Nereikalingų daiktų muziejus

 

Jaunimui skirto romano, kurį netrukus išleis leidykla „Slinktys“, ištrauka

 

Iškart po pamokų važiuoju pas Moterį Žiurkę. Tai bene vienintelis žmogus, su kuriuo man norisi švęsti šitą gimtadienį. Vakare užsuks draugai, o kol kas pabūsiu čia – tarp dvokiančių dūmų ir Nereikalingų daiktų muziejaus eksponatų.

– Kažkas nutiko? – klausia, kai prisėdu svetainėje ir išdėlioju ant stalo atsivežtas vaišes: apelsinus, šokoladą ir kitokius skanėstus. – Atrodai lyg pabučiuota į netikėtą vietą.

– Šiandien mano gimtadienis, – paaiškinu.

– Mat kaip, – suburba Moteris Žiurkė ir, žinoma, net nesiruošia pasveikinti.

Moteris Žiurkė atrodo pavargusi. Rodos, kad net atremti lazdą į sieną prireikia nemažai pastangų.

– Kiek tau dabar? – klausia ji.

– Aštuoniolika.

– O varge. Užjaučiu.

– Kodėl? – klausiu nustebusi.

Moteris Žiurkė gūžteli.

– Nes gyvenimas vieną dieną neišvengiamai ima atrodyti lyg sunkus ir įkyrėjęs darbas, – sako ji. – Mano darbo valandos jau į pabaigą, tad netrukus galėsiu eiti namo – kad ir kur tie namai būtų. O štai tau darbas tik prasideda. Net iki pietų pertraukos toloka.

Nusijuokiu.

– Skamba slegiančiai. Kaip jūs tas darbo valandas ištvėrėte? – klausiu.

Moteris Žiurkė mosteli ranka, lyg gintų nuo savęs musę.

– Kad neišeičiau iš proto, kai kada pasiimdavau nuo gyvenimo išeiginę. Ką čia slėpti – kartais ir nemokamų atostogų.

– Padėdavo?

Moteris Žiurkė sukrizena.

– Kaip čia pasakius… Kai pasiimi atostogų nuo gyvenimo, kad neišprotėtum, aplinkiniai ima laikyti tave išprotėjusiu.

Nustebusi sumirksiu.

– Jūs kalbate apie psichiatrines ligonines ar kažką tokio?

Moteris Žiurkė nuduoda suirzusią ir liepia man eiti išvirti arbatos.

Netrukus grįžtu iš virtuvės su dviem garuojančiais puodeliais. Vieną pastatau priešais pypkę kemšančią Moterį Žiurkę, tada įsitaisau kitoje stalo pusėje. Ji prisidega pypkę degtuku ir kambaryje pasklinda stiprus tabako kvapas.

– Kaip tėvų reikalai? – klausia Moteris Žiurkė. – Kažkada čia verkšlenai dėl jų, lyg man savų bėdų būtų maža.

– Manau, kad motina įsivėlė į kažkokius keistus santykius, – sakau gūžtelėdama. – Su rašytoju.

Moteris Žiurkė supratingai palinksi.

– Menininkai… Taip, per juos vieni nemalonumai. Ten, kur kadaise buvau, pažinojau keletą menininkų. Seno sukirpimo, tad dar buvo galima pakęsti. Aišku, iki tikrų vyrų buvo toli, bet tampė rąstus ne blogiau už vidutinę moterį. O dabar… – Moteris Žiurkė mosteli ranka ir nusispjauna – ar bent jau išleidžia tokį garsą. – Bohema… – iškošia paniekinamai. – Trys litrai alaus ir devyni litrai myžalo.

Nusijuokiu.

– O anksčiau koks buvo santykis? – klausiu.

Moteris Žiurkė neatsako – matyt, nutarė, kad bohemos tema išsemta.

– Išmaišyk kortas, kvaišele, – paliepia ji. – O dėl tėvų… Tėvai yra tarsi batai, kuriais vos gimusį tave apavė prieš tavo valią. Iš pradžių batai būna per dideli ir smukčioja, paskui – per maži ir spaudžia. Metas, kai tie batai puikiai tinka ir teikia pasitenkinimą, – labai trumpas.

