Mano kalėjimai Lietuvoje

 

Knyga „Mano kalėjimai Lietuvoje“ (Mes prisons en Lituanie, 1992) – tai autentiškas liudijimas apie sovietų ir nacių okupacijos laikus Lietuvoje, paremtas autoriaus, prancūzų kalbininko Georges’o Matoré (1908–1998), prisiminimais. 1938 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija jį pasiuntė į Lietuvą dėstyti prancūzų kalbos.1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Matoré buvo suimtas NKVD ir, apkaltintas šnipinėjimu, kalėjo Šiaulių ir Kauno kalėjimuose. 1941 m. prasidėjus karui iš kalėjimo ištrūko. Nacių okupacijos metais už pagalbą žydams buvo persekiojamas gestapo. 1943 m. jam su žmona lietuve pavyko grįžti į Paryžių. 1990 m. su bendraminčiu įkūrė universitetų asociaciją „Už Lietuvos nepriklausomybę“, vėliau buvo asociacijos „Laisvę baltams“ pirmininkas. 1992 m. su prezidentą François Mitterand’ą lydinčia delegacija lankėsi Baltijos šalyse.

Knygos ištraukų „Šiaurės Atėnuose“ buvo spausdinta 1992 m. (Nr. 32, 33). Tada autorius, dėkodamas redakcijai, rašė: „Vis dėlto, man atrodo, būtų naudinga, kad „Mano kalėjimai Lietuvoje“ būtų išversti į lietuvių kalbą ištisai.“

Knygą „Mano kalėjimai Lietuvoje“ išleis „Odilės“ leidykla.

 

Mano kalėjimai Lietuvoje

 

1940-ųjų birželis. Pulkininkas buvo įžvalgus. Apimtas nerimo, klausydavausi radijo: Roterdamas, Briuselis, Ardėnai. Tankų „Panzer“ srautas atrodė nesulaikomas. Mano vargšai tėvynainiai, tikėjęsi išvengti okupacijos, bombarduojami italų lėktuvų chaotiškai bėga iš šalies! O kaip šioje suirutėje laikosi mano tėvai? Mokant studentus mane suimdavo tokia baimė, kad tarpais būdavo sunku kalbėti.

Apie Paryžiaus kritimą ir apie sovietų ultimatumą, primetantį Lietuvai visišką okupaciją, mudu su Aldona sužinojome beveik tuo pat metu Birštono kurorte, kur praleidome kelias dienas. Poilsiautojai, apimti panikos, galvotrūkčiais paliko Birštoną ir išvažiavo namo. Mums beliko pasekti jų pavyzdžiu. Ankstyvą birželio 17-osios rytą sėdome į autobusą. Netrukus jis prisigrūdo sausakimšas. Kelionė buvo ilga ir varginanti. Kas penkias minutes autobusas sustodavo praleisti begalinių sunkvežimių, tankų, kavaleristų vilkstinių. Kiek dulkių! Koks karštis! Aldona kas akimirką išsitraukdavo iš savo krepšio buteliuką odekolono, ir mudu apsišluostydavom veidą. Autobusas stabtelėdavo prie lauko virtuvių, apsuptų kareivių įkypomis akimis. Toliau matėsi raiti kazokai. Įsitaisę pamiškėje, kad jų nepasiektų kelio dulkės, ilsėjosi pėstininkai. Autobuse visi, priblokšti, sėdėjo užsisiuvę burnas. Mudviem su Aldona širdies gilumoje kilo ta pati mintis: pagalvojome, kad rusai išvarys užsieniečius ir būsime išskirti. Viena sena dama, praradusi savitvardą, prieš pat atvažiuojant į Kauną pašoko iš savo vietos ir pradėjo plūsti rusų kareivius. Kaimynai ją užtildė; tada ji tylomis apsiverkė. Kita moteris visą laiką žegnojosi. Kelionei be galo prailgus, parsiradome į Kauną popiete. Virš miesto skraidė didžiuliai sovietiniai lėktuvai. Taip žemai, kad kartais jiems praskrendant nevalingai nuleisdavome galvą. Nepažįstantys vienas kito žmonės stabtelėdavo gatvėje ir patyliukais persimesdavo keliais žodžiais.

