Lietuviškas stebuklas iš Vokietijos
Dar neseniai gyvenimas užsienyje reiškė atskirtį nuo krašto, vadinamą gana baisiai – emigracija. Šiandien, kai skraido įprasti lėktuvai, kai telefonu plepi per tūkstančius kilometrų, žodis „emigracija“ vis mažiau vartojamas. Spėriai kinta supratimas, kur gyveni ir ką veiki. Kiek žmonių dirba kažkur, o algas gauna iš firmų, prirašytų Lietuvoje. Kultūroje šis procesas dar ryškesnis. Muzikoje tuo požiūriu ryškiausias pavyzdys – violončelės virtuozas Davidas Geringas, lietuviškai muzikai tarnaujantis Lietuvoje, o šlovinamas visur Europoje. Jo veiklos vertė Lietuvoje priklauso ne nuo to, kur jis gyvena.
Mano CD grotuve netikėtai atsidūrė prestižinės pasaulinės įrašų firmos „Naxos“ išleista lietuvių kompozitorių smuiko sonatų įrašų plokštelė. Įrašė ją dvi mūsų Muzikos akademijos auklėtinės, gyvenančios Miunchene: smuikininkė Simona Venslovaitė ir pianistė Veronika Kopjova. Geriausios, klasikinės lietuviškos sonatos smuikui, savo kokybe keliančios pasididžiavimą mūsų muzika: Juozas Gruodis, Kazimieras Viktoras Banaitis, Stasys Vainiūnas ir Julius Juzeliūnas. Visų jų interpretacijų tradicija turtinga įvairove Lietuvoje. Beveik visas sonatas kaskart groja geriausi mūsų smuikininkai. Pavyzdžiui, yra net nusistovėjusi tam tikra interpretacijos tradicija atliekant J. Gruodžio sonatą (1922). Ją puikiai grojo Raimundas Katilius, Aleksandras Livontas, daugybė Muzikos akademijos studentų.
Taigi čia vėl sonata tarptautinėje erdvėje. Bet jos prasmė tarsi pakylėta. Pirmiausia sužavi atlikėjų muzikavimo laisvumas, visai nevaržomas kokių nors formalių ar stilistinių įsipareigojimų. Iškart pagauna natūralus muzikavimo kalbėjimas, lyg nuoširdžiame pokalbyje. Tuo požiūriu ryški jau pirmoji sonatos dalis, kurioje atlikėjos nuostabiai perteikia tą kalbinę šilumą ir frazavimo subtilumą. Kompozitorius čia, kaip ir visoje sonatoje, nuostabiai sukuria folklorinę atmosferą. Supranti, kad tai tikrai lietuviška muzika. J. Gruodis pajuto tai, ko nesuprato daugelis stalininio laikotarpio kompozitorių, masiškai citavusių savo kūriniuose lietuvių dainas.
Sonatos antroji dalis – klasiškas adagio. Tai dramatiškas liaudies šokio prisiminimas ir vėlgi sukuriama jo apmąstymo nuotaika, kelianti įvairiausias asociacijas. Ieškoma prasmės kiekviename takte. Nesupranti, kaip auga muzikos atskirų detalių visumos vaizdas, kuris tampa ne formalus, ne atėjęs iš kažkokių specialių atlikėjų pastangų, bet išaugęs iš mąslaus frazavimo. Trečioji dalis „Scherzo. Allegro scherzando“ – tai žaviausias liaudies šokio prisiminimas. Šokis žaidžiant tarsi apžiūrimas iš visų pusių. Čia muzika gal ir artimiausia klasikinei scherzo formai, tačiau ji pateikiama kaip visiškai natūralus dalykas. Kaip žinoma, visur šokiai dėl savo žingsnio vienodumo yra formaloki. Ketvirtoji dalis „Finale. Allegro moderato“ išlaiko ir įprastinę ideologinę muzikos charakterių raidos schemą: per konfliktus į dramatinius apibendrinimus ir prasmingą kulminaciją. Kompozitorius vėl atveda į įspūdingą, tiesiog filosofinę kulminaciją. Po premjeros kažkada Leipcige sonata buvo labai aukštai įvertinta. Šis lietuvaičių įrašas savo prasme yra ne tik tobulas, bet ir atveriantis šiame kūrinyje sunkiai pasiekiamą muzikinės prasmės idealą.
