Šiugždesiai

Lutzas Seileris (g. 1963) – vienas ryškiausių ir savičiausių šiuolaikinių vokiečių rašytojų. Išleistos kelios dešimtys jo knygų (daugiausia poezijos), maždaug tiek jam paskirta ir literatūros premijų, tarp jų – ir Vokietijoje pačių prestižiškiausių: Vokietijos knygos (Deutscher Buchpreis), Georgo Büchnerio, Uwės Johnsono, Leipcigo knygų mugės. Debiutavo 1995 m. poezijos rinkiniu, parašė novelių, esė, romanų. Garsiausi Seilerio kūriniai – romanas „Kruzas“ (2014; liet. 2019) ir jo tęsinys – romanas „Stern 111“ (2020, liet. 2024, abu vertė Z. Baranauskaitė-Danielienė). Abiejų romanų istorinis fonas – Berlyno sienos griūtis, pagrindinė tema – žmogaus apsisprendimas kūrybai, ne tik poetinei, bet ir santykių, asmeninės būties.

Žmogaus išgyvenimai ir pasirinkimai sudėtingose (nebūtinai istorijos – ir asmeninio gyvenimo) situacijose – toks yra visų Seilerio prozos kūrinių branduolys. Jo veikėjai tikrovę ne pasakoja, o išgyvena, sakytum, „įimdami“ aplinką vidun, perliedami prisiminimais ir praeities (tiek asmeninės, tiek istorinės, kultūrinės) vaizdiniais, tarsi liudydami žmogaus (ir žmonijos) tęstinumą, „dabar“, „šitaip“ susiedami su „tada“, „nes“, tuo, kas neišsakoma, vos nujaučiama.

Bene sutelkčiausiai šie Seilerio kūrybos principai išryškėja novelėje „Šiugždesiai“ (Im Geräusch). Novelės veiksmas vyksta Kalifornijoje, Santa Monikoje, ant pirso – dvipusės prieplaukos, į vandenyną nutįsusios ilga juosta. Tai realybė, arba objektas, atspindintis, susimbolinantis veikėjo būseną.

Seileris skaitytinas iš lėto. Todėl gal ne žinių visuomenei skirtas – juk nepateikia nei faktų, nei išvadų, nei nuosprendžių. O gal kaip tik tokiai visuomenei – kad stabtelėtų, nusipurtytų tai, ko nenaudotinai prikaupė, ir sugrįžusi prie savo ir žmonijos jungčių – tikrai būtų, tikrai gyventų ir išgyventų. Tikrai.

Lutzas Seileris dalyvaus šiemet gegužės 6–10 d. vyksiančiame festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Rašytojo viešnagę remia Goethės institutas.

Vertėja

 

Šiugždesiai

 

Liucės veidas. Ji stebi jį. Gal nujaučia. Gal Tereza ką pasakė – negali būti, nusprendžia Ferberis.

Ausyse vis netyla palmės vėduoklės, džiūvančios, įlaužtõs, nukarusios nuo kamieno virš jų bungalo, brūženimas. Iš pradžių tas šiugždesys sklido iš labai arti, lyg kambario kampe kas kuždėtų, kažkas, kas bijo ir nori to kažko nusikratyti. Ferberis kiek krypteli galvą, ir jau sklinda iš toliau, iš lauko, iš aukščiau, nutyla (žodžio vidury, nors paskiro žodžio tame šnabždesy neišskirsi), staiga ir vėl įsisiūbuoja, tỹla, tada ir vėl – nesiliaujantis šnekesys, iš kybančios virš miesto klaikios tvankos, alpinančios jį, lenkiančios į miegą. O tada, vos nubudus, oras burnos nebesiekia, net kvėpuoti sunku ir žodžiai burnoje užtrokšta, Miela Tereza…

Jis bandė kitaip. Pirma ilgas prisilietimas: šilta, miegūsta Terezos ranka. Kruopščiai gamino visiems pusryčius, balansuodamas nešė padėklą į sodą – kinrožių krūmai ir kolibriai, į juos žvelgiant dar prasčiau. O kas, jei pakiltų nuo stalo – nei spėriai, nei iš lėto, taip, lyg pieno ar druskos pasigedęs, – ir žvilgsnis nuslystų nuokalne gretimo sklypo link – galvojo apie tuos painius dalykus, padėjo Liucei susikraut kuprinę. Rado indą kriauklėms, puvėkais trenkiantį, susitelkęs prakalė skardinės dangtelyje vieną, paskui kitą, dar, skylę orui, kalenimas smilkiniuose: aš esu, aš esu, aš esu… Vis nėjo į galvą. Nesuvokė, kaip sėdėdamas „Gladstones“ restorane šnekėt įstengė.

