Kodėl taip sunku išmesti knygas?
Samas Sedgmanas (g. 1987) – anglų dramaturgas, rašytojas, žymus vaikų literatūros autorius. Tekstas Why does it feel so difficult to throw books away? buvo išspausdintas Europos literatūros populiarinimo Jungtinėje Karalystėje internetinėje platformoje „The European Literature Network“ 2015 m. balandžio 19 d.
Neseniai persikraustęs į naują būstą ir dėžė po dėžės įsitikinęs, kokią gausybę daiktų aš, pasirodo, beturįs, be vargo ir su džiaugsmu didžiumą jų išmečiau. Bet tik ne knygas. Nors atsikračiau drabužių, kilimų, žaidimų, indų, paveikslų, neprisiverčiau išmesti nė vienos knygos. Savo knygų laikausi įsikibęs. Net tų, kurios man nepatinka, kurių neskaičiau ar, žinau, daugiau niekada nebeskaitysiu. Knygos atrodo svarbios. Jos atrodo visai kas kita. Bet kodėl?
Aš toks ne vienintelis. Daugelis iš mūsų suprantame tą globėjišką jausmą knygų atžvilgiu – nes jos yra ypatingos. Jos visada buvo ypatingos. Per visą istoriją jos buvo žinių, turto ir galios simbolis. Vaikystėje jos mums teikė džiaugsmą, padėdamos atrasti pasaulį. Lygiai taip pat be galo opiai reaguojame į knygų gadinimą. Knygos naikinimą mes siejame su fašizmu, cenzūra ar propaganda.
Knygos ypatingos atrodo ir dėl to, kaip mes jas skaitome. Skaitymas yra privatus, unikalus: jis vyksta tik mūsų galvoje. Tai vaizduotės aktas, leidžiantis mums patiems atgaivinti ištisus pasaulius – tiesiogiai kalbantis su tuo, kas giliai mūsų viduje. Knygoje slypi kažin kas esmiškai žmogiško.
Tačiau nūdien knygos išgyvena nelengvus laikus. Elektroninių knygų šiuo metu parduodant daugiau nei popierinių ir priešingai tendencijai artimiausiu metu nesišviečiant, spausdintinės knygos, regis, pamažu nyksta. Tai – pasenusi technologija, kurios vietą užėmė kažin kas lengvesnio, greitesnio, pigesnio ir patogesnio. Daugiau šaršalo apie elektroninių skaityklių apžvalgas nei apie pačias knygas. Knygos tampa „turiniu“. Šiandien daug labiau vertiname žinių atranką nei pačias žinias: kam reikalinga enciklopedija, jei yra gūglas? Kam knyga kietais viršeliais su vienu romanu, jei gali turėti skaityklę su dešimtimi tūkstančių? Knygos – atgyvena.
Bet jos dar nemirė. Į elektroninių knygų populiarėjimą leidėjai reaguoja vis labiau didindami popierinių knygų patrauklumą. Pastaraisiais metais dedama daug pastangų kuriant nepaprastai gražias knygas – žavius daikčiukus, kuriuos tiesiog norisi turėti. Nuostabu stebėti atgijusią aistrą knygų gamybos amatui, tačiau tai anaiptol ne fanfaros spausdintiniam žodžiui, kaip gali atrodyti. Šios knygos gražuolės yra prestižo objektai – jūsų sprendimo įsigyti kultūrinį produktą pašlovinimas amžiuje, kai dauguma dalykų mums prieinami nemokamai. Šioji tendencija knygas verčia namų apyvokos reikmenimis. O aš turiu daug namų apyvokos daiktų, kurių mielai atsikratyčiau, nes jie – užprogramuota netvarka namie.
Žinoma, sakau „atsikratyti“. Kai kalbame apie atsikratymą daiktais, dažnai omenyje turime jų paaukojimą labdarai. Tačiau neramu, jog tai gali būti išsisukinėjimas. Tik būdas atsikratyti daikto, nuduodant, kad paleidi jį gyventi naujo gyvenimo. Lyg pasiligojusio šuns, kuris iškeliauja gyventi ūkyje pas mielą šeimą. Ne, knygų paklausa daug mažesnė, nei manome. 40 proc. knygų į makulatūrą nukeliauja nė neatverstos. Visos dėvėtų daiktų krautuvės išsiskiria gausiomis lentynomis pamestinukių, kurios nebuvo tiek mėgstamos, kad savininkai jas pasiliktų. Nesakau, kad ten nieko gero negalima rasti ar kad esu prieš nenaujas knygas. Bet užeikite į bet kurią sendaikčių krautuvę ir įsitikinsite, kad knygos jose atrodo visai kitaip nei esančios jūsų namų lentynose. Iš mūsų namų išprašytos knygos yra nustojusios savo magijos.
Galbūt čia ir slypi atsakymas. Knygos, be jokios abejonės, neatsiejamos nuo sentimentų ir neatskiriamos viena nuo kitos. Prasmę joms suteikia jų rinkimas – tai, kad tu jas randi, įsigyji, skaitai ir statai į lentyną. Šitokios dėmesio istorijos nėra sendaikčių asortimente. Knygų eilės lentynose, kurias mums taip sunku išformuoti, yra mūsų asmenybės, kultūrinės tapatybės, sielos įspaudai. O kas gi išmestų dalį savo sielos?
Knygos turi galią, nes mes joms suteikiame tą galią. Ir kai mes vis daugiau dėmesio skiriame skaitmeniniam turiniui, galbūt ta galia slopsta. Galbūt šis emocinis ryšys su mūsų knygomis lentynoje yra tarsi kometos uodega, ir per artimiausius metus matysime, kaip mūsų aistra spausdintam žodžiui blėsta, nyksta lyg muzikos įrašų ar plokštelių kolekcijos.
O gal ir ne. Plokštelių prekyba auga – pasaulyje, kur daug nemokamos muzikos, žmonės renkasi retesnius, bet prasmingesnius pirkinius. Parsisiųsti dvidešimt albumų, bet įsigyti tau tikrai svarbų riboto tiražo kompaktinį diską. Nes turėti daiktą, laikyti jį savo rankose yra malonu. Turint omenyje atgaivintas pastangas kurti gražias, brangias knygas, mūsų knygų lentynų, galimas daiktas, laukia toks pat kelias. Ateityje knygos gal ir bus plonesnės, bet vis tiek turės prasmę. Pagaliau juk tik visiškas nuoboda gali gyventi gyvenimą, apsaugotą nuo bet kokios netvarkos.
eurolitnetwork.com
Vertė A. P.
