Pavydžiu tiems, kurie jau padarė

 

GYČIO SKUDŽINSKO kasdienybė, mano supratimu, yra sunkte persunkta menu, o tiksliau – jo generavimu. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto fotografijos galerijos kuratorius, parodų architektas, meno knygų, žurnalų, plakatų etc. dizaineris. 2020–2024 m. ėjo LFS pirmininko pareigas, sukūrė ne vieną asmeninį vaizdo ir garso projektą, aktyviai, produktyviai generuoja naujus. Gyčio kūryba man įdomi ir konceptualiai angažuota.

Malvina Jelinskaitė

 

 

– Kaip pats save pristatytum?

– Esu Gytis. Gytis Skudžinskas. Spekuliantas. Spekuliuoju vaizdais, garsais ir idėjomis.

– Kokį projektą šiuo metu generuoji?

– Aš visada generuoju po kokius penkis skirtingus projektus ir kuriu juos niekada nežinodamas, kada bus galutinis rezultatas. Kai kurie jų taip ir lieka stalčiuose nerodomi, o kai kurie išsivysto. Neprisirišu prie vieno – štai, dabar kuriu tą ir galvoju tik apie tą. Pavyzdžiui, man įdomu vakare dirbti su garsu, ryte su fotografija, rašymu, o tą galutinį rezultatą aš tiesiog imu ir pajuntu. Maždaug – oho, užteks, jau yra forma, leidžianti pristatyti. Būna, tokie projektai nusėda stalčiuose netgi dešimčiai metų ir taip subręsta. Kūryba man yra tokia neapibrėžta zona, kur negali užsibrėžti kaip koks bėgikas šimto metrų distancijoje. Esu procese ir vystau tai, ką vystau.

– Neturi galutinių terminų?

– Ne. Net jeigu teikiu projektą Lietuvos kultūros tarybai ar dar kur, tai teikiu tik tą, kurį žinau esant pabaigtą ir kad jam betrūksta tik formalaus apipavidalinimo ar finansinės injekcijos. Aš tiesiog gyvenu kūrybiniame procese, ir koks gali būti galutinis terminas gyvenimui?

– Tavo kūrybiniuose procesuose viskas prasideda nuo idėjos ar ji išryškėja bedarant?

– Labai skirtingai. Būna, turiu aiškius sumanymus, bet tokie dažniausiai ir žlunga, nes paaiškėja, kad išeina jie ne taip, kaip įsivaizdavau, arba to netgi neįmanoma pasiekti. O kai turiu abstraktesnį galutinio rezultato įsivaizdavimą, tada, ko gero, įdomesnį, netikėtesnį rezultatą net pačiam sau sukuriu.

– Kuo tau įdomi fotografija?

– Fotografija man įdomi. Aš atėjau į ją tarsi visai iš kitos pusės. Pradėjau kaip garso menininkas: nuo hepeningų, performansų, vėliau instaliacijų. Tačiau fotografija man įdomi tuo, kad iš visų kitų meno formų išsiskiria savo prieiga prie pasaulio. Fotografas ima jau sukurtą pasaulį ir bando transformuoti į savo medžiagą, kuria savo atvaizdą, savo suvokimą apie pasaulį, kuris ateina tarsi ne iš jo, o iš pasaulio. Fotografijoje visai kitaip prieinama prie to, kas mus supa ir kas gali būti meninio pranešimo turiniu.

– Tai tokia prieiga fotografijoje tave ir žavi?

– Taip, greičiausiai taip, nors dabar aš darau tokių darbų, kuriuose naudoju pačią fotografinę medžiagą visiškai nesinaudodamas aplinka, iš kurios ji paimta.

– O kaip tai įmanoma?

– Kai bus rezultatas, tada ir pamatysime (juokiasi). Tiesiog šiuo atveju dirbu be fotoaparato: naudoju tik šviesą ir fotografines medžiagas savo vizualiniam pranešimui sukurti.

– Kas tau yra fotografiška?

– Manau, fotografiška yra tai, kada bendrame kontekste tu įsigilini į kažkokias detales, kurios nebūtinai yra reikšmingos, bet tu į jas įsigilini. Ir tuomet iš didžiulio konteksto sugebi išsitraukti tau esminius dėmenis: juos pastebėti, juos įsisavinti ir su jais dirbti. Dėmesingumas ir pastabumas fotografijoje yra svarbiausia. O žiūrint plačiau – fotografiškas gali būti ir garsas, jei išlieka dėmesys detalei, kažkokiam virpėjimui, tam nedideliam pasaulio pokyčiui, kuris išryškinamas.