Jų skrydis vėlai vakare. Kaip sutarė, priešpietę leido skyrium. Ferberis parodoje – nė vieno paveikslo dorai neprisiminė; tik moterų portretų – jų buvo begalė (liauni kaklai, viršugalvyje sukelti plaukai) – tobulus akių ovalus ir dailininko pomirtinę kaukę vitrinoje prie įėjimo į muziejų, prie atvirukų stovo. „Mirusiojo žvilgsnis visad kiek smerkiantis.“ Ferberis neprisiminė, kur girdėjo ar skaitė tą sakinį, keista, koks menkas ir atsajus atrodo žmogaus veidas skyrium nuo galvos. Lėliška kakta lygut lygutėlė, abejingai blizgi, net ir tiedvi plonos lygiagretės raukšlės virš nosies šaknies Ferberiui panašios į senas, giliai įrėžtas rogių vėžes. Nėra ausų, pamanė Ferberis, ausys svarbu – jos praplečia veidą; be ausų jis guli čia lyg apipjaustytas, lyg sakytų: niekada nebuvau šiam pasauly. Ferberis nežino, kodėl šitai parūpo, bet jam dažnai taip. Nors jis nė nemąstė, tai buvo tik balsas jo galvoje, jis sakė: „Nėra ausų.“

Kaukė, lyg ore, laikėsi ant plonų, kone nematomų stiklo strypų, Ferberį nusmelkė mintis – atsiklaupti ir pažiūrėt iš vidaus, iš išduobtos, slaptosios veido pusės. Bet tik perskaitė kortelės įrašą vitrinos postamente: kaukę sukūrė vyras iš Lietuvos, pavarde Lipšicas. Ferberiui tai, o ir dailininko pavardė (Modiljanis) nieko nesakė, bet tas Lietuvos ir Lipšico jungties sąskambis paskui jau vilnijo visu tuo, ką tądien patyrė; tai buvo šios priešpietės sąskambis, tai, kas jį apsiautė, lyg ir teikė paguodos.

Tereza ir Liucė vyko į Palm Springsą, į garsiųjų gyvūnų prieglaudą. Liucė prieš kelias dienas aptiko lankstinuką, jame beždžionės nuotrauka – smaili kepurėlė viršugalvy, kemša tortą. „Čita, Tarzano beždžionė“ – parašas po nuotrauka. Neįtikima, negi tas žvėris dar gyvas, pamanė Ferberis. Kita nuotrauka: gniutulas ką tik atsivestų katyčių – Snoubol, Hemingvėjaus mylimos katės, palikuonių, taip parašyta, o užpakaliniu puslapiu rėpliojo – vienas pats – vėžlys vardu Fėja, ankstesnį savo gyvenimą leidęs garsių aktorių namuose; tai patvirtino ant sueižėjusio šarvo įprojektuotos menininkų galvos, nė vienas iš jų Ferberiui nebuvo pažįstamas.

Lauke, parke prie parodos pastato, žiojėjo statybvietės tvoros juosiama dervos properša, stabtelėjo prie jos. Vidudienio saulė svilino. Šviesa smelkė jį slopumu, abejingumu. Ferberis palengva pakraipė galvą, burnoj pakrutino liežuvį – susaistytas. Kai tik stebeilijo ir negalvojo, buvo geriau. Derva smelkės tiesiai iš žemės, duobė kaupinai pritvinusi deguto. Nieko panašaus Ferberis nebuvo matęs.

„Nikė, Fransis, Robė, Pakas, Molas, Džimas, Liza, Džeikas…“ – Liucė vardijo kačių vardus; Ferberis stebėjosi jos atmintim. Kai pažvelgdavo į ją, ji delbė akis į saulės išdžiovintas lentas ar sulankstomuosius prekeivių stalus prie pirso turėklų; kasa, sukiojant galvą, švysčiojo, plastikiniai sandalai rūsčiai, klausiamai kalė.

Ką tik atsivestieji ne itin brangiai kainuotų, bet kaži kodėl – taip joms vyras gyvūnų prieglaudoje sakė – jų nebūtų galima išvežti į užsienį. Liucė išties sakė į užsienį, Ferberis vos susitvardė neapkabinęs jos. Atsikrenkštęs pasiūlė nusipirkt ledų, paguodai, visiems. Liucė vos linktelėdama pritarė. Dėl manęs, pamanė Ferberis, ir vėl teko tvardytis. Aplink sklido muzika, stelbdama srovenimą ir teliūskavimą už lentinės užtvaros.

Tereza nekreipė į jį dėmesio. Prieš atsisveikindami buvo žadėję Liucei apsilankyti pramogų parke. Viršuje, už Paliseido parko, pirso gale, jie pamatė apžvalgos ratą: geltoniu tvieskiančios gondolos virš vandens sūpuojas, stabteli, vėl trukteli, kyla virš horizonto. Miela Tereza… – žodžiai tuoj ir išblėso. Lyg pirmoji pagalba iš šiurenimo, dar užsilikusio, išdūzgeno Lietuva-Lipšicas.

Pernelyg uoliai Ferberis skynė joms kelią toje maišaty, per ūmiai arba per lėtai; kiekvieną kartą grįžtelėjęs regėdavo kokio nepažįstamojo veidą. Iš balsų maišynės kaskart vis iškildavo pavienis šūksnis, rėžiantis, toks riksmas, lyg iš laukiniškų vaikystės maudynių, kuris per sekundės dešimtąją dalį sulieja pasaulį į gintarą ir atveria žvilgsniui šaltą visiško nebuvimo ertmę, į kurią vos įžengęs Ferberis tuoj panūsdavo: išeiti, iš visko. Bet čia į bangas nieks nešoko, niekas prie pirso ar kur netoliese nespringo vandeniu, vadinas, toje vietoje į jūrą po vandeniu įleistas koks didelis nuotekų vamzdis.

