Požeminis pasaulis

 

Rudenį pasirodys Kristinos Tamulevičiūtės knyga jaunimui „Šiaulių ragana ir kitos paslaptys“, kurioje atgis Šiaulių regiono sakmės, padavimai ir legendos. Remdamasi jų motyvais autorė sukūrė dešimt novelių apie paauglius, susiduriančius su įvairiausiais iššūkiais, – jiems tenka susitaikyti su netektimis, draugų išdavystėmis, sunkumais mokykloje, meilės dramomis. Be to, jų kasdienybę nuolat trikdo nerimą keliantys reiškiniai: po miestu miegantis milžiniškas jautis, paslaptinga mergina, pavežėjams vietoj pinigų paliekanti sudžiūvusius klevų lapus, senuose medžiuose gyvenančios laumės, tik išrinktiesiems atsiveriantys požemiai.

Knygoje po kiekvienos novelės pateikiama ją įkvėpusi legenda. Šis tekstas – viena iš dešimties būsimos knygos novelių.

 

 

Praėjo jau aštuoneri metai, bet Kundrotas niekada nepamirš to žiemos ryto. Po kelių pilkų atlydžio dienų pagaliau nušvito žemai pakibusi žiemiška saulė. Dangus vėl buvo žydras. Tėvai buvo kažkur išvykę, todėl juodu su broliu dvyniu Jonu prižiūrėjo močiutė.

Kad ir kaip norėtų, Kundrotas iš atminties negali ištrinti nė vienos detalės. Ilgas koridorius, saulėje spindinčios dulkės, ką tik iškeptų blynų kvapas. Kaip su broliu tada pešėsi dėl paskutinio naminės aviečių uogienės šaukšto!

Po pusryčių močiutė jiems užmaukšlino kepures, apvyniojo aplink kaklus šalikus ir stumte išstūmė į lauką. Paprastai broliai mielai eidavo į kiemą. Jiems patikdavo statyti sniego tvirtoves ir mėtytis gniūžtėmis. Abu kapodavosi, kol pritrūkdavo oro, nes buvo sutarę, kad pralaimėjęs pats vienas atstatys laimėtojo tvirtovę.

Bet tą rytą abu mieliau būtų likę savo kambaryje ir tvirtoves statę iš lego kaladėlių. O gal Kundrotui tik taip atrodo? Kartais, apžvelgęs savo kambarį – lentynas su vadovėliais ir sąsiuviniais, spintą su drabužiais, – Kundrotas nejučia pagalvodavo, kad galbūt Jono niekada nė nebuvo.

Jis nebežinojo, kuris pirmas pasiūlė nubėgti prie ežero. Tą rytą močiutė skubėjo tvarkytis ir gaminti pietus grįžtantiems tėvams, todėl kieme neužsibuvo. Privertusi vaikus pažadėti, kad niekur neis iš kiemo, ji grįžo į virtuvę.

Iki ežero buvo netoli – reikėjo tik apeiti Protestantų kapinių kalnelį. Broliai klupinėjo per apsnigtus žolių kupstus, kol prieš jų akis sutvisko saulės apšviestas ledas. Kundrotas nė kankinamas neprisimintų, kuris pirmas nusprendė lipti ant ledo. Prie kranto abu pašokinėjo, norėdami įsitikinti, kad ledas neįlūš.

Bet ar tikrai taip buvo?

To Kundrotas neprisiminė.

Užtai atmintyje užsiliko po skaidriu ledu žaliuojančios vandens žolės ir tarp jų plaukiojanti nedidelė žuvytė. Juodu su Jonu stovėjo ant užšalusio ežero ir lyg užburti stebėjo dar niekada nematytą povandeninį pasaulį. Regis, jų akyse vėrėsi didžiausios paslaptys.

O tada Jonas pasileido tolyn, šaukdamas, kad ežero viduryje slypi dar didesni stebuklai. Kundrotas norėjo sekti iš paskos, bet krante kažkas tarytum ūktelėjo. O tada pasigirdo baisus triukšmas. Ledas lūžo, vanduo išsitaškė purslais, Kundroto širdį sudrebino baisus Jono klyksmas. Visai netoliese suraudonavo Jono kepurė. Kundrotas iš siaubo užsimerkė. Kai galiausiai išdrįso atsimerkti, brolio niekur nebesimatė. Ten, kur stovėjo Jonas, dabar lede žiojėjo didelė skylė.