– Ar matai pasaulį fotografiškai?

– Taip, ko gero, matau pasaulį fotografiškai, nes mėgstu pastebėti kitus dalykus, nei akcentuojami tradiciniame pasaulio pristatyme.

– Net jeigu aplinkoje esi be fotoaparato?

– Taip. Nesu iš tų fotografų, kurie eina su fotoaparatu ir gaudo „tą“ momentą. Aš jau „iki jo“ pastebiu arba idėjiškai suformuluoju, ką noriu padaryt, ir tik tada imu fotoaparatą. Nesu fotografas medžiotojas, kuris stengiasi aplinkoje pastebėti kažką tokio. Kasdienybė šiaip yra rutiniška, cikliška ir besikartojanti. Nebūtinai turi ją „šaudyti“, kad sumedžiotum. Ji kaip duotybė, kaip pagrindas gyvenimo vyksmui vykti, o vyksmas atsikartoja.

– Ką darai, kai nepavyksta nufotografuoti taip, kaip norėjai ar įsivaizdavai? Ar būna taip?

– Būna. Labai dažnai. Nutinka du variantai: vienas, kai supranti, kad ir nepavyks, tada tiesiog pasistengi užmiršti, arba kitas, kai supranti savo technines klaidas ir ieškai kitokio sprendimo. Tada perdarai. Tai verčia judėti į priekį, mokytis, analizuoti savo kūrybos principus ir ieškoti sprendimų.

Dar būna, kad pamatau pasaulio ar Lietuvos menininkų projektus ir pagalvoju: na, ir aš apie tai galvojau, bet to nepadariau, o kartoti jau nebesinori, nes tai jau padaryta. Todėl man nesuprantama, kaip kai kurie dabar fotografuojantys fotografai „atrajoja“ 6–7 dešimtmečio humanistinės, gatvės fotografijos stilių. Tuo tarpu jau ir filosofija, ir sociologija, ir semiotika parodė, kaip mes apie tas problemas kitais būdais ir metodais galime kalbėti. Na taip, aš suprantu, kodėl jie žavisi ano meto fotografais, aš jais irgi žaviuosi, bet kam kartoti?

– Turi unikalią galimybę dalyvauti meno sklaidos procesuose. Kokias tendencijas Lietuvoje pastaruoju metu pastebi?

– Pastebiu, kad bendrame kultūriniame lauke, tuose keliuose savaitraščiuose ar mėnraščiuose, kuriuose reprezentuojama kultūra, fotografija atspindima labai susiaurintai, o bendrame žiniasklaidos lauke jos stengiamasi tarsi nepastebėti. Pavyzdžiui, „The New Yorker“ rašo apie Alison Rositter, „Delfis“ rašo apie instagraminę fotografiją, kaip kažkoks vaikinas fotografuoja moterų orgazmus. Bendrame sociolauke visa meno ir kultūros sistema vis dar įsivaizduojama ir pristatoma kaip pramoga, kaip lengvo turinio, estetiškai vartojamas produktas, kuriuo gali pasipuošti namus.

Mūsų konceptualūs fotografiniai dalykai ir judėjimai yra įdomesni pasauliui, o Lietuvoje tai tarsi niekam nerūpi. Pavyzdžiui, pas mūsų bendrą pažįstamą Algirdą Šeškų jau kurį laiką skraido prancūzų kuratoriai ir vis kažkokius aspektus jo kūryboje pajudina, ir jis jiems įdomus, o atsivertęs spaudą tu nieko apie tai nerandi.

– Turi galimybę pasitikti autorių, kuris, rengdamas parodą LFS galerijoje, atvyksta su savo darbais. Papasakok apie savo vaidmenį rengiant parodas, kuri proceso dalis tau labiausiai patinka?

– Man iš principo visos šio proceso dalys yra įdomios, net nežinau, kuri įdomiausia. Įdomu atrinkinėti, įdomu būti tuo „naudingu žmogumi iš pašalies“, nesusijusiu su pradine, pirmine medžiaga. Žinoma, jeigu tai yra konceptualus projektas, kur viskas sukalta ir pranešimas konstruojamas per tuos vaizdus, tada kitaip.

– Ar galėtum išskirti autorių, rengiančių parodas, tipus?