Liucė sustojo. Priskleista plakatų ir marškinėlių, akmenimis paspausta; greta alpakų vilnos dirbinių ir virtuvės įrankių dėžė, už jos – sulankstomasis stalas su rudomis žvilgančiomis pusrankėmis, ant glotnių bigių sustatytomis, smailėjančius, praskėstus pirštus nejudriai dangun tiesiančiomis, lyg viltųsi, kad iš aukštai joms kas nukris. Kas nors plona, menka turbūt, pamanė Ferberis, banknotas, cigaretė, gal plunksna, bet kuo ilgiau žvelgė į tas aukštyn tiesiamas plaštakas, į nepaprastai ilgus, dailius pirštus, tuo labiau nežabotas ir nemalonus jam atrodė tas reiklus gestas: jame nieko nebuvo. Jame nieko nebuvo ir duoti jis nieko negalėjo, bent jau… Vitrininės rankos, vien tik vitrinos rankos, pamanė Ferberis; jis galvojo apie seną gerą Mes, apie save ir Terezą ir Liucę. Kokia vienuma miegant jį smelkė – nė įsivaizduoti negalėjo; ką nors jis turi daryti, ką nors sprendžiama, neabejotinai teisinga, bet į galvą niekas nėjo. Miela Tereza, mes… Su Liuce taip tiesiog neįmanoma. Miela Tereza, aš, aš manau, ar nėra netinkama, po tiekos metų…

Liucei po kojom zurkė nuotoliniu būdu valdomas žaislas, nedidukas elektrinis šuo. Vaikštinėtojų srautas nunešė juos prie ilgo stalo su sidabro papuošalais ant aksominio pakloto – apyrankės, žiedai, grandinėlės. Kelių metrų atstu sėdėjo vyras, sukryžiavęs kojas; aplink jį priskleista piešinių – veikiausiai Santa Monikos vaizdų po paskutinio didelio žemės drebėjimo, tos negandos data ir aukų skaičius kreida užrašyti ant pirso turėklų kabančioj mokyklinėj lentoj. Liucė dabar jau atsargiai dėliojo kojas, kad neužmintų elektrinio gyvūno; šypteldavo Ferberiui sutrikusi, tame šypsny jis įžvelgė klausimą, gal prašymą.

Saulė vis kepino, bet tai buvo veikiau ne kaitra, o šviesa; akis skaudino, per šviesu, tai net ne šviesa, o tik nelemta, ėdi dabartis jo vokus mygo, taip, kad jis įstengė žvelgt tik prisimerkęs, nors geriausia būtų ir visai užsimerkti ir įeiti į tamsą. Ausyse vis tas tylus dūzgimas Lietuva-Lipšicas, nors viskas čia šalin jį ginė: Lietuva-Lipšicas. Pasilengvinti buvimą būtų paprasta, bet jo neprielankumas beisbolo kepuraitėms ir akiniams nuo saulės per pastarąsias savaites virto kone neapykanta. Už dėžės su elektriniais gyvūnais – stovas su Osamos Buš Ladeno plakatais, šalia ir kažkokie blankai parašams rinkti. Donʼt look, itʼs shit, baby! – šūktelėjo per vieną sulankstomąjį stalą sėdintis vyras; ir akimoju atkišo Liucei švariai nuskustas kojas ir rankas, nusėtas pilkšvai melsvais siluetais – Jėzaus atvaizdai, Marija su kūdikiu, tarpais angelai; švelniai perbraukė delnu galingą šlaunį, ant jos išpieštas Prisikėlimas. Only one! – šūktelėjo jiems pavymui, bet Liucė jau stovėjo prie muilo burbulų mašinos.

 

Vyras prie mašinos buvo didelis. Skruostai išpiešti, baltas dryžis, raudonas dryžis. Jam prie kojų – molinis dubuo: monetos, dolerių banknotai. Indėnas, actekas ar meksikietis, arba šiedu krūvoj, pamanė Ferberis. Vyras avėjo šviesrudžius mokasinus, mūvėjo plačias drobines kelnes, taukinai žvilgančias, viršuj – skraistė, lyg ir kailinis pončas, suvarstytas auksiniais raiščiais. Marškiniai ant krūtinės įsitempę, ant jų – išblukęs apskritas spaudas. Žilų plaukų sruogos pakaušyje pakrikai prismeigtos keliomis plunksnomis, į visas puses išsikėtojusiomis, lyg į krūmą susuktos, po tuo krūmu ant sprando nukarusi panama.

Indėnas jį apstojusiems, o dar labiau nuo kranto einantiems artyn be perstojo mojo, tarsi seniai tuos žmones pažinotų ir štai dabar, juos pagaliau ir vėl išvydęs, džiūgautų; nors ir kailiu apsisiautęs, regis, neprakaitavo. Ferberis buvo taip užsimintijęs, kad nejučia pamojo atsakydamas – kad ir kaip, kiek pakėlęs tįstelėjo ranką; refleksas, tuoj patraukė didžiojo vyro dėmesį.

– Hello father, hello! – pradžiugo indėnas.

