●
Susinukkė Kosola (tikr. Daniil Kozlov) – suomių poetas, leidėjas, internetinio poezijos kritikos portalo „Runografi“ įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius, Turku universiteto kūrybinio rašymo dėstytojas. Gimė 1991 m. Sankt Peterburge. Tais pačiais metais tėvai akademikai persikėlė gyventi į Suomiją.
Kosola – eksperimentinės, performatyviosios, anarchistinės poezijos atstovas. Čia skelbiami eilėraščiai versti iš knygų „.tik.“ (2014) ir „Kosminių kačių žaisliukas“ (Ava-ruuskissojen leikkikalu, 2016).
Neatitikti būties sąlygos
šis dangaus kūnas tai liūdno klouno nosis
ant kurios Pokahonta apdainuoja miško dvasias kolonizatoriams
liūdesingas šypsnys įsirėžia danguje kaip Paukščių Takas
kai gaidukas spragteli po šautuvo vamzdžiu
mat pasaulis paremtas tikrais įvykiais
šis dangaus kūnas išklydo iš centrinio banko trajektorijos
ministro superkamuolys
kurio gravitacijos neįveikia pats Dambis
mėnulis dangstosi veidą debesų klostėmis
iškamšų meistrui veriant paskutinius dygsnius
šis dangaus kūnas pakrikštytas Žemės rutuliu
užgimstant kalbai lyg
tik per ją būtų stojusi amžinybė
ir jos sunkis mūsų širdžių skilvelių mauzoliejuose
jį beprimena mums svarstyklės
per didele našta raumenų audiniams pakelti
šis dangaus kūnas – paika vieta
taip mes jį ir pribaigėm
o kažkada čia karaliavo pasakų būtybės
kurios paliko širdims vienoms pakelti
naujos istorijos naštą
regėjau jų išėjimą
jos įsisupo į degančių šiukšlių dūmus kaip į jūrų dumblius
nugrimzdo mūsų danguje
pražuvo boingo propelerio gerklėj
todėl žinau
šis dangaus kūnas – tai pasakų apleistas kraštas
kur niekam neverta nusilenkt
nes visa kas paremta tikrais įvykiais
tėra grūdintas melas
užgrobčiau Volto Disnėjaus pilį
jei jos nesergėtų autoriaus teisės
Reliatyvioji meilės teorija
GLAUSTA MEILĖS TEORIJA
Pi skaičius yra iracionalus kaip meilė,
kas matematikoje reiškia,
kad jis yra didesnė begalybė už patį kosmosą
ir toks pat neįtikėtinas kaip begalybė.
Todėl iracionaliojo skaičiaus priešprieša
matematikoje yra realusis skaičius.
Todėl norėdamas įsimylėti privalai įtikėti realiųjų skaičių negebėjimu susikalbėti su realybe.
IŠPLĖSTINĖ MEILĖS TEORIJA
Iš amžinybės nutiškęs Pi
savyje slepia dar
negimusių žvaigždžių mirties akimirkas,
meilės sąskaitas ir
pirmųjų susitikimų koordinates.
Todėl norėdamas įsimylėti privalai įtikėti realybės primityvumu santykyje su Pi,
todėl sapnai atsako į klausimus,
kurių nesugebam užduot.