– Vieni autoriai „atiduoda“ savo medžiagą ir man, kaip parodos kuratoriui bei architektui, leidžia atrinkti darbus, organizuoti rėminimą ar kabinimą. Kiti – priešingai – labai tiksliai žino, ko nori, net jeigu ir bandau jiems patarti, savo vizijos nekeičia. Treti turi paruoštas serijas ir tik eksponuojant prašo pagalbos.

– Rengiant parodas, turbūt dažnai tenka būti ne tik parodos architektu, bet ir psichologu?

– Idealiausiu atveju menininkai atsineša savo darbus ir sako: bus taip ir taip, bet jeigu kas netiks – sakyk, išimsim. Tuomet jau turiu tam tikrą apimtį, su kuria galiu dirbti. Kartais, būna, pasako: va šitą tai būtinai reikėtų eksponuoti, – tada jau žiūriu, kaip tą pageidavimą apžaisti. Su pagarba priimu kiekvieną autoriaus pageidaujamą akcentą ir komponuoju jį parodos erdvėje, ieškau santykio su kitais darbais per bendrą juos vienijantį vardiklį, ryškindamas vienokį ar kitokį vizualinį pranešimą.

– Parodos bendro vardiklio radimas ir konstravimas, man atrodo, yra labai subtilus ir drąsus dalykas.

– Taip, iš pradžių ieškau, kas būdinga, o būdingi gali būti keli aspektai, tuomet reikia pasirinkti, kurį išryškinti. Toks intelektualinis žaidimas, kuriame to išryškinimo, to akcentavimo variantų gali būti begalė. Neabejoju, kitas kuratorius toje pačioje medžiagoje visai kitą aspektą galėtų išryškinti ir darbai atrodytų kaip visai kita paroda.

– Tavęs nevargina suvokimas, kad variantų gali būti įvairių?

– Ne. Aš seniai tai supratau, dar kaip knygų dailininkas, kad variantų yra begalė, ir nė vienas iš jų nėra geresnis. Jie visi skirtingais aspektais geri. O geresnio ar geriausio neįmanoma atrasti.

– Gal prisimeni kokią konkrečią istoriją ar atvejį rengiant parodą, kurio negali pamiršti?

– Man kartais tenka dirbti su labai didelėm žvaigždėm. Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ metu Virginija Vilkienė pakvietė dirbti su Williamu Kentridge’u, kuris yra vienas garsiausių pasaulio menininkų. Atsimenu, turėjome su juo gal du pokalbius nuotoliniu būdu: jis – Pietų Afrikos Respublikoje, mes – čia. Pristatėme idėją, ką norėtume su jo darbais daryti, jis uždavė kelis iš pažiūros visai nereikšmingus klausimus (nors aš jau supratau, kad per tam tikrus subtilius niuansus tikrina mūsų meistriškumą) ir tarė: tai okei, rašykite mano skaitmeninimo centrui ir jums viską, ko reikia, atsiųs. Pabendravimas su tokio kalibro menininku leidžia suvokti meistriškumo jėgą, kai įvyksta abipusis pasitikėjimas, kai nebelaikai tos savo medžiagos prie savęs prispaudęs, nebebandai kaip autorius kontroliuoti to, kas jau yra paleista. Greičiausiai tai ir yra įdomiausias momentas – pradžioje identifikuoti, su kuo tu gali dirbti, ir tada jau leisti jam dirbti.

– O taip! Pajusti laisvę, atsipalaiduoti. O kokia dalis autorių, rengiančių parodas ar knygas, viską patys žino?

– Penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Yra mane labai nustebinusių menininkų: galvojau – tas tai jau žinos, ko nori, o pasirodo – priešingai. Arba – su šituo bus įdomu, o pasirodo, kad ne. Parodų rengimas yra ištisas nuotykis, kuriame bendrauji, bendradarbiauji ir kažkas iš to vystosi, auga.

– Tikiu. O, pavyzdžiui, kaip buvo su ką tik veikusia Alvydo Lukio paroda?

– Alvydo parodoje man liko tik ekspozicijos architektūra: kokią dėmių dinamiką galerijos erdvėje atrasti ir pasirinkti, nes jo paroda kaip tik ir buvo tas konceptualaus pranešimo atvejis, kai pirma salė turi kalbėti apie tą, antra apie tą. Kai yra tekstai, kurie paaiškina, kodėl tie darbai yra čia, tai jau nebe šiaip vaizdų dėliojimas. Konceptualus vaizdų sakinys jau paties autoriaus parašytas, tad belieka jam „šriftą parinkti“.

