Vanduo

 

Prasideda, – pagalvojau. Apytuštėje aikštelėje ežero link, priešais skelbimų lentą su sodininkų bendrijos vidaus tvarkos taisyklėmis ir šalia Jono „Volvo“ stovėjo nepažįstamas automobilis. Mažytis, kokius vairuoja paaugliai. Suabejojau, gal pas Veroniką anūkas atvažiavo, bet ne – ji dar tuščiose lysvėse kapstėsi viena. Nepašaukiau, pro mus skiriančią tvorą prasmukau nulenkusi galvą. Ją pakėliau tik pažiūrėti į gandrą, tupintį lizde ant stulpo prie Mindaugo garažo vartų. Mašinos už jų nesimatė. Todėl ir stebėjausi – sezonas dar neprasidėjęs, sodininkai nespėję suvažiuoti, o prie ežero jau renkasi svetimi. Į stiklinį vandens paviršių nuo savo verandos laiptų mėgstanti žiūrėti Laima turbūt ir šiemet bandys juos nuvyti. Nesusitaiko, kad jos karaliavimo laikai baigėsi. Kad gali prieiti prie vandens telkinių, dabar žino visi ir į ženklą „PRIVATI VALDA“ nebekreipia dėmesio. Nuo žiemos šalčių ir pavasario liūčių ta balkšva lentelė sulinko, pagelto kaip ir jos šeimininkė, kai ją mačiau paskutinį kartą. O ir ką prie ežero veikti balandį? Aš nešiausi knygą. Iki Laimos sklypo rankose ją spaudžiau kaip bilietą. Atsikvėpiau tik jos neradusi, jau prie ežero, kur į keturias dalis perlenktą savo pledą numečiau už dviejų plačius kaip miegojimo marškinėlius apsivilkusių paauglių. Jos sėdėjo ant vieno iš didžiųjų tuščių vejos plotų ir į mane neatsisuko.

Kuprinių artyn neprisitraukė. Nepažiūrėjo – vyras aš ar moteris. Jeigu būčiau vyras, bent išsigąstų. Dabar gi dėmesio nekreipė ir tiek. Gal ir gerai. Nors juokėsi, ne iš manęs. Prunkštė jos žiūrėdamos į trečią draugę – taškelį ežero viduryje. Nusispyrusi šlepetes nuogas pėdas saulės spinduliuose šildžiau ir aš, bet bristi į vandenį? Nė už ką. Suskilinėjusius kulnus slėpiau praretėjusioje žolėje ir krūptelėdavau nuo šaltesnio vėjo gūsio. Nuo jo po megztiniu šiaušėsi ir mano rankų plaukeliai, liemenę tebedėvėjau flisinę. Gal šaltas vanduo kūno tai paauglei ežere negėlė kaip vaikui – taip nusprendžiau. Žiūrėjau, kaip įnirtingai draugės jai mojuoja, kaip ji neskuba. Apsivertė ant nugaros ir plūduriavo, kol akis nuleidau į du melsvai juodus paukščius savo knygos viršelyje.

„Les merveilleux nuages“ – taip tas romanas vadinosi, nors danguje debesų ir nesimatė. Apsiniaukęs tik Sagan veidas užpakaliniame viršelyje. Perlai po kaklu blizgėjo labiau nei jos akys. Kairiosios vokas lyg ir labiau pakritęs, o gal taip skeptiškai ji žiūrėjo į mane. Juk ją aš išsirinkau ne šiaip sau. Gležna jos knygelė manęs negąsdino taip kaip didžiosios Hugo plytos. Šitos net lapų krašteliai mėlynai padažyti. Ir ją, ir Hugo iš namų į sodą tempiau parodyti svečiams. Man patinka, kai jie nustebę klausia, ar aš skaitau prancūziškai.

– Skaitau, – apsimetu.

Meluoju, kad prisimenu, ką prieš dvidešimt metų mokiausi universitete. Nors prancūzų man jau tada sekėsi vidutiniškai, pavienių žodžių kaip šiaudo griebdavausi ir nenuskendau. Dabar tik pabandyti norėjau. Kad Sagan mane išdurs, nesitikėjau. Paragrafo ilgio Bodlero citatą jos romano epigrafe praleidau vos pamačiusi. Kas ta pirmame sakinyje aprašyta palétuvier, nesupratau ir įsižeidžiau. Iš po savo grumsto išlindusią skruzdėlę sutraiškiau, bet nepalengvėjo. Skųstis nebuvo kam, o ir kuo?

Vėjas aprimo, saulė tebešildė. Paauglės kikendamos trynėsi pečiais, jais susiglaudusios lingavo į šonus ir spragsėjo pirštais. Kalbėjosi ne tik žodžiais, bet ir garsais. Bum bum bum, – kartojo ir viena kitą suprato. Sėdinti mano dešinėje iš kuprinės ištraukė sausainių pakelį ir jį atkišo draugei.

– Imk, storule, – pasiūlė.