Ferberis baimingai nudelbė akis, jūros link nusuko, bet tuoj ir vėl parūpo pažvelgti į tą šauklį. Ant šio pirso niekad niekas atsiliepdamas nemojo, apmaudavo Ferberis, bandydamas nutaisyti tvirtą, nesudrumsčiamą veido išraišką; ir dar akis skiausčiu delnu prisidengė, parodydamas, kad jo mostas gal ir visai ne mostas buvo, o tik pirmas, pirma nutrauktas bandymas iš plaštakos pavėsio žvelgti įsauliui. Pakiliai, lyg patvirtindamas kokį gelminį sutarimą, indėnas linktelėjo jam ir užsimerkė.

– Hello father!

Tas didelis vyras jau buvo prisiviliojęs kelis vaikus. Oran vis slydo muilo burbulai, įvairiose mašinos vietose išsprūstantys, buvo ir labai didelių.

Aparatas tyliai zurkė, Ferberis matė: žemė aplink vibruoja, tad ant šarmu įmirkusių slidžių lentų suputojusios kohortos mažyčių muilo burbuliukų nuo rievėtos medienos slysdamos dribo žvilgančiais pūliais – elektros variklis, baterija, kelių dešimčių voltų elektros srovė, sumetė Ferberis ir kaipmat susierzino, kad aparatas paskatino tokius niekam tikusius svarstymus. Tai jam atrodė juokinga, kaip ir visa kita, išstatyta ant šio pirso parodai.

Ta mašina atrodė keistai; įrenginys, dydžio kone sulig indėnu: viršuj keli permatomi bakai, juose skysčiai pulsuoja, dar vamzdeliai, vožtuvai, svertai, piltuvai ir ramsčiai, kaži kaip tarpusavy susiję. Apačia apkalta nučiurintu aliuminio lakštu, jame gan rūpestingai dažais išvedžiotas ženklas – toks kaip ant indėno marškinių. Ferberis palaikė tai ratu ar apskritimu išgaubtu žodžių junginiu, šiaip ar taip, išdailintu raidžių dariniu, kurį taip ar kitaip, nors veikiausiai tik iš vidaus, įmanu perskaityti… Hello father, hello!

Dar niekada į Ferberį nebuvo šitaip kreipiamasi – Father-Vater, tas žodis, begaliniu aidesiu apskriejęs mėšlungio rakinamą jo širdį, vėl nuskriejo pas indėną… Koks geras, koks rūpestingas tas vyras buvo savo mašinai, ta jo mojanti ranka, ją raminamai glausdavo prie tirtančios aliuminio skardos. Ferberis pažvelgė į Terezą – plaukai blausiai žvilga, profilis nejudrus, blyškus; nevykusio jo mosto ji nematė.

Galiausiai indėnas prabilo. Pirma ramiai stovėjo, suglaudęs kojas, vienoj gretoj su savo mašina. Ne jis, o jo tėvas, kurio tėvas žynys buvęs… Ferberio anglų kalba iškorijus, o saulės spinduliai per akis tiesiai į smegenis sminga; o jį, taigi indėną, jo tauta įpareigojusi išsaugoti paveldą ir kuo daugiau kitataučių šį stebuklą, taip jis tai pavadino, perteikti. Parodęs į surikiuotus apie mašiną žalius penkialitrius kanistrus, pabrėžė, kad paslaptį, protėvių siunčiamą žinią, išties perteikia ne aparatas, o pirmiausia esencija. Jo kalboje aparato detalės pynėsi su pramaišiui vardijamomis šventomis vietomis, šventais gyvūnais ir šventais daiktais, „ribuliuojančiais pušies spygliais, žėrinčiu vandeniu…“ – visomis tomis medžiagomis, kurios, taip Ferberis nuvokė, būtinos šiai receptūrai. Visa tai pakiliai, smulkiai vardijant – taip, kaip didūs kariai pratę, – indėno kūnas nenustygdamas ėmė linguoti pirmyn atgal. Galiausiai iš už diržo išsitraukė kaulinę lazdelę, apvalainą kaulo galą įkišo į taurę greta mašinos, pakėlė prie tebetauškiančios burnos – ir tuoj išsiraitė melsvai balsvai mirguliuojančios burbulų kilpos, vėjas plukdė jas publikos link. Vaikai pakerėti užvertė galvas.

Suirzęs, kone pasipiktinęs (ne, jis tik gynėsi, kaitra, klegesys, muilašamanis – per daug visko) Ferberis atkišo plaštaką, besvoris burbulas nuvirpuliavo ja.

– Tai šventumas, neįsišaknijęs jis klydinėja po visatą…

Ir Ferberio veidu, ištiškus burbului, nusirito lengvas šiurpulys, nemalonus, vėsus, tai buvo esencija – tvokstelėjo pašvinkusia mėsa ar nevėdinamais patalais. Dygėdamasis Ferberis perbraukė įkaitusią kaktą; užuodė senelių miegamosios kamarėlės kvapą, taip tvoskė, kai jis, vaikas, tarp jų gulėdavo, užspeistas, priešais – močiutės masyvas, o senelis per miegus į jo sėdmenis kelius vis įremdavo ir slinkdavo, vis aukščiau, dar aukščiau, tad per naktį jį vis spraudė aukštyn, iki galva įsiremdavo į didžiulės lovos frontoną. Ferberis persibraukė kaktą – tiesiog per karšta ant šio pirso, per daug šviesos, per daug dangaus, iš kurio nieko nenukris, juolab meilės… Tereza, aš noriu…

Ko?

