kai mano mama buvo karalius

 

– Mama, man skauda.

– Kur?

– Būti mama.

– Kodėl skauda, kai tiek galimybių?

– Man skauda net pagalvoti, kad man skauda.

 

Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Jaučiu motinystės skonį. Įvairų ir kintantį. Patiriu nerimą. Priimu jį. Prisimenu Rozsikos Parker mintį apie motinos ambivalenciją – jausmą būti plėšomai. Klausausi Silvios Federici paskaitos. Ji kalba apie socialinę reprodukciją, rūpinimąsi gyvybe, gyvybėmis, galintį palaikyti pasaulius.

Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Nes skauda būti karų, krizių ir nestabilumų kupiname pasaulyje. Bijau, kad gyvybė yra tik deklaruojama vertybė.

Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Nes girdžiu klausimą, kaip suderinu motinystę su kūryba, su kitais vaidmenimis. Nesuderinu. Motinystė – marškiniai kūno viduje, kurių negaliu nusivilkti keisdama įvaizdį. Ji neatsiejama nuo mano kūno. Egzistencinė. Ji visada su manimi.

Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Nes skubu, nes vaikai keli. Vis dar nespėju. Vėl skubu. Rūpinuosi. Trūksta buvimo vienumoje.

Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Matau savo mamą. Jos iššūkius patriarchalinėje sovietinėje santvarkoje. To meto buitis atėmė daug laiko. Mama sako, kad dabar tiek galimybių, tiek skalbyklių, bet mano skalbinių dėžės pilnos. Sukūriau 2,4 m aukščio adatos formos metalinį objektą su tekstu „Kai mano mama buvo karalius“. Nes ji tokia ir buvo. Adata stebi mano močiutės neįtikėtino kruopštumo rankų darbo siuvinėjimus, atspindinčius jos kartos motinystės vargus ir nuopelnus. Stebiu, kaip laikai keičiasi, sunkumai nedingsta.

Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Nuolat jaučiuosi kalta. Kalta, kai dirbu, nes per mažai laiko skiriu vaikams. Kalta, kai esu su vaikais, nes tuomet per mažai dirbu. Jaučiuosi palaiminta mama. Esu palaikoma šeimos ir draugų. Bet man vis tiek skauda. Galvoju apie mamas, kurios neturi palaikymo ar galimybių.

Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Mačiau tūkstančius žindomų kūdikių atvaizdų, sukurtų ne pačių mamų ir net ne dėl jų. Audžiu toliau. Jaučiuosi valgoma motinystės, ne tik maitinanti. Ir vėl kalta. Nes atsimenu pasikartojantį „kiek daug dėl tavęs padariau“.

Važiavau namo po pirmo gimdymo. Stebėjau žmones aplinkui. Vairuotojas (-us), darbuotojas (-us), tiesiog praeives (-ius) gatvėje. Mąsčiau – nejaugi nepastebite, kad esate gimę?

Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Nes motinystė prirakina ir sykiu išlaisvina. Prirakina fiziškai, buitiškai, ryšiu, meile. O kartais išlaisvina iš daugybės minčių.

Audžiu rankinėmis staklėmis. Ataudas po ataudo išaustuose kūriniuose įkūniju kasdienybę ir pastangas, reikalingas ryšiui sukurti. Grandinės ir laidai, odos siuvimui skirti itin stiprūs, bet ploni siūlai liudija santykių trapumą ir tvarumą, prisirišimą ir autonomiją, motinystės, ryšio svorį ir nuostabą.

Audžiu grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis raidžių sekas AMAMAMAMAAMAMAMAMAAMAMAMAMAAMAMAMAMAAMAMAMAMAAMAMAMAMAAMAMAMA, neturinčias pradžios ir pabaigos. Įaudžiu santykį su kitomis mamomis, mazgus ir atoryšius, tekėjimą ir painumą, baimes ir nerimą, kūniškumą ir sakralų auksą, susipynusius gyvenimus.

 

AmaMama

 

 

Balandžio 9–26 dienomis kultūros komplekse „Sodas2123“ (Vitebsko g. 23, Vilnius) veikusią Jelenos Škulis parodą „when my mother was a king“ lydėjęs tekstas (parodos kuratorė – Laima Kreivytė)