Pavasari, tai tu…

Senas poetas
 

Trimis langais iškando naktį senis.

Ant kėdės vėso marškiniai ir kelnės.

Kamavos batai, kojinėm užspringę.

Kamavo sielą sapnas netvarkingas.

Palubėje skaisti lemputė švietė,

Ir su drugeliais iš tamsos atlėkęs

Už stiklo dūzgė gyvas žodžių spiečius.

O senis stengės pro miegus suprasti,

Kad rytui jų prigaudytų į raštą,

Ir džiaugėsi apšepusi burna

Kelių eilučių nugirstų darna.

Kieno jos? Žmonės vargtų veltui –

Tokių prie stalo niekad nesukaltų.

 

Tačiau, kai rytas ėmė bust iš lėto,

Nebeprisiminė senelis nieko.

Aplinkui dairėsi, lyg ką pametęs,

Ant kėdės marškinius ir kelnes matė,

Dar batai buvo, kojinėm užspringę,

O visa kita su naktim pradingo.

 
 
Olando kepurė

Mušamas kankorėžiais,

Bet nemirtinai,

Proskynomis, provėžomis

Išlėkiau tenai,

 

Kur į jūrą pušys

Žiūri iš aukštai,

Kur bangelės mušas,

Bet nemirtinai,

 

Kur stati pakrantė

Ir baugi žolė,

Kur kaip žmonės krenta

Pušys iš eilės,

 

Kur nuo žemės krašto

Byra trupiniai,

Ir kur saulė skęsta,

Bet nemirtinai.

 
 
Pavasari, tai tu…
 

Pavasari, tai tu su saule

Užpylei žemę pažadais,

Tai tu, žaliai laukus išaudęs,

Žiedais ir širdimis žaidei,

 

Tai per tave mes patikėjom,

Kad amžinai gegužis bus!

Neliko… Tik lietus ir vėjas,

Ir ilgas kelias į kapus.

 
 
Sodas naktį
 

Laiminga vasaros vėsa

Pro langą kambarį užliejo,

Ir amžinai jauna dvasia,

Kūne iškaršusiam kalėjus,

Į laisvę nėrė lyg dausas,

Į sodo miegančio alėjas,

 

Laiminga sklandė tarp šakų,

Nebodama šaltų lašų

Ir besivaipančių lapelių,

Namo beveik užmiršus kelią,

Kur kambary sunkia našta

Tebegulėjo senysta.

 
 
Geltoni balandžiai
 

Geltonais balandžiais

Viešpats neturtingas.

Buvo čia toks vienas,

Bet ir tas pradingo.

 

Gal aš pats jį puoliau

Vyti iš balkono?

Nemačiau patamsy,

Baltas ar geltonas.

 

Dėl gležnų gėlelių

Pagailėjau vietos,

Kai radau jas kartą

Smarkiai nugulėtas.

 

Kaltas, Dieve, kaltas!..

Jei paberčiau duonos,

Tai gal dar atšvilptų

Ir tasai geltonas?

 

Bet bijau, kad veltui

Prisikviesčiau būrį –

Geltonų balandžių

Viešpats nebeturi.

 
 
Našlaitės
 

Kuklios gėlės

Našlaitėlės

Visą naktį

Žiedus kėlė.

 

Niekas tų žiedų

Nematė,

Buvo tamsios

Juodos naktys.

 

Mėnuo dangstė

Veidą savo,

Ir aušra

Labai vėlavo.

 

Neįžiūrimos

Kaip vėlės

Tamsoje

Žydėjo gėlės.

 
 
Šienapjūtė
 

Džiaugiuos, gyvybe, tavimi

Šią vėsią šienapjūtės dieną,

Kvapniom užklotas žolėmis,

Tačiau neperpjautomis venom.

 

Ir vasaros pradžia džiaugiuos,

Tartum ir man jinai žadėtų

Truputį laimės kaip grąžos

Tais kuždesiais ūksmių žolėtų,

 

Ta jauno kūno vilnimi,

Kuri gyvybės angą veria,

Kai pakirstas dejuot imi –

Kaip, Viešpatie, numirti gera!..

 
 
Kaminas
 

Nulis laipsnių. Rūkas, rūkas…

Žmonės rūko kamine.

Kažkoks laivas gailiai ūkia.

Ūkiai gąsdina mane.

 

Nulis laipsnių. Ir pro rūką

Nesuprasi, taip ar ne.

Ko tas laivas vis dar ūkia?

Kodėl žmonės – kamine?

 

Gal nelaimė? Lyg per pieną

Nematai, kas ten dugne.

Ir mane kurią nors dieną

Uždarys jie kamine.

 
Obuoliai
 

Rudeninės vyto gėlės,

Krito sunkūs obuoliai.

Vos pakilus, nėrė vėlei

Saulė po žeme giliai.

 

Ir užėjo tamsūs lietūs,

Ir patvino pašaliai…

Be tavęs per naktį švietė

Kaip mėnuliai obuoliai.

 

Sodo, lašančio lig ryto,

Negirdėjai… Neklausei,

Kaip į žolę sunkiai krito

Šio pasaulio obuoliai.

 
 
In aeternum
 

Pienės ir purienos

Auksu ant žolės

Jau dabar kas dieną

Saulėje žydės,

 

Ir skrajos be galo

Pievomis drugiai…

Amžinas šis kelias

Žydinčiais laukais.

 

Vėjas debesėlius

Danguje vaikys,

Vėsūs jų šešėliai

Užliūliuos akis.

 

Jau dabar kas dieną

Ir aplink mane –

Pienės ir purienos

Žydinčiam sapne.