Užsigėrė jos vandeniu. Už vairo, – prisiminiau. Spėliojau, kuri. Nors paauglių rūbai atrodė vienodi, prisimerkusi įžiūrėjau skirtingas marškinėlių siūles, vienos džinsai atspurusiais galais lyg ir buvo tamsesni. Kalbėjo jos nesąmones, abi dvigubai už mane stambesnės. Nesupratau, kaip į dvivietę mašiną sutilpo trise. Laukiau, bet profiliu nė viena nesisuko. Jų akis ir nosis galėjau tik įsivaizduoti. Pagal žiedus ant rankų pirštų ir apvalias kupras spėti, ar dažė blakstienas. Vienai prie kojų juodavo aukštas kupstas, tik ne iš žemės supiltas, o sumestas iš storų juodų džemperių. Šalia – trys šviesaus džinso kuprinės. Viena iš jų prasegta, į ją mačiau įgrūstus džinsus ir dar vienus pilkus marškinėlius. Kad vienos iš draugių kaktą dengia tankūs kirpčiukai, pamačiau, kai pakreipusi galvą atsiliepė į skambutį. Pasakojo, kad yra kažkur soduose.

– Subinė čia visiška, – šaukė. – Bet bent jau šilta.

Draugė pritariamai linksėjo ir telefoną netrukus perėmė. Aiškino, kad į sodus jas atsivežė Aistė.

– Maudytis užsimanė, – juokėsi.

Aistė, kaip supratau, jas turėjo nuvežti ir pas skambintoją, tik jos pačios kviesti draugės niekur nenorėjo. Sutarė, kad Aiste atsikratys, kai jas nuveš, nes svarbiausia buvo, kad nuvežtų, o jei jau nepakviesta pasilikti supyks, tai supyks.

– Davai tada, – atsisveikino ir atsistojusi nufotografavo ežero paviršiuje kyšančią Aistės galvą.

– Greičiau, kol neišlipo, – paragino kita.

Ar beišlips, pradėjau abejoti, kaip ir tuo, ar ne man ją tektų gelbėti. Ištempusi kaklą Aistės šešėlį mačiau prie jau sužaliavusių nendrių, bet šaukti ji nešaukė. Rankų į viršų nekėlė – jomis ramiai košė vandenį. Draugių nekvietė, jos Aistės taip pat nepasiilgo. Sugalvojo, kad sulaukusios eis ant STOP juosta apjuosto tiltelio. Kažin, ar ne Laimos darbas, – įtariau. Vieną išpuvusią lentelę iš tolo mačiau, bet tik tiek. Tą patį viena kitai sakė ir draugės. Aistę dėl viso pikto sutarė praleisti eiti pirmą, o man jos pagailo. Kol mirko lediniame vandenyje, draugės iš Aistės šaipėsi taip bjauriai, kaip tik paauglės sugeba, taksiste vadino. Į krantą pakvietė tik kai prisiminė, kad nusimaudžiusi ji dar turės nudžiūti.

– Jau po trijų, – suskubo.

Atsistojusios priešais mane jos iškilo kaip plati ir tvirta mūro siena. Ant vienos iš paauglių džinsų kilpos tabalavo prisegtas sunkus raktų ryšulys, bet daugiau nieko nemačiau nei prieš jas, nei už jų. Vėsiame šešėlyje susigūžiau. Ketvirtas sakinys taip pat nesušildė. Le peuplier de jadis, – skaičiau ir vėl nesupratau. Telefoną palikau darže ant suoliuko, todėl ir išsiversti negalėjau. Galvojau, gal draugių paprašyti. Tik tą ketvirtą sakinį, kad užsikabinčiau, – planavau, bet nespėjau. Aistės siluetas išryškėjo ežero pakrantėje. Spoksoti būtų buvę nemandagu, todėl veidą užsidengiau knyga ir kaip ji priartėjo, nemačiau. Išgirdau tik kai jau stovėjo už draugių sienos.

– Visai mielas, – nusikosėjo.

Taip apibūdinant vandenį dar niekada nieko nebuvau girdėjusi, todėl knygą numečiau ant žolės ir išsitiesiau, bet daugiau nieko įdomaus ji nepasakė. O ir ko iš paauglės tikėtis – taip pat kaip vandenį draugėms ji netrukus apibūdino ir orą. Mus skyrusi aukšta siena netruko sugriūti. Draugės atsisėdo, kur sėdėjusios, ir mudviejų su Aiste akys susitiko. Maudėsi ji su baltais apatiniais, bet net ir sušlapę jie nepersišvietė, matyt, buvo storos sintetikos. Pagavusi mano žvilgsnį Aistė linktelėjo. Jos blakstienos suklapsėjo, lyg būtų dirbtinės, o gal man taip tik pasirodė. Šiaip ar taip, kaip neskubėjo maudytis, taip neskubėjo ji ir rengtis.

– Prancūziškai skaitot? – susidomėjo.

– Skaitau, – atsiliepiau.