Tereza, uždėjusi plaštakas Liucei ant pečių, kiek palinkusi prie vaiko, vertė tai, ką muilo burbulų mašinistas sakė; Tereza, prielankiai palenkta galva, Tereza ir Liucė, jos buvo graži, švelni vienovė, be Ferberio.

– Manitu, el doro tota, tota Manitu…

Indėnas kaskart vis paberdavo nesuprantamų burtažodžių, gal savo kilties kalba, actekiškai gal, pamanė Ferberis.

Per ilgus sakinius iškildavo dideli burbulai, Ferberis matė: juos išsakyti indėnui tekdavo labai lėtai, monotoniškai, lūpas atkišus. Jis tai vadino: kalbėti „į protėvius“ ir „per protėvius“; kiekvienas burbulas turi savo kvėpavimą, jame išryškėja senų artimų sielų švytėjimas, nes oras visoms gyvybėms, kokios tik jame esti, teikia savo dvasios – pirmą kvėpsnį, paskutinį atodūsį ir panašiai. Nė vieno vaiko nedomino mašinos istorija ar protėvių esencija, visi stebeilijo į atkištas indėno lūpas ir pakerėti krykštavo: burbulas didėjo, vis didėjo, kas mirksnis grasindamasis sprogt, betgi nesprogdavo, o pūtės vis didyn, atitrūkdavo ir plevendavo, tolyn, dar toliau. Plojimams aidint tie keisti mirguliuojantys dariniai kilo besileidžiančios saulės link, tvyksteldavo ir tapdavo nematomi. Kai kurie muilo burbulai buvo Ferberiui nė neregėtų formų. Vienas kitas jų pirso turėklais nusvyrinėjo į jūrą ir nutūpė ant bangų – nesusprogęs. Lyg veidai, vandens į krantą plukdomi, glotnūs, žvilgantys, – Lietuva-Lipšicas, pamanė Ferberis, sena jungtis, ir tuoj lyg pranašiškai nusmelkė: kažkas, į ką jis lig tol nekreipė dėmesio, nuo jo gal atitrūko. Niekas kitas, tik jis vienas lydėjo akimis šiuos mirguliuojančius pusrutulius ligi pat kranto, į kurį jie nerangiai, lyg didžiulės medūzos, bandė ropštis.

Indėnas nutilo. Paskutinis sakinys buvo neapsakomai ilgas, išslydo gerokai didesnis už visus lig tol pūstuosius burbulas, vargiai ore nusilaikė. Ferberis pagalvojo: stiklapūčiai anksčiau nei kiti žmonės miršta, nes per gyvenimą oro iškvepia daugiau, nei įkvepia – bent jau močiutė taip jam sakė. Ji visą gyvenimą puikavosi nedideliu rinkiniu Laušoje burna išpūstų stiklų, kurių per ryšius buvo pasirūpinusi ir lyg relikvijas brangino; kiekvienąkart ištraukusi tuos stiklus būtiniausiai blizgindavo, kiekvienąkart prabilusi apie juos paminėdavo ir trumpą stiklapūčių gyvenimą. Vaikystėje Ferberiui visokiausių fantazijų kildavo, kaip lėtai, bet neišvengiamai stiklo dirbtuvėse vyrai nyksta – pūslėm sužiedėjusios lūpos tarp tų pūtimų, pripūsti skruostai; galiausiai visi tie vaizdiniai sukibo į taip ir neužduotą klausimą, kokie gi jie žmonės buvo, kad tokią lemtį laisva valia, mačiomis akimis, kaip močiutė sakė, prisiėmė. Indėnas lyg apgailestaudamas, lyg dvejodamas mostelėjo, o jau kitą mirksnį puolė klūpsčias, visu kūnu pirmyn palinkdamas, cinoberio raudoniu tvykstelėjo brėžis išilgai momens, panama, pakaušy peršokusi plunksnų krūmą, nutūpė ant galvos.

Plojimai.

Tarsi sustingęs tame linky, vyras klūpojo, rankas lyg cirkininkas išskėtęs, veidu į publiką. Daugiau nieko. Muilo burbulas pleveno apie jį, betgi paskui nusprendė tūpti ant panamos. Labai lėtai, nutaisęs mąslų veidą, indėnas atsistojo: nepajudinamai, lyg antra didžiulė žvilganti galva, burbulas pūpsojo ant kepurės.

Plojimai, džiūgavimas.

Ferberis buvo kone sustingstąs. Dabar reikia eiti. Džiugų balsą pabandęs nutaisyti kažką pasakė ir parodė į apžvalgos ratą pirso gale, „Liuce, juk norėtum, ar mes nenorėtume…“ Išties jis ir pats delnais keliskart pliaukštelėjo, pastirais, pernelyg įtemptais, galynėdamasis – su kuo gi? Klausė savęs, argi ne tinkama akimirka, gal pati paskiausia proga prieš skrydį namo. Miela Tereza… Pėdos juto mašinos vibravimą, putotas pūlinys platyn išsišiugždeno, sandalų padai išsimuilavo, ir Father-Vater-Satelitas grįžo, Hello father, hello!

Indėnas palinko, šįkart nepaprastai lėtai, tarsi sulėtintam kadre; nuo kepurės atitrūko priaugusioji meliono didumo galva, nuplazdeno ant žemės; sprogo prie pat Liucės, atitraukdama ji parietė kojų pirštus – gerai, pamanė Ferberis, gerai. Indėnas, žvilgsniui be jokios ypatingos išraiškos nuslydus pusračiu, ištiesė ranką Liucės link, kita ranka parodė į muiliną žvilgančią taburetę.