– Gelbėkit! – nesavu balsu suriko Kundrotas. – Padėkit!

Šaižų jo riksmą nustelbė vėjo šuorai. Pakrantė buvo tuščia.

Nevilties ir siaubo apimtas Kundrotas rėkė tol, kol užkimo. Jis rėkė net tada, kai gerklę suskaudo lyg sugeltą, o iš burnos nebeišsprūdo nė menkiausias garselis.

Kai močiutė jį galiausiai surado, tolumoje ilgesingai nuaidėjo bažnyčios varpai.

 

●

 

Ar labai sunku ištrinti atmintį, galvojo Kundrotas, vartydamas negrabia pirmoko rašysena išmargintą sąsiuvinį. Sąsiuvinis buvo ne jo. Kundrotas rašto vingrybes perprato vos atsisėdęs į mokyklos suolą, o šiame sąsiuvinyje raidės buvo nelygios, vietomis „b“ supainiota su „d“.

Kai Jonas nuskendo, mama su tėčiu nelaukė nė savaitės ir ėmė kaip pašėlę tvarkyti namus. Į dideles kartonines dėžes sugulė Jono drabužiai, patalynė ir tie žaislai, su kuriais žaisti nemėgo Kundrotas. Paskui mama atsinešė didelę geltoną kempinę ir ėmė trinti nuo Jono lovos ant sienos likusias dėmes. Išsigandęs, kad mama ištrins paskutinius prisiminimus apie brolį, Kundrotas palaukė tinkamos akimirkos ir įkišęs ranką į dėžę pačiupo pirmą pasitaikiusį daiktą – Jono sąsiuvinį, kuriame jis mokėsi rašyti. Tada skubiai atidarė apatinį rašomojo stalo stalčių ir brolio sąsiuvinį įkišo tarp savo piešinių.

Bet greitai paaiškėjo, kad Jono ištrinti neįmanoma. Kundrotas visada jį jautė greta, kartais netgi girdėdavo. Berniukas niekam apie tai nenorėjo pasakoti, o ir norėdamas nebūtų galėjęs. Kai tik jis prasižiodavo kalbėti apie Joną, gerklę perverdavo skausmas, kurio nepaisydamas jis rėkė tą nelemtą rytą, tikėdamasis sulaukti pagalbos. Be to, niekas nebūtų supratęs. Žmonės kažkaip supaprastina ilgesį. Juodu su Jonu kartu už savo gyvybę kovojo dar mamos gimdoje. Gimę septyniomis savaitėmis per anksti, jie glaudėsi inkubatoriuje ir vienas kitą šildė. Močiutė ne kartą pasakojo, kad kūdikystėje dvynukai verkdavo ne mamos, o vienas kito.

Jonas nuskendo Talkšos ežere, jo kūnas paniro po ledu ir dingo Kundrotui iš akių. Bet išliko brolių ryšys, užsimezgęs mamos gimdoje ir vystęsis kartu su dvynukų kūnais.

Ne, jis negirdėjo Jono balso. Namuose nesivaideno, daiktai paslaptingai nejudėjo ir nevyko tokių dalykų, kokie rodomi siaubo filmuose. Kundrotas brolį išgirsdavo prie vandens, jeigu netoliese skambėdavo bažnyčios varpai. Tokiomis akimirkomis jį užplūsdavo aiškus žinojimas, kad brolis visai šalia. Jam netgi rodėsi, kad jei ištiestų ranką į tamsius ežero vandenis, jųdviejų pirštai susijungtų.

Kundrotas pavartė Jono sąsiuvinį ir saugiai įdėjo atgal į stalčių. Už lango leidosi trapi vasaros pabaigos saulė. Vaikinas užtraukė užuolaidas ir pažvelgė į išlygintus marškinius, pakabintus ant kėdės atlošo. Paskutinė vasaros diena visada keldavo nemalonų jaudulį, o mintis apie skambantį žadintuvą erzino.