Kortas maišančios mano rankos sustingsta.

– O ką daryti, kai tie… kai tie batai ima spausti? – klausiu.

Moteris Žiurkė gūžteli, lyg būčiau paklaususi kažko kvailo.

– Išsilaisvink, – sako ji. – Nuspirk tuos batus velniop ir vaikščiok basa.

Apmąstau jos žodžius.

– Bet tai ne taip paprasta, – sakau.

– O ar sakiau, kad paprasta? – atkerta ji, pūsdama dūmus pro nosį lyg slibinas.

Padalinu kortas ir mes imame lošti kvailį. Sumetame gal dešimt partijų, visas jas išlošia Moteris Žiurkė. Bet šį kartą ji atrodo šiek tiek išsiblaškiusi, ne taip aistringai įsitraukusi į lošimą kaip anksčiau.

– Rodos, sakoma, kad tiems, kam nesiseka kortuoti, sekasi meilėje, – sakau, kai pralošiu dešimtą kartą.

Moteris Žiurkė suprunkščia.

– Guosk save tuo, jei nori. Bet netgi dabar nuviliočiau nuo tavęs bet kokį vaikigalį.

Pagalvoju apie Kablelį šalia Moters Žiurkės ir imu juoktis.

– Kitą kartą atsivešiu vaikiną, kurio troškinį kažkada valgėme, – sakau. – Galima?

Moteris Žiurkė kažkaip keistai į mane pažvelgia, tada patyli, galiausiai taria:

– Taip, žinoma, atsivežk. Jeigu tik nėra visiškas idiotas ir supranta skirtumą tarp būgnų tūzo ir pikų damos.

– Būtinai jam tą skirtumą paaiškinsiu, – pažadu. – Tiek, kiek pati jį suprantu. Be to, liepsiu nupirkti dovanų dezodorantą.

Moteris Žiurkė numoja ranka.

– Nebūtina. Tie chemikalai naudingi tik iš bėdos. Jei maniškis dar būtų gyvas, liepčiau praustis tik kartą per savaitę.

Man prireikia kelių sekundžių, kad suprasčiau, jog ji kalba apie savo velionį vyrą.

– Kad dvoktų? – klausiu nustebusi.

– Dvoktų… – pakartoja Moteris Žiurkė su panieka. – Visa tai, – ji mosteli galva į senosios sekcijos barą, kuriame laiko vyriškų dezodorantų kolekciją, – visa tai tik tikrojo kvapo antkapiai. Tik priminimas, kaip gali būti iš tikrųjų.

Niekada nesusimąsčiau apie tai, kad mirus žmogui neįmanoma išsaugoti jo kvapo ir kad… ir kad šito galì ilgėtis. Mano galvoje ima suktis šimtai klausimų, bet nežinau, ar turiu teisę juos užduoti.

Moteris Žiurkė rūpestingai sudeda kortas į malką. Jos veidas dvelkia nuovargiu, tad nutariu savo klausimus atidėti kitam kartui.

– Man jau metas, – sakau ketindama stotis. – Vakare atvažiuos draugai.

Bet Moteris Žiurkė atsikrenkščia, lyg ruoštųsi kalbai, tad lieku sėdėti.

– Nieko tau nepadovanojau, kvaišele, – sako ji.

Purtau galvą.

– Ne, ne, nieko nereikia, – sakau. – Smagiai pakalbėjome, ir šito pakanka.

Moteris Žiurkė nugina mano žodžius rankomis.

– Patylėk. Parodysiu tau vieną triuką. Tai ir bus mano dovana.

Ji paima nuo stalo vieną iš mano atvežtų apelsinų, pamėto rankoje, tada staiga užsimoja ir su didžiule jėga sviedžia mano pusėn. Instinktyviai pasilenkiu – mažiausiai norisi per savo aštuonioliktąjį gimtadienį, kad ir koks nereikšmingas jis būtų, įsitaisyti po akimi mėlynę nuo apelsino.

Bet vaisius pralekia aukštai virš mano galvos ir trenkiasi į sieną. Apstulbusi atsitiesiu ir žvelgiu į apelsino paliktą apvalią dėmę.

– Kas per… – sumurmu.