Nei Liucė, nei Tereza nepažvelgė į Ferberį. Gal negirdėjo jo žodžių; gal jis net ir nesakė, tik ketino, ir jo balsas buvo vis dar negirdimas. O gal jis jau buvo jai beorė tuštuma, visiškai nesvarbi, nebedominanti, buvęs vyras…

Tereza išvertė Liucei.

Liucė linktelėjo.

Ferberis įsiklausė: Father-Vater-Šiugždesiai viduje virto tolin nutįstančiu urvu, kurio sienose ryškėjo gyvenimo išorėj vaizdiniai.

Liucei užlipus ant taburetės, muilažmogis tvirtai suėmė jos ranką. Lyg Liucė dabar būtų jo nuosavybė, nuėmė vaikui akinius ir nė nežiūrėdamas (Hello father, hello!) atkišo publikai. Ferberis, sparčiai žingtelėjęs pro Terezą, pastvėrė nedidelį metalinį apsodą. Indėnas, veidas sustingęs, suėmė mergaitės kasas pakaušy ir surišo mazgu; jos galva loščiojo, smakras kilojos, Ferberis netikėjo savo akimis. Liucės besąlyginė parengtis jam buvo tarsi smūgis. Keliais mitriais mojais muilo burbulų žmogus supylė į įtaisą visą kanistrą pasibjaurėtinos esencijos (piltuvą atstojo didelis susuktas bananmedžio lapas), kažką sušnibždėjo Liucei į ausį. Tada nusilenkė, žengė prie savo mašinos ir puikuodamasis nuspaudė kelis svertus ir mygtukus, veikiausiai nieko nereiškiančius.

Iš po taburetės ėmė kilti muilo burbulas. Viršutinis melsvuojantis kraštas apgaubė Liucės pėdas, nuogomis kulkšnimis kilo aukštyn plonomis praskėstomis kojomis; burbulas kiek dumšlėjosi vėjy, atsklidusiame iš Ramiojo vandenyno, vakaro saulėj žvilgėjo šarmas.

Keli vaikai nusijuokė, suplojo.

Liucė stovėjo visiškai rami. Veikiausiai visu rimtumu pakluso kažkokiems nurodymams, kuriuos indėnas jai vis šnibždėjo, gal kokį užkeikimą, pamanė Ferberis; jis pastebėjo: burbulas kyla iš nedidukės perregimos žarnos po taburetės plokšte. Mergaitė galvą buvo kiek iškėlusi, tai, regis, liudijo pasididžiavimą, drauge lyg ir gynybą ar atsitraukimą. Arba Tereza jai pasakė (dar namie, kur viskas sava, – tai buvo susitarimas), arba ji nujaučia, ir vėl pamanė Ferberis; o muilo burbulas lėtai, vis stabčiodamas slinko plonomis rudai įdegusiomis blauzdomis pakinklių link, dar, dar aukščiau, suknelės kraštą pasiekė, akimirksniu išpampo – tuoj sprogs, betgi persirito per atlanką ir švelniai apglėbė klubus.

Ferberį apėmė silpnumas. Visa tai kaži kaip veikė jo substanciją. Buvo neramu, kad tėkmės iš žarnos, siejančios Liucę su tykiai dirbančia mašina, krypties regimai numanyt negalėjai. Tereza be perstojo fotografavo – žvelgdamas į ją jautėsi apleistas. Lyg ta jų kelionė būtų vykusi jau seniai, prieš akis iškilo neviltingas Paskui, sielvartingas Liucės atvaizdų žiūrinėjimas, kaip pamažu ji tapo nepasiekiama.

Keli vaikai pradėjo dainuoti, Ferberis jautėsi turįs prisidėt prie visuotinio džiugesio, juk tai Liucė, jo Liucė ant taburetės. Pasitempė, gal nusikratys tos vis stiprėjančios svaigaus išpūstumo jausenos, veidu tvykstelėjo pusšypsnis, Miela Tereza…

Nepavyko.

Liucė su tuo, kas apie ją vyko, regis, ne itin buvo susijusi ar lyg atitolusi; tik akys lakstė, gal nerimastavo: šarmas kaklą tuoj pasieks, o tada jau derėtų labai ramiai būti, sunkiau – kai teks kokį mirksnį nekvėpuoti, kvapą sulaikyti – taigi tada, kai burbulo rumbas veidu aukštyn slys, tai svarbu. Bent jau taip muilaindėnis sakė, ekstazės pagautas. Jis liovėsi Liucei šnibždėt užkeikimą ar kad ir kas tai būtų, tarsi besiartinant sunkiai akimirkai ir publiką būtų nusprendęs įtraukti.

Tulžiaskiedis, pamanė Ferberis, sielapūtis.

Jam buvo sunku sekti pabrėžtinai darkytą indėno kalbą, abejojo, ar Liucė apskritai ką supranta. Aplink visi pritilo, lyg vengtų trikdyti lėtą aukos pranykimą. Priverstinis nejudrumas teikė Liucei svetimumo, stabiškumo. Kai muilo burbulas pasiekė nedidukės V formos iškirptės smailę (mėlyna suknelė, Ferberio dovanota per dešimtąjį gimtadienį, abiem ji buvo labai graži), jos krūtinės ląsta, lyg elektros smelkiama, kilstelėjo ir sustingo – šarmas palietė kiek išsišovusius raktikaulius.

