SUSINUKKE KOSOLA

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Susinukkė Kosola (tikr. Daniil Kozlov) – suomių poetas, leidėjas, internetinio poezijos kritikos portalo „Runografi“ įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius, Turku universiteto kūrybinio rašymo dėstytojas. Gimė 1991 m. Sankt Peterburge. Tais pačiais metais tėvai akademikai persikėlė gyventi į Suomiją.

Kosola – eksperimentinės, performatyviosios, anarchistinės poezijos atstovas. Čia skelbiami eilėraščiai versti iš knygų „.tik.“ (2014) ir „Kosminių kačių žaisliukas“ (Ava-ruuskissojen leikkikalu, 2016).

 

 

Neatitikti būties sąlygos
 

šis dangaus kūnas tai liūdno klouno nosis

ant kurios Pokahonta apdainuoja miško dvasias kolonizatoriams

liūdesingas šypsnys įsirėžia danguje kaip Paukščių Takas

kai gaidukas spragteli po šautuvo vamzdžiu

mat pasaulis paremtas tikrais įvykiais

 

šis dangaus kūnas išklydo iš centrinio banko trajektorijos

ministro superkamuolys

kurio gravitacijos neįveikia pats Dambis

mėnulis dangstosi veidą debesų klostėmis

iškamšų meistrui veriant paskutinius dygsnius

 

šis dangaus kūnas pakrikštytas Žemės rutuliu

užgimstant kalbai lyg

tik per ją būtų stojusi amžinybė

ir jos sunkis mūsų širdžių skilvelių mauzoliejuose

 

jį beprimena mums svarstyklės

per didele našta raumenų audiniams pakelti

 

šis dangaus kūnas – paika vieta

taip mes jį ir pribaigėm

o kažkada čia karaliavo pasakų būtybės

kurios paliko širdims vienoms pakelti

naujos istorijos naštą

 

regėjau jų išėjimą

jos įsisupo į degančių šiukšlių dūmus kaip į jūrų dumblius

nugrimzdo mūsų danguje

pražuvo boingo propelerio gerklėj

todėl žinau

šis dangaus kūnas – tai pasakų apleistas kraštas

kur niekam neverta nusilenkt

 

nes visa kas paremta tikrais įvykiais

tėra grūdintas melas

 

užgrobčiau Volto Disnėjaus pilį

jei jos nesergėtų autoriaus teisės

 

 

 

 
 
Reliatyvioji meilės teorija
 

        GLAUSTA MEILĖS TEORIJA

 

Pi skaičius yra iracionalus kaip meilė,

        kas matematikoje reiškia,

              kad jis yra didesnė begalybė už patį kosmosą

              ir toks pat neįtikėtinas kaip begalybė.

              Todėl iracionaliojo skaičiaus priešprieša

              matematikoje yra realusis skaičius.

 

Todėl norėdamas įsimylėti privalai įtikėti realiųjų skaičių negebėjimu susikalbėti su realybe.

 

        IŠPLĖSTINĖ MEILĖS TEORIJA

 

Iš amžinybės nutiškęs Pi

savyje slepia dar

negimusių žvaigždžių mirties akimirkas,

meilės sąskaitas ir

        pirmųjų susitikimų koordinates.

 

Todėl norėdamas įsimylėti privalai įtikėti realybės primityvumu santykyje su Pi,

        todėl sapnai atsako į klausimus,

              kurių nesugebam užduot.

 

 

 

 
 
Prisėsk šalia ant palangės ir išmokyk mane gerumo

 

 

mes nesam šviesa

net ne ryškiai juodas dangus

 

esam burna ir raištis ant jos

kojos ir spaudžiantys batai

genitalijos ir pasai

riboti ir purvini

 

tik gūglo paieškų istorija žino

kur slypi žmogiškumo gelmių dugnas

 

iki kraujo išraižėm vieni kitų nugaras

 

prisilietimas ant prisilietimo

jis auga: tas slegiantis

troškimas mylėti žmogų

suteikiant mylimiesiems galimybę

į meilę neatsakyt

 

kiekvienas prisilietimas – įdagas

kiekvienas melas – pelenai

 

kurių nieks nepastebi

byrančių į alaus skardinės dugną

tose nykiose šventėse

kai šviesos nuspalvinti dūmai verčias kaip plaukai ant svečių veidų

 