Tuo tarpu Moteris Žiurkė prasklaido visokiausius daiktus ant stalo ir suranda juodą flomasterį.

– Apibrėžk aplink tą dėmę ratą, – paliepia.

Nesuprasdama, kas vyksta, paimu flomasterį, einu prie sienos ir aplink dėmę nubrėžiu kokio pusmetrio skersmens apskritimą. Tada grįžtu prie stalo ir atsisėdu.

– Matai? – su pasididžiavimu klausia Moteris Žiurkė ir šypsodamasi rodo į sieną.

– Ką matau? – nesuprantu aš.

– Pataikiau tiesiai į taikinį! – sako Moteris Žiurkė.

Dar kartą pažiūriu į apskritimą ant sienos su apelsino palikta dėme per vidurį ir imu juoktis.

– Kvaišele, – sako staiga surimtėjusi Moteris Žiurkė, nukreipdama į mane pypkės galiuką, – dauguma žmonių gyvena būtent taip: meta apelsiną bet kur, o paskui apibrėžia ratą ir sako, kad pataikė tiesiai ten, kur norėjo. Kitas kelias – pirma nusibrėžti taikinį ir tik tada bandyti į jį pataikyti – yra sunkesnis ir ilgesnis. Bet tik tokiu atveju verta laukti šito suknisto gyvenimo pabaigos – tada jis neatrodo kaip darbas.

Apmąstau jos žodžius ir linkteliu.

– Ačiū, tai puiki dovana, – sakau nuoširdžiai.

Moteris Žiurkė atsainiai mosteli, lyg tai būtų niekniekis.

– O tą taikinį nuvalyti? – klausiu stodamasi ir rodydama į sieną.

– O kam? – nustebusi klausia Moteris Žiurkė. – Jis tau trukdo?

 

●

 

Tėtis siūlė išnuomoti sodybą ir ten pasikviesti draugus, bet atsisakiau. Neturiu tiek pažįstamų, kad reikėtų sodybos, o ką jau kalbėti apie draugus. Be to, ir tas šventimas pabrėžtinai be suaugusiųjų kažkoks komiškas. Tarsi tau duotų pirmą kartą palaikyti šautuvą, tačiau tuščią, todėl kulkomis vis tiek teks pasirūpinti pačiam.

Taigi, šventė vyksta mūsų naujuose namuose. Be Bambos ir Klaustuko, pakviečiau kelis bendraklasius ir „Salomės“ aktorius iš dramos būrelio. Be daugelio susirinkusiųjų apsieičiau. Tiesą sakant, apsieičiau be visų. Netgi be Kablelio? Turbūt. Tos jo pastangos būti kompanijos siela ir visus linksminti truputį erzina. Bet jis jau toks – visada jaučiasi už viską atsakingas.

Dorai net nežinau, kodėl apskritai sutikau švęsti. Turbūt iš pareigos pateikti dar vieną įrodymą, kad pasikeičiau ir esu visiškai normali. Juk per kelis praėjusius gimtadienius, rodos, net nesikėliau iš lovos.

Per oficialiąją dalį tėvai puikiai apdūmė visiems akis: niekas iš draugų nepastebėjo, kad kažkas šiuose namuose įskilo, kad tas įtrūkis vis plečiasi ir šakojasi, rangosi grindimis ir sienomis lyg visus mus pričiupęs voratinklis. Abu tėvai nutaisę linksmus veidus pokštavo, nešė vaišes, bendravo ta erzinančia „aš vienas iš jūsų“ maniera, kuri mano draugų kažkodėl neerzina. Už rankučių, žinoma, nesilaikė, bet to, kad slegia vienas kitą vien savo buvimu netoliese, nesijautė. Pasistengė iš peties.

Po torto ir kavos tėtis su mama diskretiškai pasišalina į antrą aukštą, išsivesdami ir brolį. Mano draugai, rodos, mėgsta mano tėvus ar net jų pavydi. Ir kadaise man tai patikdavo: geri ir patogūs tėvai, kurie tikrai niekada nepadarys gėdos. Tarsi turėtum mažą mielą šuniuką ir iš anksto žinotum, kad visi nuo jo žavesio pridės į kelnes, ir tuo metu, kol jis bus myluojamas ir glostinėjamas, galėsi būti pats sau.