– Žinau, tau patinka daryti knygas, gali rinkti šriftą.

– Taip, man patinka tai, ką aš darau. Ir grupinėse parodose dalyvauti patinka, kai atsiduri visai kitokiame kontekste, kito kuratoriaus parašytame sakinyje, kuriame kableliai kitur ir kitaip sudėti. Pavyzdžiui, kad ir tavo 2025 metais kuruota paroda „Spiečius“ Šlapelių name-muziejuje. Iš pradžių, kai pakvietei dalyvauti, galvojau, kaip čia bus, bet išėjo gerai, nors visiškai kitaip, nei aš galvojau ar būčiau daręs.

– Ar turi autoritetų fotografijoje?

– Labai daug. Be proto daug. Nuo pačių seniausių klasikinių fotografų iki pačių naujausių šiuolaikinių, net ir tų, kurie jaunesni už mane. Labai mane žavi šiandieniai jauni lietuvių fotografai, džiaugiuosi dėl jų: Vytautas Kumža, Ieva Maslinskaitė, Visvaldas Monkevičius, Šveicarijoje dabar mokslus pabaigęs. Mane žavi, kaip jie mąsto ir dirba. Jų visai kita darbo specifika. Ir mane lygiai taip pat žavi klasikai, pradedant Robertu Franku, Richardu Avedonu ir t. t.

– O iš meno teoretikų kas?

– Domina tokie vizualumo tyrinėtojai kaip Paulis Virilio, Bruno Latouras, domina tie, kurie aptarinėja vaizdo problemas bendrame šių dienų vizualiniame ir net nebūtinai vizualiniame lauke. Nuostabūs yra žmonės, sujungiantys teoriją ir praktiką ir abiejuose laukuose veikiantys lygiavertiškai, kaip antai Joanas Fontcuberta.

– Gyti, o kaip atrodo tavo paties archyvas?

– Su savo archyvu aš labai chaotiškas. Daugelio dalykų, kurie atrodė kažkada labai svarbūs, net nebeturiu. Kartais pagalvoju, gal net per lengvai paleidžiu ir nesaugau.

– Turi omeny – fotoatspaudų?

– Ir atspaudų, ir garso kūrinių. Dabar apie tai pradedu galvoti, tad jeigu jau atspaudus darau, tai darau jų po kelis. Vieną dedu į dėžutę ir pasilieku. Bet, retrospektyviai pažiūrėjus, esu netvarkingas. Dabar kaip tik ieškojau savo 2006 metais darytų kompaktų, juos man reikia net iš Prancūzijos nusipirkt norint turėti tai, kas buvo.

– Kas tau yra idealus fotomenininko archyvas?

– Fotografiniame archyve turėtų būti negatyvai ar skaitmeniniai failai ir jų kontaktiniai atspaudai. Ant jų pažymėta, kaip turėtų būti spausdinama, nes archyvas be autoriaus pastabų įneša daug nežinios ir improvizacijų. Visa tai turėtų būti aprašyta, taip pat vieta ir laikas nurodyti. Taip galėtų atrodyti klasikinio fotografo tvarkingas archyvas.

– Klasikinio? Kas tau yra klasikinis fotografas?

– Tas, kuris įvykius ir vietas fotografuoja.

– Kas tavo įkvėpimo šaltinis?

– Gyvenimas.

– Ko mokaisi iš savo vaiko?

– Visko. Kaip pasaulį suprasti ir suvokti. Taip pat pastabumo. Būna, nustembu, kokius dalykus Benas pastebi. Kol vaikas neturi pakankamai socialinės patirties, jam svarbūs įvairūs keisti dalykai. Galbūt menininkas ir yra tas savyje išsilaikęs vaikas, kuris pastebi ne tik tai, kas socialiai nurodoma kaip esmė.

– Rūpi man tavęs ko nors apie fotografinio atvaizdo fiziką, o kartu ir metafiziką paklausti.