– Kundrotai, eik valgyti! – iš virtuvės nuskambėjo mamos balsas.

Vaikinas visai nebuvo alkanas, bet šįvakar pas juos svečiavosi senelis, todėl nieko nelaukęs nudundėjo laiptais žemyn. Iš virtuvės sklido kario kvapas. Mama stovėjo prie spintelės ir maišė salotas.

– Tai ar pasiruošęs rytoj į naują mokyklą? – linksmai paklausė tėtis.

Senelis smiliumi persibraukė per ūsus ir atsikosėjo.

– Mano vaikis jau gimnazistas! – kimiai šūktelėjo jis.

– Kaip greitai bėga laikas, – mama skaudžiai atsikrenkštė ir ant stalo padėjo salotų dubenį. Kundrotas pastebėjo jos virpančias rankas ir giliai įkvėpė.

Jis puikiai žinojo, kas dėjosi mamos galvoje. Mama visada elgėsi taip, lyg Jonas niekuomet nebūtų egzistavęs, išskyrus per Kundroto gimtadienį, Kalėdas, Velykas ir kitas šventes. Ir tada ji nieko nesakydavo tiesiogiai, bet tapdavo išsiblaškiusi, liūdna, sutrikusi. Kundrotui nuo to burnoje likdavo kartus poskonis. Praėjo jau aštuoneri metai. Kai kiti vaikai džiaugdavosi po eglute išpakuodami dovanas, jis tipendavo pirštų galais, bijodamas padaryti ką nors, kas mamą nuliūdintų dar labiau. Tai nejaugi dabar reikės bijoti ir Rugsėjo pirmosios? Ši diena ir taip nebuvo pati maloniausia metuose.

Kundrotas paragavo vištienos kepsnio, paknebinėjo bulvių košę ir, pajutęs įdėmų žvilgsnį, atsigręžė į senelį.

– O panelę jau turi? – valiūkiškai šyptelėjo šis.

– Ne… – Kundrotas jautėsi lyg pažadintas iš miegų.

– Tai su kuo rytoj eisi švęsti Rugsėjo pirmosios? – senelis nė nemanė palikti jo ramybėje.

– Kad čia ne šventė, čia… – Kundrotas norėjo ištarti klasiokų mėgstamą „gedulo diena“, bet laiku prikando liežuvį. – Einu pailsėti prieš tą… šventę.

Nelaukdamas, kol senelis jį vėl patrauks per dantį, Kundrotas užsidarė savo kambaryje. Kažin, ar ir Jono marškiniai dabar kadaruotų ant kitos kėdės šioje ankštoje mansardoje?

Kundrotui reikėjo nusiraminti, todėl patogiai įsitaisė lovoje ir įsijungė „Minecraftą“. Žaidimas krovėsi lėtai, lyg vėl reikėtų išvalyti kompiuterį. Galiausiai pasigirdo raminanti, kiek paslaptinga žaidimo muzika.

Kvadratinis „Minecrafto“ pasaulis Kundrotui patiko. Čia viskas priminė lego kaladėles ir buvo daug paprasčiau nei realybėje. Žaidime medis buvo medis, akmuo – akmuo, o jeigu mirdavai, žinodavai, kur reikia sugrįžti.

Jo veikėjas atsidūrė prie savo tvirtovės kalno šlaite. Danguje švietė kvadratinė saulė, aplinkui ganėsi kvadratinės avys. Kažin, ko imtis pirmiausia? Susirasti maisto, pasirūpinti kuru nakčiai, pasistatyti dar vieną gynybinį bokštą? Nežinodamas, ko imtis, Kundrotas dairėsi aplinkui. Gal lįsti į tunelius, kuriuose Kundroto žaidimo veikėjas vakar mirė ir išbarstė pusę daiktų? Ypač norėjosi atgauti šarvus ir žemėlapį, kurį pats pildė, lyg mėgintų įrodyti, kad nėra neišmatuojamų pasaulių.