Lygi ir glotni stangraus Aistės kūno oda blizgėjo saulėje ir mane akino. Už drauges ji buvo perpus smulkesnė, visa galva aukštesnė, grakšti. Kai pasilenkė prie prasegtos kuprinės, jos nugara liko tiesi. Ko kuprinėje ieškojo, nesupratau, nes atsitiesė tuščiomis rankomis. Ilgus šlapius plaukus suėmė į kasą, bet ši netrukus iširo. Nagai lakuoti juodai, bet trumpi.

– O jūs nesimaudysit? – paklausė.

Nežinau, kodėl ji su manim kalbėjosi, bet kalbėjosi ir riestą nosį pasikasė. Kai pakračiau galvą, plačiai išsišiepė ir nusisegė liemenėlę.

– Juk šilta, – pasirąžė.

Šlapias krūtis atsuko į saulę, bet maži vandens lašeliai ant jos odos nedžiūvo. Ji dėl to nesijaudino. Vėl pakilusio vėjo nejautė – jos oda nepašiurpo. Nusimovusi kelnaites kartu su liemenėle padžiovė ant nukarusios didžiosios eglės šakos. Nuoga po ežero aikštelę ji vaikštinėjo drąsiau nei aš apsirengusi ir viskuo žavėjosi. Lyg pati nuo savęs apkvaitusi, eglės šakas nerangiai paglostė ir atsisukusi žiūrėjo, ar matau. Kas čia, nesupratau – tarybinių laikų aktas? Draugės į ją nekreipė dėmesio. Viena atsistojusi patempė džinsus į viršų ir klestelėjo atgal. Spėjau, kad nuogą Aistę jos mato ne pirmą kartą, todėl ir nenustebo. Man gi užkaito žandai, pasidarė gėda, o ji elgėsi lyg niekur nieko. Sugrįžusi prie kuprinės išsiėmė džinsus ir marškinėlius. Kai pamatė, kad spoksau, ir vėl atsisuko:

– O gal man teta kailinukus paskolins? – išsišiepė.

Draugės kikeno, aš išsigandau. Dešinę ranką kažkodėl pakėliau ir ja pamojavau, bet draugių nenubaidžiau – ne musės.

– Nepaskolins, – pagaliau prabilau.

To betrūko, kad su mano liemene nuoga lakstytų. Laimos nebuvo, bet dalis aikštelės matėsi ir iš balkono antrame Tomo namo aukšte. Nors nedažnai, kartais į tą balkoną jis užlipa. Lyg ir kažką tvarkosi, stumdo. Su flisine liemene jis mane ne kartą matė, su ja aš pas jį ir užėjusi esu ne kartą. Tą kartą, kai jo virtuvėje gėrėm arbatą, sakė, kad pats tokios norėtų. Klausė, kur pirkau. Tai jeigu dabar prie ežero Aistę ja apsigaubusią pamatytų? Pagalvotų, kad aš?

– Nepaskolins, tai nepaskolins, – išgirdau.

Vis dar šlapia Aistė pasipurtė ir pamerkusi man akį džinsus įgrūdo atgal į kuprinę. Apsivilko tik marškinėlius ir šie iškart sudrėko. Jos kūno jie kabinosi kaip įmanydami, bet Aistė marškinėlius nuo savo odos atplėšė, neprisileido. Nuėjusi prie tiltelio atsisuko į mus.

– Užlipk, – ragino draugės.

Tą vieną išpuvusią lentelę pačioje tiltelio pradžioje Aistė iškart peržengė. Taip pat drąsiai peržengti ji galėjo ir žemai vėjo plaikstomą STOP juostą, bet pro ją ji užsimanė pralįsti, o kad pakeltų aukščiau, pasilenkė.

– Garbės žodis, – neištvėriau.

Mane išgirdusios Aistės draugės prapliupo juoktis.

– O ko jūs žiūrit? – stebėjosi ta su kirpčiukais.

– Skaitykit, – pasiūlė kita.

Ką dar sugalvos, nelaukiau. Atsistojau, įsispyriau į šlepetes. Knygą įkišau į pledą, šį – po pažastim. Kai atsisukau prieš išeidama iš aikštelės, ant tiltelio draugės jau stovėjo trise, o mane pro tujas pašaukė Laima. Ji dėvėjo striukę, ant galvos – žieminė kepurė. Vis dar pageltusi, į sunkius botus įspraustas kojas į viršų kėlė stenėdama. Smirdėjo nuo jos kaip nuo rūsio, į kurį iš namų atsivežė pilną bagažinę nuskilusių lėkščių, velnias žino kuo aplipusių stiklainių ir jų dangtelių. Sustojusi atsikvėpti pledą su knyga numečiau ant įlinkusio jos „Škodos“ kapoto.

– Prancūziškai? – išsižiojo.

Klausė, kada ją išmokysiu. Kad pamirštų, į rūsį padėjau sutempti ir indus, ir sunkius maišus su priplėkusia patalyne. Dėkodama Laima mane apsikabino, o aš atsisveikindama užsiminiau apie nepažįstamas pusnuoges mergas ant jos tiltelio. Tegu ta sena tarka ir aiškinasi.