Prisėsk šalia ant palangės ir išmokyk mane gerumo
mes nesam šviesa
net ne ryškiai juodas dangus
esam burna ir raištis ant jos
kojos ir spaudžiantys batai
genitalijos ir pasai
riboti ir purvini
tik gūglo paieškų istorija žino
kur slypi žmogiškumo gelmių dugnas
iki kraujo išraižėm vieni kitų nugaras
prisilietimas ant prisilietimo
jis auga: tas slegiantis
troškimas mylėti žmogų
suteikiant mylimiesiems galimybę
į meilę neatsakyt
kiekvienas prisilietimas – įdagas
kiekvienas melas – pelenai
kurių nieks nepastebi
byrančių į alaus skardinės dugną
tose nykiose šventėse
kai šviesos nuspalvinti dūmai verčias kaip plaukai ant svečių veidų
jų sparnai
sunkios ir lipnios
plunksnos pilkosios
tokios pat formos – kaip ją pavadint? –
kaip gatvėje pritrėkšto balandžio
mes mylėjom vieni kitus taip kaip į meilę neatsakantieji
pelenai byra per mane
juoduma smelkiasi iki pat galūnių kraujotakos
prie vidinės odos pusės prikibęs liepsnų kosulys
nusidraskau odą iki pat žarijų
trokštu būti geras
KAIP JŪS
bet gerieji kraujuoja
sėdžiu ant palangės kaip ant sūpynių
rankas įrėmęs į trupančius rėmus
giliai įsipatoginęs laike bet prieš tai
sutariu kreiptis į patį save
ir į Jus TU
linkteliu pirmyn
linkteliu atgal
užgesinu cigaretę
niekada nedrįsdavau šokti nuo sūpynių
nebent kas nors nustumdavo
MAN REIKIA JŪSŲ
PABUČIUOKIT MANE
nupūskite pelenus
nei mitas nei paukštis neprabunda
pelenai išsidraiko ir mes
pajuostam kaip mūsų vaikų dangus
beliekam riboti
purvini
vienos rankos ir kojos
iš glėbių virstantys kritusių žvaigždžių pelenai
pagaliau atrodome taip
kaip visada jautėmės
Atgimimai
I.
kiekvieną naktį gimstame
lašalais, po naktį gyventi trumparegiškai
poruotis nepaveldint vakarykštės dienos ir mirti
nuo žadintuvo skambučio
bet prie kiekvieno ryto prikaltas
iš anksto surašytas gimimo liudijimas –
kiekvienas rytas yra
karšta kava
šiltos rankos
ir šaltasis karas
nors viskas jau nugalėta išskyrus mus pačius
Disnėjus prižadėjo per daug,
per ryškios spalvos nustekentame peizaže
kompiuterio ekranas tuoj taps vieninteliu langu
pro kurį galėsim pamatyti raganosį
II.
niekas nenori parašyti knygos ar pakilti į kosmosą
visi tik nori būti
astronautais ir rašytojais
burbulinio plastiko plėvelėje
sėdime autobuse ir stebime
plaukiantį gamtovaizdį tarp srūvančių lietaus lašų
nesame vieniši tik atskirai supakuoti –
mus skiria nebyli tyla
šiais laikais mums itin sekasi keisti peizažus
net nepakylant iš vietos
mums taip sekasi vikriai judėti, kad nebelieka laiko įsiminti klišių
– nei akių, nei gyvenimo šėlsmo
III.
sėdi autobuso gimdoje
metalas kvatojas iš pačių gelmių
spoksai pro langą į vandenilio peroksidu balinamus rajonus
jauno miesto išleistuvių šventei
kiekviena kelionė autobusu yra pabėgimas
kol nereikia išlipti
reikiamoje stotelėje
IV.