Jis griebė naują kirtiklį, kelis deglus ir ėmė leistis į jau pažįstamus tunelius. Po kelių tikslių kirčių atsivėrė nauja anga, išryškėjo juodos properšos, pro kurias plūdo blausi šviesa. Kažkur netoliese kapsėjo vanduo. Kundrotas žinojo – reikia paskubėti, nes naktį žaidimą užvaldo pavojingos būtybės. Jis kantriai rausėsi toliau, ir staiga urvas išsiplėtė ir virto didžiule sale.

Vaikinas sustojo. Priešakyje tvyrojo lipni kaip medus tamsa, lyg šviesa negalėtų prasibrauti pro tokį tankų šydą. Giliai apačioje mirgėjo tamsiai mėlyni blokeliai, o tarp jų juodavo griuvėsiai, primenantys nuskendusios bažnyčios varpinę. Arkos. Laiptai. Sunkių durų liekanos. Pačioje bokšto viršūnėje bolavo du varpai.

„Minecrafte“ Kundrotas dar nebuvo matęs nieko panašaus. Gal tai – nauja žaidimo versija? Kažkas čia buvo ne taip. Kvadratinės formos buvo tarytum įgavusios grakštesnes linijas, bet tos linijos atrodė kreivos, lyg lūžusios po vandeniu. Ieškodamas tako gilyn, Kundrotas apibėgo aplink bažnyčios griuvėsius ir pasileido į tamsųjį tunelį. Jo sienos kažkodėl irgi atrodė keistai įlinkusios.

Barkšt, barkšt, barkšt, už nugaros pasigirdo pažįstamas garsas. Kažkur netoliese buvo skeletas. Kundrotas atsigręžė ir apsidairė. Jis laukė strėlės, bet niekas nešovė. Tunelio gilumoje užsižiebė fakelas. Net fakelo liepsna nebebuvo kvadratinė. Tai kur tas mobas? Vaikinas dairėsi kaip išprotėjęs, o tada išvydo jį stovintį ant akmeninės atbrailos.

Skeletas nejudėjo. Netgi nesitaikė šauti – lankas buvo nuleistas. Kas per velnias, pagalvojo Kundrotas. Akimirksnį vaikinui netgi pasirodė, kad tas keistas mobas jį stebi. Gal tai naujos žaidimo versijos klaida? Visai tikėtina, kad tas skeletas tik sumirksės ekrane ir pranyks. Bet skeletas stovėjo kaip stovėjęs. Vieną nejaukią akimirką Kundrotui pasirodė, kad mobas jį stebi visai kaip žmogus.

Lyg to būtų maža, apgriuvusiame bokšte prie mėlynųjų blokelių sujudėjo varpai. Vaikinas būtų galėjęs prisiekti, kad tai – dar nežinomos komandos aktyvavimo būdas, nes apatiniame kairiajame kampe įsijungė pokalbių langelis. Kundrotui pasidarė nejauku. Juk jis čia vienas, tiesa? Skeletas stovėjo ant akmens su nuleistu lanku ir gręžė Kundrotą akimis. Nejaugi jos tikrai… ovalios?

Pokalbių langelyje pasirodė trys taškai – kažkas rašė. Kundrotas giliai įkvėpė.

Ladas, – pasirodė ekrane. Oi, labas.

Kas per… Čia ne sisteminis pranešimas. Ne komanda. Ši žaidimo versija vaikinui nebepatiko.

Kundrotai neissigask

Cia as Jonas

Skeletas stovėjo ant akmens ir nejudėjo.

Kaip išjungti tą prakeiktą pokalbių langą?! Kundrotą apėmė panika. Jis įnirtingai maigė kompiuterio išjungimo mygtuką, bet ekranas neaptemo. Neveikė nė viena kombinacija, lyg klaviatūra būtų užrakinta. Vaikinas jau tiesė ranką norėdamas kompiuterį uždaryti su trenksmu, bet pokalbių lange pasirodė dar vienas pranešimas.

Kundrotai ezero vibury tikrai yra stebuklu

Tu mirei, – Kundrotas pats negalėjo patikėti, kad rašo tokius žodžius.

Taip, – atsakymas atskriejo akimirksniu.

Bet niekur nedingau

Skeletas ant žemės padėjo lanką ir pamojavo abiem rankomis. Taip visada sveikindavosi Jonas.

Kur tu?