Nepastebėjau sienos, pražiūrėjau, negrįžtamai… Lyg kažkieno kito mintis mintijo Ferberis. O paskui viskas įvyko labai greit. Sparčiai, lyg uždanga, kurią vis tiek teks užtraukti, burbulas kilo Liucės veidu, jo rumbas nuslydo smakru, lūpomis, ties ausimis kiek stabtelėjo, drebuliuojanti pasipriešinimo akimirka, o kitą mirksnį iš ribuliuojančios esencijos kyšojo jau tik nedidukė plaukuota momens sala; tai buvo ta tamsi plaukuota sala, tai, ką pirmiausia savo vaiko pamatė Ferberis, Terezos plaštakai gniaužiant jo ranką… Miela Tereza, mes, manau, mums… Bet Terezos šalia nebebuvo.

Griausmingi plojimai, džiaugsmo pliūpsnis. Liucės apybraižos išskydusios, neaiškios, lyg branduolio, apie kurį, kaip tikėtasi, visa tarpsta, šešėlis.

Staiga ir Ferberis kartu ėmė bijoti. Juto, koks brangus tas burbulas, besitaikstantį jo apvalumą ir tobulesnę ramybę, teikiamą to nervingo darinio – relikvijorius, apkėtęs ir prarijęs Liucę: tai buvo palaimos ir visiško pralaimėjimo pojūtis. Nuo vandens plūstelėjo brizas, perbėgo šiurpuliai, sulig kiekvienu dvelktelėjimu perštėjo saulės įraudinta kakta – dar kiek, ir nuvirsiu, pamanė Ferberis.

Burbulas jau ir taburetę buvo prarijęs; suvirpuliavo, palinko ir pradėjo palengva sūpuotis – tas švelnus riduliavimasis gniaužė kvapą. Kažkas paplekšnojo Ferberiui per petį; pripažinimo, regis, teko ir jam, drąsios mergaitės Hello-Father-Vater. Ferberis nedrįso atsigręžti. Tik linktelėjo ar krestelėjo galvą, lyg patvirtintų, kad ir pats stebisi – taip, jis buvo tėvas.

Muilašamanis iškėlė rankas, lyg rutulį ketintų laiminti prieš atitrūkstant, pakylant ir leidžiantis į kelionę kitiems jo kūriniams pavymui. Ferberis kone regėjo indėną pučiant skruostus, atkišant lūpas. Įsitempęs bandė nepamesti iš akių Liucės šešėlinio branduolio, bet protėvių esencija akino; mirksnį regėjo mažytį melsvą veidą, iškilusį iš to blizgumo, ne ką didesnį už obuolį. Džiaugsmingai šūkalodami, padūkėliškai staipydamiesi prieš burbulo veidrodinį pilvą, vaikai mėginosi groteskiškai iškreiptus savo atvaizdus. Stebuklas pavyko.

 

Tereza – Ferberis vis neaptiko jos; žvalgėsi, gal fotoaparatas blykstelės; gailėjos, kad jie apskritai čia atvyko, į šį dykynės miestą, ant šio ištatuiruotųjų, alchemikų ir bepročių pirso. Nuo tada, kai jau galėjo keliauti, kaskart pasiekę tikslą ryždavos dar tolesniam ir, jam taip atrodė, dar labiau vienas nuo kito tolo; dabar Ferberis troško kokios sienos. Prisiminė pirmąją jų kelionę į Vakarus, Meco katedrą. Bučiuojantis Tereza palengva, bet primygtinai prispaudė jo skruostą prie apvalios liaunos kolonos, skliautą keliančios į nepasiekiamą aukštybę; jam prie ausies į vėsų akmens mūrą bilstelėjo, kone švelniai, kaip į duris beldžiama nenorint trikdyti. Taip jam girdėjos. Lyg apsėstas ėjo Ferberis nuo vienos kolonos prie kitos ir klausės akmenų giesmės. Pusę katedros apėjo, vis įsiklausydamas, iki ausys nubalo, į ledą sustiro.

Vėl pūstelėjo vėjas, burbulu perėjo drebulys – indėnas sparčiu moju ir vėl supylė kanistrą esencijos į mašiną, pernelyg daug, regis, iššvaistyta. Ferberį apėmė baisus nuovargis; tai tulžis, pamanė Ferberis, kaulų fluidas, iš kaulų čiulpų išsunkti syvai, iš potašo ir kažkokio totemo dvasnų išvirtas ir jų šventų vietų spindulingomis dulkėmis pasūdytas.