stirna suvaitojo anapus lango
nykimo proceso nieks neskaitmenizuoja
anapus aklo lango žvilgsnio išdygsta žmogus
menkas, ne toje stotelėje išlipęs žmogelis
kuriam trūksta kūno dalių
gal ir sunkoka su juo tapatintis, bet tęsiu toliau:
jis plauna nuo indų juodus pelėsius
prisidengęs vėju ir retais atodūsiais
dienų sąnariai tirpsta vandeny
fone strykčioja Bembis, bet
jis tik žiūri pro langą
į lėtai pūvančius daugiaaukščius pastatus;
Miško karaliaus klaikiausius košmarus
o stirna, stirna
padėjo galvą ant pačios esmės slenksčio
●
kai Žemė buvo plokščia mes sukome ratais
jai tapus apvaliai mes ėjom aplink rutulį
o horizontas virpėjo mūsų krūtinėse
stebint jo tolstančią liepsną
mes ėjom utopijos link
kai Saulė buvo dievas mes garbinom ją
jai tapus žvaigžde mes degėm po ja
skuodėm kaip elniai nuo miško gaisro
liepsnose išsilydė Dali laikrodžiai ir Hamleto kaukolės
kanopos klimpo tirštame sapne
vietoj jo reikalavom Tiesos
mes ėjom utopijos link
kai rašėme Tiesą didžiąja raide mes sukome ratais
jai virtus bendriniu žodžiu mes ėjom aplink rutulį
švinas apsunkino mūsų snaiges
mes išsekėm paskui tolstantį radžio švytėjimą
kaip blėstančią Olimpijos ugnį
finišo tiesiosios link
●
Bandžiau tau apsakyti, ką žinau apie mus. Apie sapnus, kuriuos visi regėjom ir kuriuos trokštam užmiršt. Kaip sėdėjome vienas priešais kitą prie stalo gaudžiant sirenoms. Sėdėjom, kaip sėdėjo jie – tavo močiutė, mūsų senelis. Kaip tebesėdime bute vienas priešais kitą, patys virš savęs, po savimi, aplink save. Parlamento salėje ir pramogų parkuose. Pirmas nuo kėdės pakilau aš. Už lango gabalais dribo dangus, artesnis nei bet kada anksčiau. Leisk papasakoti, kas nutiko po to, po mūsų, bet ne tai, ką vertėtų pasakot:
Atgimimas kaip biologinis procesas nėra romantiškas, bet nirvana aplanko iškart sielai apleidus kūną. Ir niekas nesveria širdies, nevardija nuodėmių, jokių maldų, jokių smilkalų dūmų.
Galbūt prisimeni šį peizažą, kuriame visi žmonės stovi virš miškų, jų žvilgsniai šlifuoja dangaus skliautą, bet nieks nesidairo atgal.
Kai Edisonas įžiebė lemputę, užgeso tūkstančiai kibirkščių, o žvaigždės atsitraukė tolyn. Nuo to jau praėjo šimtmečiai. Dabar žvaigždės visai pabėgo iš mūsų dangaus. Per išorinio atmosferos sluoksnio paviršiaus įtampą slankioja mechaniniai vandens matuokliai ir žvalgosi žemyn, bet nieks nebesidairo atgal. Jie seka gyvūnų migraciją, žvalgo miestų griuvėsius – pagaliau šiltus kaip glėbys. Civilizacijos kelio pradžioje ištremti šikšnosparniai apgyvendino olomis virtusias svetaines, balandžiai sulyso konstrukcijų plyšiuose.
Bet kas nutiko per tą laiką? Dar nėra prisiminimų, į kuriuos būtų galima sugrįžti, nors ši akimirka – visiškai tikra. Miglotai pamenu, kad niekas nedrįso pirmas mesti akmens – niekas nedrįso mesti akmens, nes vargu ar bėra akmenų, kurie nebūtų kruvini. Jėzus neatėjo ir nebeatskries kaip kometa per stratosferą, jo širdis – iš kosminio ledo.
Paaiškėjo, kad dievai yra klaida – neteisingai sekvencijuota žolės stiebelio DNR. Paaiškėjo, kad rūmų griuvėsiai nėra jau tokie didingesni už lūšnynų griuvėsius, o į kaukoles išsilydžiusios karūnos nebeskyrė turtuolių nuo tarnų.
Pelenai uždengė augaliją, pasaulį pramiegojusi erškėtuogė tapo saga miruolio švarkui.
Senos užeigos betone vėjas susisuka lizdą. Elnias lyžteli pastato kampe riogsančios gitaros stygą. Aš už baro stalo vaidinu svarbų asmenį, tu nurenki tuščius bokalus. Tačiau gatvė tėra sutrūnijęs atsidūsėjimas tarp sustingusių ratų.
Tarakonas lempoje. Jo širdis pumpuoja energijos srovę į seną apžvalgos rato lemputę. Raudonas vilties švystelėjimas virš viso miesto. Lempos nebuvo reikšmingos tol, kol jų liko tik viena. Tau pakanka to kaip ženklo. To pakanka kaip ženklo pasaulyje, kuriame visos kitos prasmės užgeso. Tu išeini į šviesą. Aš išseku paskui.
Vertė Rūta Marija Viljamaa