– Pirmiausia, galvoju, kad atspaudas gali būti bet koks – nuo bet ko, ant bet ko. Nuo sidabro želatinos atspaudo iki kopijavimo aparato atspaudo. Ir nė vienas jų nėra geresnis ar blogesnis. Jeigu kopijavimo aparatu padarytas atspaudas yra meninio pranešimo dalis, tai jis negali konkuruoti su sidabro želatinos atspaudu, jeigu jau pats pranešimas taip konstruojamas, jeigu būtent ta forma menininko mintį ir atspindinti geriausiai. Aš labai vertinu klasikinėmis technikomis padarytus atspaudus, bet jeigu reikia to fakso vaizdo, kad pranešimas būtų perskaitytas, tai jis yra ne mažiau vertingas už sidabro želatinos atspaudą.

Prisimenu, mano bičiulis pasakojo nuotykį, kaip jis kažkuriame Londono muziejų matė įsigytą Wolfgango Tilmannso (to, kuris parodose dažnai savo atspaudus su statybine lipniąja juosta ant sienų klijuoja) kūrinį, kaip kūrinys su visa ta lipniąja juosta, tik jau ąžuoliniuose prabangiuose rėmuose po muziejiniais stiklais eksponuojamas.

Arba Nidos seminare 2022 metais lankęsis Antonas Kustersas, kuris viename savo projektų poliaroidu fotografavo buvusių koncentracijos stovyklų dangų. Apvažiavo daugiau nei tūkstantį koncentracijos stovyklų ir fotografavo dangų. Ir jo tą darbą nupirko Victorios ir Alberto muziejus ir instaliavo pas save, bet prieš tai norėjo restauravimo centre visus tuos poliaroidus užfiksuoti, nes poliaroidas nėra galutinai fiksuota medžiaga, ji per laiką keičiasi. Tai autorius pasakė, kai aš būsiu negyvas, jūs su tais darbais darykite ką norite, o dabar aš specialiai tą dariau poliaroidu, nes tai yra susiję su atmintimi, ir tas poliaroidinių savybių kismas yra mano darbo dalis. Vaizdas, kuris nyksta, yra sumanymo dalis. O jūs, jeigu ką, išsaugosite rezultatą, nors iš tiesų jis jau bus išnykęs. Tad manau, kad diskusijos apie atspaudus yra labiau muziejinis reikalas.

– Taip, prisimenu panašų atvejį, kai 2025 metais veikusioje mano parodoje „Klausyk pasroviui“ vienas anglų kolekcionierius, pastebėjęs parodos eksponavimo vinukų paliktas skylutes ant jam patikusios nuotraukos, atidėjo jos įsigijimą.

– Bet tos skylutės kaip tik galėtų ir turėtų būti pridėtinė vertė.

– O tu savo kuriamiems atspaudams esi reiklus?

– Taip, bet matai, tas reiklumas irgi nuo pradinės idėjos priklauso. Pavyzdžiui, ten, kur aš dariau laukimo zonas arba kur fonai didelio formato kamera buvo fotografuoti, ir tada keturių colių plokštelė, ir tada kontaktinis atspaudas. Bet čia jau kalbame apie fotografo studiją, geriausią fotografinę bazę ir tikrai švarų sidabro želatinos atspaudą, kai pats atspaudas kalba, turi sudedamąją pranešimo žinią.

O jeigu yra atspaudas, kopijuotas kopijavimo aparatu, kuriame atspausta retušuota Susan Sontag knyga, panaikinant visus žodžius, paliekant tik žodį „fotografija“, jam keliu visai kitus reikalavimus, bet reiklumo nesumažėja. Lygiai taip pat preciziškai darau tą iš pažiūros neprecizišką daiktą. Mano reiklumas atspaudui neapsiriboja techninėmis charakteristikomis. Priešingai, būtent jos turi paklusti mano formuojamam pranešimui.

– Prisimeni savo „Tylą“ iš 2008 metų, kuri dabar yra MO muziejaus rinkinyje? Prisimeni tų atspaudų darymo procesą, kuriame, jaučiu, buvo svarbu atspaudo kokybė, nes ta subtili spalvinė gradacija iškalbinga?

– Šios serijos kūrinių turiu daug, MO muziejus atrinko labiausiai tinkamus jų kolekcijai ir galinčius atspindėti seriją. Prisimenu tą laiką, kai atrodė, kad skaitmeninė revoliucija dar tik ateina. Tuomet aktualus buvo klausimas, ar mes apskritai begalime kalbėti (ir galvoti) apie pranešimą atspaude. Kam kalbėti ir kam kurti naujus skaitmeninius atvaizdus, kai tokia masė vaizdų pradėjo plūsti. Kam kurti naujus skaitmeninius peizažus, kurie nieko daugiau už natūralius peizažus gamtoje nesako? Dabar tai, žinoma, atrodytų kitaip.