jų sparnai

sunkios ir lipnios

plunksnos pilkosios

tokios pat formos – kaip ją pavadint? –

kaip gatvėje pritrėkšto balandžio

 

mes mylėjom vieni kitus taip kaip į meilę neatsakantieji

 

pelenai byra per mane

juoduma smelkiasi iki pat galūnių kraujotakos

prie vidinės odos pusės prikibęs liepsnų kosulys

 

nusidraskau odą iki pat žarijų

trokštu būti geras

KAIP JŪS

 

bet gerieji kraujuoja

 

sėdžiu ant palangės kaip ant sūpynių

rankas įrėmęs į trupančius rėmus

giliai įsipatoginęs laike bet prieš tai

sutariu kreiptis į patį save

         ir į Jus TU

 

linkteliu pirmyn

 

linkteliu atgal

užgesinu cigaretę

 

niekada nedrįsdavau šokti nuo sūpynių

nebent kas nors nustumdavo

 

MAN REIKIA JŪSŲ

 

PABUČIUOKIT MANE

nupūskite pelenus

nei mitas nei paukštis neprabunda

pelenai išsidraiko ir mes

 

pajuostam kaip mūsų vaikų dangus

 

beliekam riboti

purvini

vienos rankos ir kojos

iš glėbių virstantys kritusių žvaigždžių pelenai

 

pagaliau atrodome taip

kaip visada jautėmės

 
 
Atgimimai
 

I.

 

kiekvieną naktį gimstame

lašalais, po naktį gyventi trumparegiškai

poruotis nepaveldint vakarykštės dienos ir mirti

nuo žadintuvo skambučio

 

bet prie kiekvieno ryto prikaltas

iš anksto surašytas gimimo liudijimas –

kiekvienas rytas yra

karšta kava

šiltos rankos

ir šaltasis karas

 

nors viskas jau nugalėta išskyrus mus pačius

 

Disnėjus prižadėjo per daug,

per ryškios spalvos nustekentame peizaže

 

kompiuterio ekranas tuoj taps vieninteliu langu

pro kurį galėsim pamatyti raganosį

 

II.

 

niekas nenori parašyti knygos ar pakilti į kosmosą

visi tik nori būti

astronautais ir rašytojais

 

burbulinio plastiko plėvelėje

 

sėdime autobuse ir stebime

plaukiantį gamtovaizdį tarp srūvančių lietaus lašų

nesame vieniši tik atskirai supakuoti –

mus skiria nebyli tyla

 

šiais laikais mums itin sekasi keisti peizažus

net nepakylant iš vietos

 

mums taip sekasi vikriai judėti, kad nebelieka laiko įsiminti klišių

 

– nei akių, nei gyvenimo šėlsmo

 

III.

 

sėdi autobuso gimdoje

metalas kvatojas iš pačių gelmių

spoksai pro langą į vandenilio peroksidu balinamus rajonus

jauno miesto išleistuvių šventei

 

kiekviena kelionė autobusu yra pabėgimas

kol nereikia išlipti

 

reikiamoje stotelėje

 

IV.

 

stirna suvaitojo anapus lango

 

     nykimo proceso nieks neskaitmenizuoja

 

anapus aklo lango žvilgsnio išdygsta žmogus

 

menkas, ne toje stotelėje išlipęs žmogelis

kuriam trūksta kūno dalių

 

gal ir sunkoka su juo tapatintis, bet tęsiu toliau:

 

jis plauna nuo indų juodus pelėsius

prisidengęs vėju ir retais atodūsiais

 

dienų sąnariai tirpsta vandeny

 

fone strykčioja Bembis, bet

jis tik žiūri pro langą

į lėtai pūvančius daugiaaukščius pastatus;

Miško karaliaus klaikiausius košmarus

 

o stirna, stirna

padėjo galvą ant pačios esmės slenksčio

 
 