 

Spaudos tonas jau kitą dieną pasikeitė: išvakarėse „buržuazinių“ laikraščių vyriausiuosius redaktorius buvo pakeitę kairieji inteligentai, kurie, norėdami įtikti sovietams, net persistengdavo! Tiko viskas: burnojimas, melas, padlaižiavimas Sovietų Sąjungai. Rytojaus dieną perskaičiau man gerai pažįstamo rašytojo Cvirkos, talentingo žmogaus, straipsnį. Šiame straipsnyje „Smetona ir jo klika“ buvo pavaizduoti kaip „darbininkų kraujo siurbikai“! Po kelių dienų sutikau Cvirką ir santūriai pasakiau, ką apie tai manau. Jis gūžtelėjo pečiais: „Jūs, Matoré, žinote tiesą… Tikslas pateisina priemones. Socializmo nepastatysi sakydamas, kad Smetonos režimas buvo pakenčiamas…“ Iš pradžių propagandistais niekas netikėjo, bet paskui daugelis žmonių sau pasakė: „Na taip, jie perdeda, bet dalelė tiesos yra.“ Sumaniai organizuota dezinformacija, nevengiant pačių nepadoriausių priemonių, negalėjo sulaukti liaudies pritarimo, bet įtikino juos, kad komunizmas, ko gero, gali būti priimtinas. Ir bauginimu užgniaužė norą reikšti bet kokią kolektyvinę ar individualią nuomonę, nepalankią naujajam režimui.

Tačiau režimui reikėjo suteikti „demokratinį“ pagrindą. Vyriausybė, manipuliuojama sovietinių atstovų, ėmėsi organizuoti rinkimus į Seimą. Naudojant sovietų ir nacių įdiegtus metodus, propagandai savo uždavinį pavyko įvykdyti. Po miestą važinėjo sunkvežimiai, papuošti raudonomis juostomis; nežinia iš kur išdygę žmogėnai rėkavo šūkius… Žygiavo eisenos su dešimtimis Lenino ir Stalino portretų priešakyje, o negrabiai iškirptos kartoninės figūros vaizdavo Smetoną, susitepusį krauju ir tebelaikantį rankose grandines, simbolizuojančias jo „tironiją“.

Suprantama, kad sąrašas, sudarytas tik iš komunistų, būtų vertęs raukytis liaudį, dar užkrėstą kapitalizmo; taigi partijos vadovybė pridėjo prie kelių ką tik iškeptų komunistų kai kuriuos žinomus ir gerbiamus inteligentijos atstovus: teisininkus, mokytojus, teatro režisierių ir pan. Kadangi jie nebuvo tikri komunistai, nuspręsta su jais nesitarti, ir šie kandidatai tik iš spaudos arba radijo sužinojo, kad jie figūruoja Lietuvos darbo liaudies sąjungos sąraše. Dauguma, jausdami grėsmę, su tuo susitaikė; keli drąsesni mėgino protestuoti; jiems buvo mandagiai užčiaupta burna.

 

Būdamas užsienietis, neturėjau garbės balsuoti. Bet Aldona nuėjo prie urnų apmirusia širdimi. Buvo pateiktas vienut vienas kandidatų sąrašas ir uždrausta išbraukti vardus balsavimo biuletenyje. Įmetus jį į urną, balsų skaičiuotojas dėdavo antspaudą rinkėjo pase; žmonės, kurie būtų piktinęsi tokiu tikrinimu, žinoma, būtų turėję didelių nemalonumų: praradę darbą, sulaukę policijos dėmesio, o gal ir areštuoti, nes kalėjimai jau pradėjo pildytis. Šitaip, įbauginant ir klastojant balsų skaičių, dalyvavimas rinkimuose pasiekė 99,5 %, o vienintelis sąrašas surinko daugiau kaip 99 % balsų. Galima sakyti, buvo išrinktas vienbalsiai. Žmonės teigė (negalėjau to patikrinti), kad kai kurie rusiški laikraščiai paskelbė tikslius rezultatus dar nepasibaigus balsavimui.

 

Tuo metu, kai Lietuvoje atsirado sovietų karinės bazės, jų įgulų ryšiai su vietiniais gyventojais buvo menki. Viskas pasikeitė, vos tik prasidėjo visiška okupacija. Gyventojai tik tada suvokė, kaip skursta sovietai. Karininkai ir kareiviai puolė į krautuves ir karštligiškai skubėdami pirko būtinąsias prekes: geležinius įrankius, paprasčiausius moteriškus ir vaikiškus drabužius, indus ir kt. Galėjai nuspėti, kad dauguma šių pirkinių bus išsiųsta į Sovietų Sąjungą. Tačiau kariškių godulį ypač žadino laikrodžiai. Per kelias dienas laikrodžių parduotuvės išpardavė visas savo atsargas. Kačerginėje, kur mudu su Aldona nuvažiavome praleisti savaitgalio, restorane mačiau sovietų karininką su trimis laikrodžiais ant riešo; nauji atėjūnai veltui stengėsi apsirūpinti kokiu nors laiką rodančiu prietaisu. Laisvės alėjoje vienas kareivis mano akyse išsitraukė iš kišenės nedidelį žadintuvą ir suraukęs antakius pasižiūrėjo į jo ciferblatą.

 

Kaip mes ir nujautėme, po visiškos Lietuvos okupacijos nutrūko diplomatiniai ryšiai su Vakarų vyriausybėmis. Prancūzijos pasiuntinybė turėjo nutraukti bet kokią veiklą; prancūzams, kad ir kas jie būtų: diplomatai, dėstytojai ar inžinieriai, teko kuo greičiau palikti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mudu su Aldona buvome nusprendę susituokti, ir štai dabar turiu išsiskirti su ja – aišku, visam laikui! Abu puolėme į neviltį. Ką daryti? Tada man kilo mintis pasikalbėti apie mūsų padėtį su rašytoju Venclova, kuris, nors ir ne komunistas, tapo švietimo liaudies komisaru. Kodėl jis sutiko užimti šį postą? Galbūt manė, kaip dauguma inteligentų lietuvių, kad jo dalyvavimas padės išvengti blogiausio. Venclova mane mėgo ir palankiai vertino mano pastangas per lietuvių kalbos pamokas, kurių jis man davė kaip draugas. Ausyse iki šiol tebeskamba jo balsas: „Nagi, Matoré, pasakykit žodžio akmuo daugiskaitos kilmininką?“ Venclova ragino mane pasilikti: „Ką jūs darysite, brolau, Prancūzijoje per tokią sumaištį? Čia galėtumėte toliau dirbti savo darbą Vilniaus universitete, kai išvažiuos jūsų kolegos prancūzai. Jau gana gerai kalbate lietuviškai: tai privalumas! Be to, būtų apmaudu, jei paliktumėte tą aukštą šviesiaplaukę, kurią aš truputį pažįstu! Veskit ją, Matoré, ji rimta mergina. Pamėginsiu sutvarkyti jūsų reikalą. Paskambinkit man poryt. Pasikliaukit manim.“

Apie šį pokalbį tą pačią dieną papasakojau Prancūzijos įgaliotajam ministrui Dulong’ui, ir jis, priešingai, ragino mane išvykti. Spėjo, kad anksčiau ar vėliau sovietai mane suims. Jo žodžius, suprantama, praleidau pro ausis. Rytojaus dieną sulaukiau telefono skambučio: buvau kviečiamas į SSRS pasiuntinybę Kaune.

 

Lydimas Gražinos, Aldonos bičiulės, kuri man vertėjaus, ateinu į pasiuntinybę, o čia mane tuojau pat priima pats bosas, draugas Dekanozovas. Puikus įspūdis. Mandagumas, paveldėtas iš carinės Rusijos. Cigaretės. Arbata. Subtilios užuominos į Dostojevskį ir impresionistų tapybą. „Draugas Matoré, pasilikit čia! Jums neteks mumis skųstis. Tikiuosi, greitai vėl turėsiu malonumo pratęsti šį mielą pokalbį.“ Išnešęs sveiką kailį, atsidūstu su palengvėjimu.

 

Neilgai trukus ministerija paskyrė mane prancūzų kalbos ir literatūros lektoriumi Vilniaus universitete. [...] Vos atvykęs, išsinuomojau kambarį lenkiškame viešbutyje „Szlachecki“, o paskui persikėliau pas inžinierių, kuris su žmona gyveno Tauro gatvėje, visai netoli nuo Gedimino gatvės – pagrindinės miesto arterijos; ši gatvė greitai buvo pervardinta ir gavo Stalino prospekto pavadinimą. Mano šeimininkus Narutavičius, nors ir mėgstančius gyventi erdviai, dėl būstų krizės savivaldybė privertė išnuomoti vieną savo kambarių. Namas, ganėtinai elegantiškas, priklausė Universitetui; čia gyveno keletas profesorių ir rektorius Biržiška. Beveik priešais šį namą stūksojo gražus valdžios pastatas; tada dar negalėjau nuspėti, kad vėliau jis taps gestapo būstine.

[...]

Rugsėjo 15-ąją pradėjau eiti pareigas Universitete. Pastatas, iškilęs XVIII amžiuje, buvo ne per geriausios būklės, bet auditorijos šviesios ir erdvios, Prancūzų instituto biblioteka* puikiai aprūpinta, o santykiai su kolegomis malonūs. Buvo matyti, kad jų nuomonė apie komunistinį režimą sutampa su manąja, bet nebyliu susitarimu iš atsargumo apie tai niekas nekalbėjo. Mano ir Aldonos bičiuliai, priešingai, nesivaržydami atvirai kritikavo naująją valdžią. Sklido šnekos, kad daug žmonių buvo suimta, dažniausiai vidury nakties, ypač ankstesnės valdžios ir laisvųjų profesijų atstovų; kalbėta net apie dingusius pasiturinčius ūkininkus (turtingų neliko po jau seniai įvykdytos žemės ūkio reformos) – jų likimą buvo galima nuspėti. Užtat spauda, kurios darbuotojai buvo pakeisti naujais, liejo entuziazmą naujojo režimo atžvilgiu, stengdamiesi užkrėsti juo kitus. Laikraštis „Tarybų Lietuva“ nesiliovė liaupsinęs grandiozinių komunizmo laimėjimų, didžiausią dėmesį skirdamas priemonėms, numatomoms įgyvendinti Lietuvos žemės ūkyje, kuris buvo pagrindinis naujosios respublikos pajamų šaltinis. Vos tik atėję į valdžią, komunistai nutarė masiškai pakelti atlyginimus – šita priemonė, iš pradžių populiari, netrukus sukėlė kartų nusivylimą: smarkiai pakilo maisto produktų ir kitų būtiniausių prekių kainos, sumažėjo pasiūla, ypač pramonės gaminių. Žmonės juokavo, jog socialistiniam režimui labiausiai turi būti dėkingi už tai, kad jis aprūpino lietuvius kaukazišku vynu ir arbūzais, kurių stygių jie anksčiau taip žiauriai jautė!

 

Ministerija buvo manęs prašiusi laikinai ir toliau dėstyti Šiauliuose, nes turintis mane pakeisti dėstytojas dar nebuvo paskirtas. Taigi tekdavo kartą per savaitę važiuoti iš Vilniaus į Šiaulius ir atgal, o kelionė trukdavo daugiau kaip tris valandas.

1940 metų spalio 20-ąją po paskutinės paskaitos apie septintą vakaro užėjau į Milšteino kavinę, vienintelę padorią Šiauliuose, kur dažnai sutikdavau kolegų. Šįkart nė vieno. Reikia pratempti valandą. Rytoj iš ryto važiuosiu į Vilnių, kur manęs geležinkelio stotyje lauks Aldona; turime aptarti pasiruošimą vestuvėms. Įsitaisau, užsisakau kavos ir pasiimu vieną „Tarybų Lietuvos“ egzempliorių. Naujienos iš Prancūzijos, suprantama, prastos, bet kiek galima pasitikėti komunistine spauda? Kava irgi prasta, tačiau maloniai šildo, ir aš su pasimėgavimu ją išgeriu prieš išeidamas iš kavinės. [...] Tamsu kaip maiše. Kad tik nepaslysčiau, ko gero, truputį pašalę! Įsukęs į gretimą gatvę, pajuntu ranką ant peties. Atsigręžiu: priešais mane stovi du vyrai. Neįžiūriu jų, bet matau blizgant revolverį, nukreiptą man į krūtinę. Rankas aukštyn. Neginkluotasis tipas mane greitosiomis apieško ir įsideda mano piniginę į kišenę. Paskui varo mane prie automobilio, stovinčio už poros žingsnių.

– Nagi, lipk!

Be jokių skrupulų esu įstumiamas ant užpakalinės sėdynės; vyras su revolveriu įsitaiso šalia manęs, o kitas sugniaužia vairą. Vagys, sakau sau, pastaruoju metu jų gerokai padaugėjo. Koks įžūlumas!

– Kur mane vežate?

– Į NKVD.

– Kas tai?

– Gal bent žinai, kas yra GPU?

Priblokštas nieko neatsakau.

Automobilis įvažiuoja pro vartus ir sustoja kieme. Sugriebę už alkūnių, abu vyrai užtempia mane laiptais; įeiname į ryškiai apšviestą kabinetą. Čia esu kruopščiai apieškomas ir pasodinamas. Nepersimetama nė vienu žodžiu. Mane suėmę žmogėnai elgiasi kaip pantomimos aktoriai. Ar veikiau kaip kulto tarnai. Jie pasišalina patikėdami mane sargybiniui, kurį tariuosi atpažinęs – matęs kavinėje arba gatvėje. Vaikinukas, visai jaunutis, dedasi nežiūrįs į mane ir tyli. Jo veidas nubertas spuogais. Laukti prailgsta; pasiimu knygą, kurią ką tik nešiausi po pažasčia, – dabar ji guli šalia. Apsimetu skaitąs. Jaučiuosi ramus: tai, žinoma, klaida. Kokių reikalų aš galiu turėti su GPU?

Po valandos durys, kurios buvo užrakintos, atsidaro. Įžengia rusų karininkas, apsivilkęs NKVD uniforma (raudona žvaigždė ant rankovės), ir atsisėda prie stalo. Jis mažo ūgio ir su kapitono antpečiais.

– Ateikit arčiau, – sako rusiškai.

Įsitaisau prie stalo priešais jį, ir jis nukreipia man į veidą didžiulės lempos, savotiško prožektoriaus, šviesos pluoštą. Mažiausiai trys šimtai vatų.

– Kokia kalba norite būti apklaustas?

– Lietuvių.

Kapitonas atsako plačiai paplitusiu nešvankiu keiksmu ir liepia spuoguotam vaikinui vertėjauti per apklausą.

– Jūs, aišku, žinote, kodėl buvote suimtas?

– Neturiu nė menkiausio supratimo.

– Mes jums atgaivinsim atmintį. Rasime ir būdą atrišti liežuvį.

[...]

Sukaupęs jėgas, pasipiktinęs protestuoju.

– Reikalauju pasiųsti telegramą į Prancūzijos ambasadą Maskvoje!

Rusas pradeda juoktis.

– Laikote mane kvailiu! Įsivaizduojate, kad jums bus leista susisiekti su savo draugeliais iš Viši…

– Bet aš neturiu nieko bendro su Viši! Prašiau vizos į Londoną, bet man buvo atsakyta. Pati Lietuvos Sovietų Respublikos vyriausybė paprašė manęs čia pasilikti, nors visi mano tėvynainiai buvo repatrijuoti į Prancūziją…

Mano protesto tonas kapitonui akivaizdžiai nepatinka.

– Užsičiaupk! – sustaugia jis. – O jei ne… Matote, pilieti, – priduria jau švelnesniu balsu, – jums būtų naudingiau prisipažinti. Čia, NKVD, kaltieji prisipažįsta. Visada. Prisipažinkit viską, ir mes kaipmat jus paleisime. Duokit sąrašą žmonių, su kuriais turite kontaktų. Jie neįtaria, kad esate čia. Susemsime juos šiąnakt, nieko nelaukdami, ir aš pažadu, kad jie greit neateis suvesti su jumis sąskaitų!

Vertėjas, kuris buvo prastos nuotaikos, nes keliskart veltui reiškė norą eiti pavalgyti, nesusilaikęs nusikvatoja. O man anaiptol nelinksma.

– Aš nekaltas. Neturiu bendrininkų!

– Gerai, – sako karininkas, – mes duosime jums laiko pagalvoti, kokių nepatogumų sukelia šnipinėjimas prieš Sovietų Sąjungą. Dar turite galimybę išsisukti, bet…

Sulig šiais žodžiais įžengia žmogus civiliniais drabužiais (vėliau supratau, kad jis pulkininkas ir NKVD Šiaulių skyriaus viršininkas) ir rusiškai pasako kelis žodžius savo pavaldiniui. Šiam papurčius galvą, pulkininkas kreipiasi į mane.

– Kalbėk, sukin syn!

– Aš nieko nežinau, esu nekaltas.

– Aha, ieškai kvailių, ką gi, tau atsirūgs. Įkiškit jį tuoj pat į kalėjimą, į izoliatorių!

Kapitonas paspaudžia mygtuką, ir išdygsta keturi žmogėnai civiliniais drabužiais ir galvažudžių snukiais. Du sugriebia mane už parankių, trečias eina priekyje, o eiseną užbaigia ketvirtas, iš kurio kišenės stirkso revolveris. Jie nuveda mane žemyn į kiemą, ir tas pats automobilis, kuriuo jau važiavau, nuveža mus prie man žinomo didelio plytų pastato – Šiaulių kalėjimo. [...]

Du iš šių tipų atveda mane į kalėjimo pastatą. Ilgas koridorius, nudažytas ruda spalva, šarvuotos durys… Prižiūrėtojas atrakina vienas duris milžinišku raktu. Ir palieka mane vieną naujajame būste. [...] Valandžiukę apžiūrinėju vienutę: jos ilgis ne didesnis kaip du metrai penkiasdešimt, o plotis nesiekia dviejų metrų. Grotuota lempa, įtaisyta sienoje virš durų, skleidžia šaltą šviesą. Nei lovos, nei čiužinio, nei antklodės, tik kampe aukštas metalinis indas su dangčiu, o kitame kampe – pilnas vandens virdulys. Baisiai šalta. Užsimaunu kailines pirštines, kurių iš manęs neatėmė, užsimaukšlinu ant ausų skrybėlę, o tada susisupęs į paltą susirangau ant cementinių grindų ir priveiktas nuovargio užmingu.

 

●

Štai jau birželis. Spėju, kad lauke labai gražus oras, nes nuo savo šiaudinio čiužinio, kuris yra žemiau lango, visą minutę, o gal valandą, ką aš žinau, pro siaurą plyšį virš „antsnukio“** stebiu pailgą žydro dangaus ruožą. Šis reginys vilioja ir kameros draugus. Savo belvederyje sulaukiu svečių. Jie išsiauna, užlipa ant mano čiužinio ir kelias akimirkas žiūri į dangų. Niekas neprataria nė žodžio, bet aš prisimenu Verlaine’o eilėraštį, parašytą kalėjime:

 

                         Dangus viršum stogo

                         Toks žydras, ramus…

 

Morzės abėcėlė praneša mus stulbinančią naujieną: išvakarėse areštuotas suimtasis teigia, kad NKVD birželio 14-ąją pradėjo masinę lietuvių tautos deportaciją. Iš pradžių mes nusiteikę skeptiškai, bet tą žinią patvirtina suimtieji iš kitų kamerų, įkliuvę vakar per „susėmimus“, kurie sistemingai vykdomi naktimis įvairiuose miesto rajonuose. Kalbama ne apie atskirų asmenų areštus: ištisos šeimos, apsirūpinusios vos vienu lagaminu, suvaromos į sunkvežimius ir vežamos tiesiai į stotį, kur jų laukia traukinys su prekiniais vagonais. Kur jis važiuos? Greičiausiai į sovietinę Aziją.

Mudu su Rozenblatu mėginame suprasti šios drakoniškos priemonės priežastis. Numanome jas, bet apie šios operacijos mechanizmą sužinosiu tik vėliau. Kelis kartus atidėta, reikšmingos gyventojų dalies deportacija Maskvos akyse pateisinama kaip darbo liaudies savigynos priemonė – juk jai mirtinai pavojinga buožių, spekuliantų ir nepalenkiamų socializmo priešų mažuma. Kai kurie jų, kaip žinome, jau cypėje, bet šnipinėjimas kavinėse, autobusuose ir traukiniuose, parkuose rodė, kad dauguma antisovietinių elementų toliau gyvuoja: pareigūnai, maištaujantys prieš naujuosius skundimo būdus, buvę karininkai, kunigai, dvarininkai ir t. t.

Mes, Kauno centrinio kalėjimo suimtieji, žinoma, čia ilgai neužsibūsime; netgi stebėtina, kad dar nebuvome išvežti. Tai dienų, galbūt net valandų klausimas. Juolab kad suimtieji, kurie gyveno prie vokiečių sienos, ta pačia Morzės abėcėle mums pranešė, kad jau kelias dienas virš Klaipėdos krašto skraido gana daug nacių lėktuvų, nors anksčiau to niekada nebūdavo. Galbūt tarp abiejų diktatūrų kils karas. Stalinas atrodo tuo netikįs: kalėjimo draugai praneša, kad pasienyje nėra jokio Raudonosios armijos judėjimo. Galbūt gandai apie karą nepagrįsti. Bet jeigu jie pasitvirtintų, mes būtume masiškai deportuoti. Kad ir kaip būtų, Matoré, broleli, įmerkei uodegą!

 

Vertė Diana Bučiūtė