Tik tuomet dar nežinojau, kad už šitą patogumą reikia atsimokėti – ir pačiam būti patogiam ir nedarančiam gėdos.

Nors ne, analogija su šuniuku visiškai nevykusi. Mano atveju turbūt buvo kaip tik priešingai: keistas nerangus šuniukas ir mieli puikūs šeimininkai, bandantys pašnekovams paaiškinti, dėl kokių mįslingų priežasčių laiko namuose tokį neįprastą gyvį, besistengiantys savo žavesiu nukreipti dėmesį į save, kad kiti pernelyg įdėmiai neapžiūrinėtų šuniuko ir nepaklaustų, ar jis tikrai nepasiutęs.

O dabar man aštuoniolika ir manęs ginti turbūt nebereikia. Dabar teks pačiai pateisinti savo egzistavimą.

Pamenu, kaip darželyje ką nors iškrėtus ir bandant pasiteisinti tuo, kad tai darė visi, viena auklytė sakydavo: „O jeigu visi šoks pro langą, tu irgi šoksi?“

Klausimas teisingas, bet tik su viena išlyga: jei iš anksto sutariame, kad šokti pro langą yra blogas sprendimas.

Staiga prisimenu praeitą gimtadienį ir susimąstau: jei nebūčiau sutikusi eiti į kompromisą, jei nebūčiau sutikusi apsimesti, kad pasikeičiau, ir būčiau likusi tūnoti namie – kiek toli būtų ėję mano tėvai, norėdami man „padėti“?

Kaip ten sakė Moteris Žiurkė? Jei nenorėdamas išprotėti nutari pasiimti atostogų nuo gyvenimo, kiti kaip tik ima tave laikyti bepročiu?

Čia turbūt ir slypi didžioji dilema.

Jeigu visi verks, negi ir tu verksi?

Bet: jeigu visi juoksis, negi tu nesijuoksi?

Ką gi, bene svarbiausia pamoka sulaukus aštuoniolikos: neverk su visais, bet su visais juokis.

Bet šiandien mano gimtadienis, ir aš galiu būti tokia, kokia noriu.

 

●

 

Nusipraususi užlipu į antrą aukštą. Tėvo miegamasis ir brolio kambarys jau skendi tamsoje, o iš mamos „kabineto“ dar sklinda šviesa. Turbūt rašo.

Savo kambaryje truputį praveriu langą, kad šviežias oras pravėdintų galvą. Lauke tylu ir ramu, visi miega, lyg tai būtų pati paprasčiausia diena. Nors tai ir yra pati paprasčiausia diena, kuri pagaliau eina į pabaigą.

Vienos iš tų už lango krintančių snaigių gimtadienis. Kam tai rūpi?

Nemiegu tik aš ir motina. Gal užeiti? Pastaruoju metu ji dažnai nervinga, paraudusiomis akimis, o kartais kaip tik visa švytinti ir lyg apdujusi. Nuotaikų kaita beveik kaip mano.

Bet ne, būtų kvaila. Ką aš jai sakyčiau? Ir apskritai nekėliau pas ją kojos nuo pat… Nuo seniai.

Ir vis dėlto. Tyliai pabeldžiu į duris. Nulenkiu rankeną ir nelaukusi kvietimo žengiu į vidų.

Mama sėdi prie kompiuterio, kažką rašo telefone ir šypsosi. Seniai nemačiau, kad ji taip šypsotųsi. O gal ir apskritai niekada nemačiau. Ar ji taip šypsodavosi, kai jai kadaise rašydavo tėtis?

Nors ne, jis niekada nerašo. Jis skambina ir informuoja arba išsprendžia problemą.

Mama pakelia akis nuo telefono. Jei ir nustebusi, to neparodo.

– Labas, – sako. – Nori užeiti? Sėsk.

Uždarau duris ir atsisėdu ant lovos. Iškart klausiu savęs, kokio velnio čia atėjau. Reikia ką nors sakyti.

– Kas groja? – klausiu pasisukusi į kolonėlių pusę.

– Čia… – sako mama nusekusi mano žvilgsnį.

– Toks pažįstamas įrašė? – sakau nelaukdama atsakymo.

