Tėve Viljamai, tu pasenai

Absurdo eilėraščiai iš „Alisos Stebuklų šalyje“ ir „Alisos Veidrodžio karalystėje“

●

 

Žibu, žibu, tu šikšny,

Kur skrist šiąnakt ketini?

Vis skraidai nuo sutemų

Lyg padėklas virš namų.

Žibu, žibu, tu šikšny,

Kur skrist šiąnakt ketini?

 

 

Žvaigždutė*

 

Žibu, žibu, spindesy,

Kas, žvaigždute, tu esi?

Virš pasaulio mums švieti

Tarsi deimantas nakty.

 

Kai jau saulės nėr šviesos

Ir sklaidyt nėr kam tamsos,

Tu žėrėt nakty imi,

Šviesdama mums viltimi.

 

Tas, ką lydi kelyje,

Tau dėkoja širdyje;

Tamsoje paklystų jis,

Jei ne tavo spindesys.

 

Tu nakties danguj laikais

Ir pro langą man žvalgais,

Negali užmerkt akies,

Kol aušra nepatekės!

 

Kibirkštėle tu brangi,

Žmogui kelyje degi,

Nežinau, kas tu esi,

Bet žibėk, žvaigždut šviesi!

 

 

 

 

Krokodilas

 

Kaip šauniai mažas krokodilas

Išnyra iš ramios bangos,

Ir tykšta purslais žydras Nilas

Ant jo žvynuotos uodegos.

 

Kaip jis linksmai nasrus pražioja,

Kaip tiesia letenas dailias

Ir į svečius užsukt vilioja

Mažytes upės žuveles!

 

 

Tėve Viljamai, tu pasenai

 

– Tėve Viljamai, – tarė sūnus, – pasenai,

Pražilai, ir pakaušis jau plinka,

Bet nejau tokio amžiaus sulaukęs manai,

Kad stovėt ant galvos tau dar tinka?

 

– Kai aš jaunas buvau, tai bijojau, sūnau,

Savo galvą sutrenkti nors kartą, –

Tarė tėvas, – tačiau ji tuščia, kiek žinau,

Tad gailėtis man jos ir neverta.

 

– Nukaršai, – vis kartojo sūnus, – nutukai,

Ir taip sunkiai keliesi iš guolio,

Tačiau kūlvirsčiais ristis vieni tau juokai,

Tai iš kur toks lankstumas lig šiolei?

 

– Kai aš jaunas buvau, – tarė tėvas rimtai, –

Tryniau tepalu sąnarius dosniai,

Ir todėl aš miklus ir žvitrus, kaip matai.

Kaina – šilingas. Nori? Parduosiu.

 

– Tu toks senas, – nerimo sūnus, – net šiurpu,

Ir visi sukirmijo tau dantys.

Bet kaip žąsį su kaulais ir kietu snapu

Sudorojai bemaž nė nekramtęs?

 

– Kai aš jaunas buvau, daug naktų ir dienų

Su žmona įnirtingai bariausi,

Todėl mano žandikauliai virto plienu

Ir tarnaus dar ilgai, jei to klausi.

 

– Tu jau senas, tėvuk, įžiūri vos duris,

Tad atskleisk man, kaip būti tas gali,

Kad nuo nosies galiuko slidus ungurys

Nenuslysta tau niekad į šalį?

 

– Į tris klausimus tau aš, sūnau, atsakiau, –

Tarė širsdamas tėvas, – ir baigta.

Eik šalin, nebesuk man galvos čia daugiau,

O jei ne, tuoj nuspirsiu nuo laiptų.

 

 

Kunigaikštienės lopšinė

 

Kalbėt griežtai reik su vaiku

Ir negailėt jam rykščių

Už tai, kad čiaudi ne laiku

Ir erzindamas krykščia.

 

Priedainis

(kartu su virėja ir kūdikiu)

Uhū! Uhū! Uhū!

 

Kalbuosi rūsčiai su vaiku

Ir negailiu daug rykščių,

Nes gaut pipirų jam smagu

Nuo savo šeimynykščių.

 

Priedainis

Uhū! Uhū! Uhū!

 

Vertė Lanis Breilis