Pasižvalgius po Meškaitytės ir Piekuro peizažus
Puiku, kad Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažų paroda „Neįprastai daug šakelių“, kuruota Eglės Juocevičiūtės ir Rugilės Rožėnės. Regis, šitaip buvo prisidėta tarsi iš naujo aktualizuojant peizažą kaip atskirą visavertį moderniosios realybės dėmenį: šiuo metu tai populiaru aplinkosaugos ir antropoceno tyrimų kontekstuose; kaip suprantu, istoriniais peizažo tyrimais užsiima ir viena kuratorių. Kita vertus, anaiptol nėra savaime ir vienareikšmiškai aišku, kas tas peizažas, nes kaip modernybės kategorija jis yra ir istoriškas, ir patirtinis, t. y. skirtingai suvokiamas ir pajungiamas skirtingiems interesams ar polinkiams. Atrodo per paprasta kalbėti apie peizažą kliaujantis vien bendrine „gamtos objektų kompozicijos“ schema ar kasdiene žodžio „gamta“ reikšme. Užtat paroda „Neįprastai daug šakelių“ suteikė puikią progą įsižiūrėti į peizažą skirtingų menininkų kūriniuose, neskubant jų priskirti formalioms nomenklatūroms.
Mėgindamas šitaip žiūrėti pasitvirtinau jau anksčiau susidarytą labai gerą įspūdį apie Meškaitytės peizažus. Buvo be galo įdomu pamatyti jų originalus. Architektės Gabrielės Černiavskajos sumanymas juos eksponuoti ant stalų man pasirodė rizikingas, nes galėjo konceptualiai parodyti Meškaitytės kūrinius kaip atvirukus ir šitaip juos nuvertinti neva tikrosios tapybos akivaizdoje. Tačiau pasirinktu eksponavimo būdu – fiksuojant kūrinius virš stalo sėdinčiojo akių aukštyje ir duodant priemones juos apsišviesti, taigi itin atidžiai apžiūrėti sureikšminant jų smulkumą, – buvo gerokai išlošta ir Meškaitytės kūrinius žiūrėti buvo žymiai įdomiau nei Piekuro, mat būtent jų neįprastam formatui buvo naujai suteikta vertė.
Lida Meškaitytė. Išartas kelias. 1966. LNDM nuotrauka
Regis, Meškaitytei pavyko atrasti ir išrasti peizažą ten, kur lig tol jo nebuvo – ir gal netgi turėjo nebūti, nes pramoninio žemės ūkio fabriko tvarka nėra palanki peizažo jusliškumui ir kūniškumui. Jos paveikslai ne šiaip komponuoja gamtos objektus – jie suteikia naują giluminę struktūrą Lietuvos lygumoms ir pramoninio žemės ūkio bei kitų procesų suformuotiems plyniems laukams su pavieniais medžiais, krūmokšniais, dobilų paklotėm ir kt. Meškaitytės peizažai įtraukia šieno kupetas, drėkinimo kanalus, buvusių apkasų gūbrius, betoninius elektros stulpus, teritorinius riboženklius, šiukšlynus ir kitką. Jiems tinka daug kas, bet anaiptol ne bet kas: tinka dalykai, galintys įgyti prasmę visumoje, per kurią aplinka pasirodo kaip atvaizdas, suteikiantis prieigą prie regimojo pasaulio giluminės sanklodos. Tai ne tokia giluminė sankloda, kokia atskleidžiama rekonstruojant plika akimi neregimus geologinius ar ekologinius procesus. Tai giluminė sankloda, kuri šaukiasi regos ir reginčiojo kūno atsako. Žmogus regi pasaulį ir su pasauliu sąveikaudamas gali savąjį regėjimą kultivuoti: sutirštinti, atrasti ir išrasti jame ritmus, jėgų sąveikas ir kitką. Savo ruožtu aplinka gali žmogui pasirodyti esanti jau kultivuota, pasiruošusi regai ir jos laukianti: ritminga, dinamiška, telkianti energiją ar vertę vienose vietose labiau nei kitose. Geriausiais atvejais šitoks aplinkos rodymasis yra visai ne iliuzija, o pasaulio ir žmogaus abipusis atsivėrimas, glaudesnė pažintis.
