kartas, iki mūsų, dainuojančių ar besiklausančių.

Ir todėl taip jaudina ir jaunų balsais dainuojamos senos dainos.

Gal ir jie jau mato, girdi?

Gal ir daugiau negu mes?