Kundroto širdis plakė kaip pašėlusi. Nejaugi čia tikrai jo brolis?

Su tavimi, kai tau prireikia

Kodel tik dabar susisiekei??? – Kundroto baimę pamažėle ėmė keisti pyktis.

Nes sianbien tave girdejau garsiau nei iprastai

Tu mane girdi??? – Kundrotas ėmė dairytis į visas puses. Kambarys, regis, nebuvo pasikeitęs. Balti marškiniai kabojo ant kėdės kaip kaboję.

Taip

Tu mane irgi girdi

Kundrotui ėmė svaigti galva. Jis prisiminė, kaip dar šią vasarą stovėjo ant liepto, dairėsi į vėjyje linguojančias nendres ir visu kūnu jautė, kad brolis visai šalia. Akimirką vaikinas netgi norėjo žengti į tamsius vandenis, į tą karalystę, kurią išvydęs Jonas įlūžo po ledu ir nebeišniro. Bet tada tolumoje nuaidėjo varpai bažnyčios bokšte, ir Kundrotas išėjo iš transo. Po tamsiais vandenimis nieko nebesimatė – nei žolės stiebelio, nei žuvytės, nieko.

Ar galetum grizti pas mane?

Kundroto gerklės gilumoje ėmė kauptis sūrus gumulas.

As niekur ir nebuvau isejes

Ekrane pasigirdo skeleto kaulų kaukšėjimas. Vaikinas buvo pamiršęs, kad yra įsijungęs žaidimą ir nusileidęs į niekuomet nematytą požemių pasaulį, kuriame jo gali laukti bet kas.

Mes juk esame vienas, – pokalbių lange išryškėjo naujas pranešimas.

Kundrotas jau ketino rašyti broliui atsakymą, bet tą pačią akimirką į jo veikėją buvo paleista strėlių kruša. Jis neturėjo jokių ginklų – tik kirtiklį ir fakelą, bet blausios ugnies šviesos nepakako. Kvadratinis žaidimo pasaulis staiga tapo priešiškas. Ant kiekvieno akmens stovėjo po skeletą, ir Kundrotas aiškiai suprato, kad ši partija pralaimėta. Jau kitą akimirką ekranas užtemo. Požemių labirintuose liko šarvai, žemėlapis ir – tikriausiai – brolis.

Kundrotas sėdėjo lovoje, su kompiuteriu ant kelių ir nepajėgė pajudėti. Kūnas buvo aptirpęs, siaubingai peršėjo gerklę. Pirštai, ką tik su įkarščiu maigę klaviatūrą, visai nebeklausė. Ir čia, realybėje, kažkas buvo nebe taip.

Tada tolumoje nuaidėjo bažnyčios varpai. Kundrotas nukreipė žvilgsnį į marškinius ant kėdės atlošo. Vaizdas liejosi akyse, lyg jis būtų po vandeniu. Kai vaikinui pagaliau pavyko sufokusuoti vaizdą, jis suprato, kad marškinių rankovės kvadratinės ir neproporcingai trumpos. Apykaklė ir suapvalintos kišenės kažkur pranykusios. Pala, pala… Kvadratiniai buvo ne tik marškiniai, bet ir kėdė, stalas, netgi gėlė, kurią Kundrotas rytoj žadėjo įteikti mokytojai. Sustingęs iš siaubo jis neįstengė nė pajudėti, todėl nukreipė žvilgsnį į nutirpusias rankas.

Kundroto rankos… Jos irgi buvo kvadratinės.

 

Legenda

 

Šiaulių bažnyčios varpinėje buvo du labai dideli varpai. Vieną vadindavo Jonu, kitą – Kundrotu. Švedai vieną iš varpų sumanė parsigabenti į savo kraštą. Įkėlė jį į vežimą ir ėmė vežti per užšalusį ežerą. Ežero viduryje ledas įlūžo ir varpas nuskendo.

Nuo tada, kai skambėdavo didysis bažnyčios varpas, ežere gulintis atsiliepdavo. Bažnyčios bokšte skambėdavo:

– Jonai, Jonai, Jonai!

Ežere atsiliepdavo:

– Kundrot, Kundrot, Kundrot!