O „Tylos“ sukūrimo istorija yra ilga. Leonido Donskio knygai „99 Baltijos istorijos“ dariau pinhole fotografijas. Tai buvo užsakomasis projektas, iš jo vaizdų sekos kristalizavosi mano asmeninis projektas „Tyla“. Buvo įdomu tai daryti tuo metu, kai vyko skaitmeninė revoliucija ir aš, naudodamas visokias chemines priemones, visokiais cheminiais procesais galėdavau išgauti tam tikrus spalvinius efektus, kurie vizualiai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip fotošopu ar kažkokiom skaitmeninėm priemonėm padaryti. Norėta parodyti, kad ne tik skaitmeniniu būdu gali imituoti klasikines technikas, bet ir klasikinėmis technikomis gali imituoti skaitmeninę raišką. Ne tik turinys, bet ir pats sukūrimo būdas buvo to darbo aspektas.

– O atspaudai iš tavo pastarosios parodos „Print of Truth“ (2025)?

– Ten kalbama apie vaizdus, kuriuos aš kažkaip sukūriau savo telefonais, kurių dabar nebenaudoju. Man rūpėjo kelti klausimą apie vaizdų gausą ir dėmesio sutelkimą, nors nufotografavę jų net nebeperžiūrime. Ta skaitmeninė galimybė daug fiksuoti nebepaklūsta klasikiniam vaizdo supratimui, kad vaizdas turi savo šaltinį ir iš jo galime reprodukuoti, bet per tą gausą jie kaip tik tampa vienkartiniai, juos nufotografuoji ir palieki, pamiršti. Iš jų padaryti poliaroido atspaudai kaip tik yra nuoroda, pabrėžianti vienkartiškumą, momentiškumą, kuris iš esmės nebegali būti reprodukuotas. Olandų fotografas Reinas Jellė Terpstra, vartydamas mano albumą, tą savotišką parodos katalogą, sakė: „Tuo man ir patinka poliaroidas, kad jo atspaudas yra, koks yra, – vienetinis. O turėdamas negatyvą gali atspausti n variantų ir sujaukti originalo klausimą, nes negatyvas tarsi nebėra originalas, juo tampa atspaudas, kurio gana skirtingų variantų galima atspausdinti.“

– Originalas fotografijoje yra painus klausimas?

– Jeigu autorius pasako, kad tai mano originalas, – diskusija baigta. Originalas, sakyčiau, yra autorinė pozicija. Pavyzdžiui, minimalistas Donaldas Juddas pardavinėjo savo darbus kažkokiam Australijos muziejui. Nupirkus darbą, muziejui atėjo instrukcija: nuvažiuokite į kažkokią ten statybinių prekių parduotuvę, nupirkite tiek ir tiek plytų ir jas pagal konkrečią tokią ir ne kitokią logiką sudėkite. Štai čia bus originalas. Ir jeigu fotografiją mes laikome meno forma, tai galioja tos pačios taisyklės.

– Bet fotografija žavi tuo, kad turi negatyvą ir pozityvą.

– Pavyzdžiui, Remigijus Treigys atspaudžia kokius tris atspaudus ir paskui su vinimi perbrėžia savo negatyvą – viskas, tie trys iš jo atsiradę atspaudai yra originalai ir baigta. Nes, kaip jis sako, man pačiam nebeįdomu prie tų negatyvų sugrįžti, todėl juos reikia naikinti.

– Tavo archyve, kaip suprantu, gali būti visokių originalų.

– Taip, priklausomai nuo projekto idėjos. Originalas gali būti ir darbas, kurtas grynai tik knygai, kai jo formatas tiesiog knyga. Kartais net ne atspaudas ar negatyvas tampa originalu, o jų eksponavimo logika, archyvavimo specifika.

– Primink man savo garsinį vienos dienos kūrinį „Perfect Shot“ (garso takelį fotografijos galerijai), leistą per Kultūros naktį 2012 metais.

– Jis padarytas iš fotoaparatų užtaisų spragtelėjimų. Dabar jis yra „SoundCloud“.

– Pamėginti suvokti, kas yra skudžinskiška, nėra paprasta.

– Nes aš tai mėtau pėdas nuolat (juokiasi).