– Taip.

Tylime.

– Kaip praėjo gimtadienis? – klausia dėdama į šalį telefoną.

– Šūdinai, – sakau. – Kaip ir norėjau.

– Rūkėt žolę?

Pažvelgiu į ją.

– Iš kur žinai?

– Kvapas atėjo iki čia. Jis juk skvarbus kaip velnias.

Apima instinktyvus noras gintis, bet sustabdau save. Juk tyčia tai padariau. Pavadinkime tai provokacija gimtadienio proga. Be to…

– Iš kur tu žinai žolės kvapą? – klausiu nustebusi.

– Nesu jau toks visiškas mamutas, – šypteli.

– Mat kaip, – sumurmu. – Rytoj, gimtadieniui pasibaigus, gausiu velnių? Dar dešimt vizitų pas psichologę?

– Ne, viskas gerai, – sako motina. – Na, žinoma, neketinam to skatinti, bet… Juk auginam būsimą menininkę. Seniai su tėčiu esame sutarę, kuris iš mudviejų sės į kalėjimą, jei pas mus namie aptiks žolės.

Prieš savo valią nusijuokiu.

– Ir kuris?

– Tėtis daugiau uždirba, tad teks man.

– Na, kai kuriems rašytojams kalėjimas išėjo į naudą.

– Aha, pavyzdžiui, Markizui de Sadui.

Dabar jau juokiamės abi. Paskui nutylame, lyg susigėdusios, lyg šiuose namuose būtų gedulas ir juoktis čia būtų šventvagiška.

Patylime.

– O kaip tu atšventei savo aštuonioliktąjį? – klausiu.

– Nelabai pamenu, bet turbūt kaip ir daugelį kitų iki… Iki tavęs. Kur nors nusibeldėme su draugais, gurkšnojome, šokome ir kvatojomės iš kiekvieno niekniekio. Kitokiam šventimui anuomet neužteko vaizduotės.

– Nesu mačiusi tavęs girtos, – sakau.

– Senelis iki tol irgi nebuvo matęs.

Vėl pakrizename.

– Ką gi, – sakau stodamasi ir ketindama eiti prie durų, – vadinasi, aš atšvenčiau kitaip nei tu. Palošiau kortomis su šimtamete moterimi, kuri vos nenumušė manęs apelsinu. O paskui priverčiau draugus žiūrėti tik man įdomų filmą ir gesinau bet kokius bandymus sukurti bent kiek linksmesnę atmosferą.

Pauzė.

– Taip. Ir aš tau to pavydžiu.

Sustoju pusiaukelėje ir atsigręžiu.

– Ko pavydi?

– Kad tau užteko drąsos švęsti taip, kaip norisi.

Ar man vaidenasi, ar jos akyse sužibo ašaros?

Pasijuntu nejaukiai. Nežinau, ką ji tuo norėjo pasakyti, bet noriu keisti temą. Arba apskritai išeiti. Nors dabar išeiti nieko nepasakius turbūt būtų negražu.

– Rašai kažką? – klausiu mosteldama galva į kompiuterį.

– Taip, gavau naują užduotį.

– Vėl aprašyti pornografinę sceną?

Velnias. Tie atvirumo priepuoliai po žolės…

Ji niekaip nesureaguoja, tarsi būtų visiškai normalu, kad aš žinau, kokias užduotis jai duoda jos mokytojas.

– Ne, ne visos užduotys apie tai, – sako šypsodamasi. – Būna pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, kelis duotus ir niekaip nesusijusius žodžius supinti į nuoseklią istoriją.

– Skamba įdomiai, – sakau. – Beveik kaip mūsų šeima.

Prieinu prie durų. Bet tada vėl stabteliu.

– Kai būsiu laisvesnė, galbūt paskaitysiu tavo publikaciją, – sakau neatsigręždama, tada išeinu ir uždarau jos kabineto duris.

O grįžusi išjungiu šviesą, atsigulu ir imu verkti. Tyliai tyliai, kad neišgirstų tėvas ir motina, brolis ir Kajus, kūdikis gretimame name, o ypač visos tos už lango krintančios snaigės, švenčiančios šiąnakt savo gimtadienį.