Šitoks peizažo supratimas pagrįstas moderniosios estetikos principais ir yra įsišaknijęs romantizme. Bet pagal šį supratimą tapomas peizažas, aišku, neprivalo būti konvencionaliai romantiškas. Regis, Meškaitytė tai puikiai suprato ir nesistengė savųjų peizažų įsiūbuoti pagal, pavyzdžiui, didingumo ar dramatizmo persmelktas konvencijas. Kai kur ji atrodo buvusi savaip prielanki modernistiniam žvilgsniui, gal ypač tekstūriniam pasaulio junglumui, – nustatyti visus jos išeitos „mokyklos“ dėmenis būtų atskiras tiriamasis darbas. Apskritai Meškaitytės paveikslai tradiciniai, bet juose bent jau aš aptinku daugybę naujų, netikėtų peizažo momentų, o tai byloja menininkę atkakliai žiūrėjus ir aktyviai sąveikavus su gyvenamąja aplinka ir formavus paveikslus šios sąveikos akiratyje. Kartais atrodo, kad Meškaitytės miniatiūros tiesiog įsteigia peizažą. Kone viskas čia tradiciška – pasaulio tolis, gylis (jo mažiau), aplinkos objektų pavidalų rimai ir ritmai, aplinkos junglumo ir artikuliuotumo pojūtis, – bet sykiu ir naujoviškai savita tiek, kiek, regis, padiktuoja įtaigiai pasirodęs savasis kraštas. Kadangi glaudi sąveika su kraštu irgi yra peizažo tradicijos dalis, norisi sakyti, kad Meškaitytės kūryba – tai gyvastingos vakarietiškos peizažo tradicijos tęsinys ir dabar jau paveldas. Kitaip sakant, Meškaitytė – visų pirma gera savita lietuvių peizažistė. Tuo ji neabejotinai yra retas paukštis ir verta žymiai daugiau dėmesio, o Juocevičiūtės ir Rožėnės kuruotą parodą galima suprasti kaip šios vertės pripažinimą.
Nepasakyčiau, kad Piekuras – irgi geras savitas lietuvių peizažistas. Susidariau įspūdį, kad parodoje eksponuotuose Meškaitytės kūriniuose esama naujai atrasto ir išrasto lietuviško peizažo, o Piekuro kūriniai – tai palyginti konvencionalūs peizažo tapymai bei daugiau ar mažiau įdomūs tapybiniai komentarai peizažo žanro, jo patyrimo ir socialinės reikšmės temomis. Taip žiūrint Piekuras parodoje man pasirodė kaip peizažo gurmanas, taip pat teoretikas ir publicistas. Teoretiku jį vadinu turėdamas omenyje ne teorinius raštus (nieko panašaus parodoje nebuvo), o teorinio pobūdžio tapybą, kuria vizualiai konceptualizuojami matymo, vaizdavimo ir skirtingų tipų atvaizdų sąveikavimo procesai. Tokio pobūdžio paveikslai sudarė nemažą dalį eksponatų. Vienuose jų peizažai fragmentuojami į juos įtapius priartinimus ir fokusuotes (tokius lyg paveikslus paveiksle), o šitaip turbūt demonstruojama fotografijos paveikta tapytojo žiūrėsena, taigi rodomas skirtingų vaizdavimo medijų susidūrimas. Kituose
Igoris Piekuras. Sąvartynas. 1976. LNDM nuotrauka
paveiksluose įterptos kitoniškų materialumų reprezentacijos, kurios man buvo sunkiau suprantamos, bet priėmiau jas kaip bendro pobūdžio tapybos medijos refleksiją, būdingą modernizmui. Kaip publicistas Piekuras parodoje ryškiai pasirodė paveikslais „Melioratoriai“ ir „Sąvartynas“. Pavyzdžiui, „Sąvartyne“ tiesiog tapybiškai vaizduojamas sąvartynas ir šitaip kiek provokuojant išeinama iš peizažo kaip žanro į aplinkos kaip problemos tematizavimą. Apskritai Piekuro tapybinė peizažo teorija man pasirodė pernelyg paprasta, o štai jo – ir kitų lietuvių menininkų (-ių) – publicistinio pobūdžio tapybos būtų labai įdomu pamatyti žymiai daugiau vienoje vietoje. Susidariau įspūdį, kad šio pobūdžio tapybos vizualinė retorika galėtų būti atskiras visavertis lietuviškojo modernizmo dėmuo.
Žiūrint taip, kaip čia siūlau, Meškaitytės ir Piekuro eksponavimas drauge atrodo kaip skirtingų tapybos paradigmų sugretinimas. Kaip jau minėjau, mano požiūriu, šis sugretinimas palankus Meškaitytei: būtent ji pasirodė kaip tikroji peizažistė. Žiūrint plačiau sugretinimas galbūt palankus tokiam požiūriui, pagal kurį modernizmas nebūtinai yra tapybos viršūnė, o gilesnioji modernybės – šiuo atveju moderniojo peizažo – tradicija gali gyvuoti ne vien laužoma, bet ir gyvastingai perimama ir įvietinama. Suvokiant tokiame plačiame skirtingų tapybos paradigmų akiratyje, šis Meškaitytės ir Piekuro sugretinimas turbūt ne visai teisingas Piekuro atžvilgiu, nes peizažai veikiausiai nėra stipriausia ir naujoviškiausia jo kūrybos dalis. Užtat peizažistė Meškaitytė atrodo verta viso įmanomo atnaujinto dėmesio.