 

kai Žemė buvo plokščia mes sukome ratais

jai tapus apvaliai mes ėjom aplink rutulį

o horizontas virpėjo mūsų krūtinėse

stebint jo tolstančią liepsną

 

mes ėjom utopijos link

kai Saulė buvo dievas mes garbinom ją

jai tapus žvaigžde mes degėm po ja

skuodėm kaip elniai nuo miško gaisro

liepsnose išsilydė Dali laikrodžiai ir Hamleto kaukolės

kanopos klimpo tirštame sapne

vietoj jo reikalavom Tiesos

 

mes ėjom utopijos link

 

kai rašėme Tiesą didžiąja raide mes sukome ratais

jai virtus bendriniu žodžiu mes ėjom aplink rutulį

švinas apsunkino mūsų snaiges

mes išsekėm paskui tolstantį radžio švytėjimą

kaip blėstančią Olimpijos ugnį

finišo tiesiosios link

 

 

 

 
 

 

 

Bandžiau tau apsakyti, ką žinau apie mus. Apie sapnus, kuriuos visi regėjom ir kuriuos trokštam užmiršt. Kaip sėdėjome vienas priešais kitą prie stalo gaudžiant sirenoms. Sėdėjom, kaip sėdėjo jie – tavo močiutė, mūsų senelis. Kaip tebesėdime bute vienas priešais kitą, patys virš savęs, po savimi, aplink save. Parlamento salėje ir pramogų parkuose. Pirmas nuo kėdės pakilau aš. Už lango gabalais dribo dangus, artesnis nei bet kada anksčiau. Leisk papasakoti, kas nutiko po to, po mūsų, bet ne tai, ką vertėtų pasakot:

 

Atgimimas kaip biologinis procesas nėra romantiškas, bet nirvana aplanko iškart sielai apleidus kūną. Ir niekas nesveria širdies, nevardija nuodėmių, jokių maldų, jokių smilkalų dūmų.

 

Galbūt prisimeni šį peizažą, kuriame visi žmonės stovi virš miškų, jų žvilgsniai šlifuoja dangaus skliautą, bet nieks nesidairo atgal.

 

Kai Edisonas įžiebė lemputę, užgeso tūkstančiai kibirkščių, o žvaigždės atsitraukė tolyn. Nuo to jau praėjo šimtmečiai. Dabar žvaigždės visai pabėgo iš mūsų dangaus. Per išorinio atmosferos sluoksnio paviršiaus įtampą slankioja mechaniniai vandens matuokliai ir žvalgosi žemyn, bet nieks nebesidairo atgal. Jie seka gyvūnų migraciją, žvalgo miestų griuvėsius – pagaliau šiltus kaip glėbys. Civilizacijos kelio pradžioje ištremti šikšnosparniai apgyvendino olomis virtusias svetaines, balandžiai sulyso konstrukcijų plyšiuose.

 

Bet kas nutiko per tą laiką? Dar nėra prisiminimų, į kuriuos būtų galima sugrįžti, nors ši akimirka – visiškai tikra. Miglotai pamenu, kad niekas nedrįso pirmas mesti akmens – niekas nedrįso mesti akmens, nes vargu ar bėra akmenų, kurie nebūtų kruvini. Jėzus neatėjo ir nebeatskries kaip kometa per stratosferą, jo širdis – iš kosminio ledo.

 

Paaiškėjo, kad dievai yra klaida – neteisingai sekvencijuota žolės stiebelio DNR. Paaiškėjo, kad rūmų griuvėsiai nėra jau tokie didingesni už lūšnynų griuvėsius, o į kaukoles išsilydžiusios karūnos nebeskyrė turtuolių nuo tarnų.

 

Pelenai uždengė augaliją, pasaulį pramiegojusi erškėtuogė tapo saga miruolio švarkui.

 

Senos užeigos betone vėjas susisuka lizdą. Elnias lyžteli pastato kampe riogsančios gitaros stygą. Aš už baro stalo vaidinu svarbų asmenį, tu nurenki tuščius bokalus. Tačiau gatvė tėra sutrūnijęs atsidūsėjimas tarp sustingusių ratų.

 

Tarakonas lempoje. Jo širdis pumpuoja energijos srovę į seną apžvalgos rato lemputę. Raudonas vilties švystelėjimas virš viso miesto. Lempos nebuvo reikšmingos tol, kol jų liko tik viena. Tau pakanka to kaip ženklo. To pakanka kaip ženklo pasaulyje, kuriame visos kitos prasmės užgeso. Tu išeini į šviesą. Aš išseku paskui.

 
 

Vertė Rūta Marija Viljamaa

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.