Tvaskančioj membranoj meandra gulė luistai ar debesys, žemė iškilo, upės, ir Father-Vater-Satelitas grįžo. Jis perėjo didelį plyną tarpsnį, ištuštėjusį apie Ferberį, kai kalba užsikardė, Miela Tereza… Bet Father-Vater maloniai sklido viduj, tai buvo senas, seniausias kalbėjimas, jis sustygavo jį tam a, tam ach, tam ja, nuostabos, aimanos, brangiam a-a-a… laikrodžio skambesys, per jį negirdėjo plojimų ir to beprotiško bruzdesio aplink, pulsuojantys viduriai, regis, jo paties kraujas nepaliaujamai šiugžda, Savęs-Garsas, atviras, aiškus ir gan stiprus iškelti visam jo netvirtumui ir bejėgystei vienu ilgu a-jaaa…

Taip, tikrai, tai buvo: jo Liucė. Liucė, kuri prapliumpa raudot, jei tik namų darbų išsiblaškiusi nesužiūri, Liucė, kuri per pamokas atliktas užduotis namie švariai iš naujo perrašo, skyles pramušus, susega į aplanką, Liucė, kuri nieko blogai daryt nenori, visai nieko, niekada, Mažylė – tik nieko nekomplikuoti, iš esmės viskas būtų gera, gera su ja ir su juo ir su Tereza, gera su Mes, pamanė Ferberis, Liucė, kuri – ir tada jį nusmelkė – tikrai juk dar sulaikiusi kvėpavimą. Vangiai, lyg iš gilaus sapno būtų tik ką pakirdęs, Ferberis truktelėjo pirmyn, isteriški vaikai strakaliodami mynė jam pėdas, alkūnėm badė pilvą, Liucės akiniai išslydo iš rankos, teko lenktis, betgi per vėlu, medžiaginis sportbatis… Sportbačiavaikis nematė nei jo, nei jo neapykantos; pakerėtas žvelgė į rutulį, bet per taukinai tulžų šarmą dabar jau negalėjai įžvelgt, kas viduj.

Tą akimirką Ferberis išvydo save: groteskiškai reflektuotą, glitėsį taukiname protėvių veidrodyje, jų esencija – lyg suteršta, subjaurota – tamsavo sklidžiomis dėmėm. Muilajuostėje Ferberis buvo visiškai vienas; pasenęs, savo motinos bruožų, ir perspektyvai kažkas negerai buvo: jis dumšlėjosi – jis traukėsi. Įgaubta-išgaubta, nusmelkė mintis, bet mokyklinių žinių dabar jau nepakako. Turiu sutrinti tą actekų burbulą, vienintelė mintis; paniškai, abi rankas atkišęs, Ferberis bedė į nevalyvą veidrodį ir pradingo.

 

– Hello father, hello!

– Hello father!

Atsipeikėjęs Ferberis susivokė tįsąs ant žemės. Turbūt ant muilinų lentų paslydo, ir taburetė parversta. Ir Liucė turbūt parvirto, jos išgąstingas riksmas dar vibravo ausyse, tai buvo paskutinis dalykas, kurį prisiminė.

– Hey, father!

Lyg iš pat pradžių būtų taip sutarę, indėnas suėmė jo plaštaką ir truktelėjęs vienu moju prisitraukė Ferberį prie krūtinės. Pončas su aukso raiščiais glustelėjo prie įraudusio Ferberio veido, kailis skleidė protėvių tvaiką. Tik dabar nuskardėjo juokas.

– Thank you, father, thank you…

Milžinas vis dar laikė jo ranką, iškėlė aukštyn, lyg po viskam ketintų dar kartą sujudint mojui; Hello father, hello baltaveidi, hello tiro figūrėle iš Europos… Ferberis ištrūko, netikęs būdas sprukti, vis dėlto skubom nužingsniavo, iki pirso pabaigos. Virš galvos girgždėjo apžvalgos ratas. Nemačiomis akimis žvelgė žemyn į vandenį. Keli žmonės kažką jam šūktelėjo, nusijuokė, veikiausiai jie iš publikos.

Iš pradžių jis net nepastebėjo. Nė bangelės nebuvo. Vienu ypu prasidėjo pirso apačioj, iškart, lyg kokį nematomą šliuzą pakėlus. Balsvuojanti banga apsėmė pamatą, burbulus nešantis tvanas, iškilęs iš jūros. Tame sraute susiliejo viskas – Lietuva-Lipšicas, kamieną brūženanti palmės vėduoklė, akmens giesmė, Liucės riksmas, o viršum jų Father-Vater-Satelitas ir Hello-father-hello… Viskas susilydė į vieną vienintelį begalinį šiugždesį.

 

Kalvose į pietus nuo Santa Monikos įlankos įsižiebė oranžu tvieskiantys signaliniai žiburiai. Paskutiniai vakaro saulės atšvaitai sruvo į didelius bungalų langus.

Ferberiui einant, žiūrovams, ir vėl susispietusiems apie indėną ir kilties mašiną, už nugarų ant taburetės stovėjo kita, kiek vyresnė mergaitė.

Liucė ir Tereza laukė kavinėje prie išėjimo iš pirso. Tereza ramindama tikino Liucę. Jis lėtai praėjo pro jas. Po kelių žingsnių pajuto Liucės pirštus gremžiantis į kumštį. Tada Terezos delną ant pakaušio.

Stingiai pasisuko.

– Per vėlu, – tyliai tarė Tereza.

– Žinau, – tarė Ferberis. Dabar žinojo tai.

Prieš pat vidurnaktį jie išskrido namo, išsiskyrė, išgyveno sunkmetį, tada ir vėl geresnių dienų. Taip Ferberis svajojo, tolyn nešamas, siaučiamas, plukdomas šiugždesių – be Liucės, be Terezos.

 

Iš: Lutz Seiler. Die Zeitwaage. Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 2009

Vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė