Gera būti ekshibicionistu
Gera būti ekshibicionistu
Nusivilkti palyginimų paltą
Nusiplėšti metaforų marškinius
Aliteracijų akinius
Kalambūrų kaklaraištį
Biografijos baltinius
Struktūros švarką
Nusivilti
Apsirengti atgal
Padaryti 5 atsilenkimus
Toks žmogelis
Mirkteli žvaigždė ir nusileidžia.
Iš lėto priartėja prie žmogelio.
Žmogelis taria:
Aš esu Paukščių Takas.
Aš esu juodoji materija.
Aš esu Visata.
Jis kilsteli ranką ir mirkt:
Ji liuokteli atgal į dangų.
Laiba lyg lapė.
Ryt ten pat? Ryt ten pat?
Sutariam.
Vargšas šuo
Partrenktas šuo!
Kur!
Jau pravažiavom!
Nemačiau…
einu parašysiu eilėraštį
apie šunį kurio nemačiau
kaip jis purtėsi ir kraujavo
kaip prieš mirtį regėjo šeimininką
kaip aš purčiaus ir kraujavau
kaip tas šuo išsirausė
kaip aš jį vėl užkasiau bet po to
iškasiau kad įsitikinčiau jog
neišsiraus ir tada jau užkasiau
giliai giliai
tas šuo sukėlė man daug streso
daug daugiau nei patyrė pats
išvis ten gal barsukas buvo
Opa ant kairiojo žando
Prisimeni kaip pagavai savo pirmąją žuvį
Kaip pakibus ore ji verkė ir inkštė
Kaip kvietei ją vardu kai čirškėjo keptuvėj
Kaip šaukė tėvai o tu apsvaigęs
Sėdais į lėkštę save valgei su kaulais
Išsinėrusi maisto grandies dalis
Skiriu draugui
Matyt mes abu pramiegojome
Nubudome jau įpusėjus pavasariui
Kiti žvėrys klampojo purvais
Medžiojo ir buvo medžiojami
Mudu dar mokomės eiti tiesiai
Maudosi žvėrys pamėlusiom lūpom
Mudu žvelgiam pasislėpę už medžių
Leisgyvėm letenom graibstom orą
Gaudom pavienius rasos lašelius
Lipdomės iš jų mėlynas šypsenėles
Atklystame prie upės tik sutemus
Tyliai panardiname savo gauriukus
Tu bandai taškytis tačiau tavo nagai
Užsikabina tik už mėnulio atspindžio
O vandens paviršius nė krust
Auštant rytui nulinguojame atgal
Į girią ir apsimetam užmigę
Vėliau prisilipdę mėlynas šypsenėles
Susigūžę vaikštom pievos pakraščiu
Susigūžę vaikštom pakraščiu
Viskas bus gerai
Paklausiu ką tu
atsakai kad ryte papurčiusi savo galvą pajutai kaip palengva nuo tavęs byra spygliai
Sako
žmonės miršta lėtai lyg eglės
nežinai kas bet kažkas taip tikrai sako
Paklausiu ką vakare
atsakai kad tavo kompasas naktį nusisuko sau rodyklę nes visos keturios pasaulio kryptys kruvinos
Paklausiu kaip jautiesi
atsakai kad verki tyliau nei verkia žmogus kurio namuose ant sofos snūduriuoja karas
todėl sopa tau ne taip ir stipriai
–
tai sakau gal į teatrą
mes nueiname į teatrą
kažkodėl apsiverkiam kažkodėl atsistoję plojam tam spektakliui ir nuoširdžiai
nustebusiems aktoriams
aš visiškai užtikrintai tau sakau
viskas bus gerai
tu manimi patiki
gal be manęs kažkas taip irgi yra pasakęs
Dominykas čia buvo
žiemą
nenoriu daužyti sienos
pagalvės
rėkauti per miegus arba
rėkauti pabudęs todėl
kas vakarą einu pasivaikščioti
į mišką
jau susidarė takelis iš mano pėdų
keturiasdešimt aštuntas batų dydis sniege šimtus kartų
tai įrodymas kad aš čia buvau
mano ženklas
jis ištirps už poros mėnesių
Dominykas Kručkauskas – 58-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso, vykusio balandžio 24 d. Molėtuose, laureatas