Šio disko pabaigos kūrinys – Juliaus Juzeliūno sonata, tačiau ją aptarsiu kiek glausčiau jau vien todėl, kad J. Juzeliūnas buvo J. Gruodžio mokinys ir idėjinis sekėjas. J. Juzeliūno muzika sunkiai suprantama be J. Gruodžio ideologijos. Jo sonata, parašyta 1972 m., rodo absoliučiai brandžią kompozicinę techniką pasitelkus pasirinktas tradicines savo laikmečio raiškos priemones. Pirmoji dalis „Legenda“ – nepaprastai mąsli, beveik sonoristinė spalvinė pradžia ir beveik romantiškas pakilimas… Sonata iš vadinamojo klasikinio J. Juzeliūno stilistikos periodo, bet improvizuota, vėl prasmė niekur negrojama formaliai iš sausai suvoktų natų partitūroje. Prasmė yra atlikėjų pojūčiuose, tarsi virš natų. Stebina kūrinio formos minimalizmas, ypač anais laikais. Visos dalys apie 4 minutes – trumpos, bet aforistiškos. Čia jau nėra ano meto romantinio pasakojimo. Antroji dalis „Improvizacija“ – tai truputį ironiškas scherzo. Labai virtuoziškas, šokinėjantis ir efektingas, išoriškas. Fantastiškai čia įterpta sutartinių citatėlė. Trečioji dalis „Finalas“ – vėl J. Gruodį primenantys akordai ir kaimišką šokį stipriai keliančios reminiscencijos. Atlikėjos pateikė tiesiog unikaliai tikrą muzikos atvaizdą.
Kitos dvi šiame CD esančios sonatos atstovauja truputį kitai stilistikai, išaugusiai iš romantizmo ideologijos. Puikus kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis, gyvenimą praleidęs emigracijoje JAV, ten savo profesionalizmu reprezentavęs Lietuvos kultūrą ir savo kūriniais praturtinęs tėvynės muziką. Jo sonata smuikui (1935) yra viena geriausių šio žanro kūrinių Lietuvoje. Neatsitiktinai miunchenietės ją pasirinko reprezentacinei mūsų smuiko muzikos plokštelei. Šią stilistiką būtų galima nusakyti kaip pasakojimus muzikos garsais, laikantis klasikinės harmonijos principų, tonalizmo kaip garsus organizuojančio faktoriaus. K. V. Banaičio sonatos muzikinėje kalboje galima atrasti visus romantizmo elementus ir kartu suvokti, kokia ši muzika graži ir originali. Jauti, kad tai lietuviška muzika. Pirmajai daliai „Andante elegiaco“ ypač tinka atlikėjų intymi kalbėjimo maniera, laisva frazuotė ir ryškūs kontrastai. Antroji dalis „Allegro“ – akinantis scherzo. Ir trečioji dalis „Epilogue. Andante mosso“ – idėjinis kūrinio vaizdų apibendrinimas.
Stasio Vainiūno sonata smuikui Op. 38 (1971) – ko gero, tarp jo muzikos stiliaus viršūnių, vienas iš priešmirtinių jo kūrinių. Čia išryškėjo jo sugebėjimas improvizuoti faktūromis ir kartu – žaisti įvairiausiomis nuotaikomis. Sonata nuspalvinta gana niūriomis nuotaikomis, kaip taikliai CD buklete suformulavo muzikologė Rasa Murauskaitė-Juškienė. Šis romantinis muzikos liūdesys vėlgi buvo tobulai perteiktas.
Kalbėdamas apie S. Venslovaitės ir V. Kopjovos duetą šalia visų išsakytų komplimentų noriu iškelti dar vieną: jų ansamblio kokybę. Ji itin pasireiškė frazavime, frazių jungtyje tarp skirtingų instrumentų, kas yra itin sunkiai pasiekiama. Pajusti frazės jungtį ir pratęsti šios jungties charakterį yra aukšto meistriškumo požymis. Tie patys sunkumai iškyla išgaunant garsą, perteikiant jo dinamiką ir tęsiant garsus bei siejant juos tarp skirtingų instrumentų. Įrašai vyko Paliesiaus dvare. Skambesys puikus. Gaila, kad neradau žinelės, kas garso režisierius ir, aišku, kur Lietuvoje galima šį diską nusipirkti.
