Trys slovėnų poetės
MAJA VIDMAR
Maja Vidmar (g. 1961) laikoma viena ryškiausių savo kartos slovėnų poezijos kūrėjų, įvertinta Slovėnijoje prestižiškiausiais apdovanojimais – Jenko premija (Jenkova nagrada), skiriama už geriausią pastarųjų dvejų metų poezijos knygą (2005), ir Prešereno premija (Velika Prešernova nagrada), kuria pagerbiami iškiliausi šalies menininkai (2006). Studijavo slovėnų filologiją ir lyginamąją literatūrą Liublianos universitete. Šiuo metu – laisvoji menininkė. Jos poezija labai intymi, sutelkta į asmeninius išgyvenimus, plėtoja feministinės raiškos perspektyvą slovėnų literatūroje.
Iš ligoninės
Vaikas, iškirptas iš kambario,
iš tėvų nuotraukos,
iš lovelės
sujaukta patalyne.
Vaikas tamsos karste,
pririštas prie kitos lovos,
nejuda, beveik nekvėpuoja,
ilsisi iki mirties.
Netikėtai grąžintas vaikas.
Popiečio saulė ant stalo,
mama laukia, kvepia išplautos grindys.
Miruolis lėtai pajuda.
Horoskopas
Mirę vaikai akimirksniu užauga,
nors niekada išties.
Kartais jie ilgisi vaikystės,
kartais iš viso nežino,
ko galėtų ilgėtis.
Jie jautrūs šalčiui ir visiems
pokyčiams, yra labai bailūs,
todėl nuolat viskam pasirengę
ir gėdijasi savo bailumo.
Labiausiai jiems gėda dėl yrančių
kūnų, kuriuos slepia sapnuose,
todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo gražūs.
Juos grobia meilė, grožis ir aistra,
tiktai ne džiaugsmas.
Jie tiki, kad viską sugadins
nerūpestinga vaikiško džiaugsmo akimirka.
Apsimeta, kad liktų žmonių gyvenimuose,
bet vidinis liūdesys naikina
jų vaikus ir visus, kurie juos myli.
Jie netiki, kad kitas pasiliks,
netiki suaugusiaisiais,
kad šie ką nors žino, nors žmones
gali tai erzinti.
Nežinodami, kad yra mirę,
sunkiai priima sprendimus ir mokosi,
tačiau žino galintys skristi.
O mažiausiai pasitiki savimi.
Jie juda atsargiai, nuolat
bijo, kad išeis amžinai.
Išsekę, kad bijotų mirties,
ir nėra jų pasauly, beviltiškai
norinčių jam priklausyti.
TAJA KRAMBERGER
Taja Kramberger (g. 1970) – išskirtinė, gausiai į užsienio kalbas verčiama slovėnų poetė, 2007 m. įvertinta Veronikos apdovanojimu (Veronikina nagrada), skiriamu už geriausią metų slovėnų poezijos knygą. Liublianos universitete studijavo istoriją ir archeologiją, vėliau apsigynė istorinės antropologijos mokslų daktaro vardą. Jos eilėraščiuose poezija siejasi su filosofiniais apmąstymais, visuomenės ir institucijų kritika, sociologinėmis įžvalgomis.
Norėjau aiškių ir tiesių moterų
paklausei: nėra čia
jokios dainos, kuri
į dykumą lietų atneštų?
Sonia Sanchez, iš „21 haiku Odetai“
(kn. „Rytinis haiku“ (2010)
Moteris piešiau tvirtais
vertikaliais potėpiais, nenaudojau
grubaus šešėliavimo technikos, kontrastų
ir tonų. Nestilizavau jų kūnų.
Norėjau, kad būtų moterys subtilios,
aiškios ir tiesios, spindėtų zenite,
norėjau ilgų atminties šešėlių vakaro žaroj.
Norėjau, kad pačios išryškintų raštą.
Neskaidžiau jų stuburų
į pavienius slankstelius, netemdžiau
regėjimo pažadais, gudria melancholija,
negrupavau jų pagal mėnulio ciklą.
Norėjau jų visaverčių, apsiginklavusių
argumentais, kaip tu, mieloji Madlena,
švelnių, bet gebančių traukti per dantį,
solidarių ir žmogiškų besibaigiant pasauliui.
Liudininkių. Ne neigėjų.
Ne kraugeriškų veiksmų ir neteisybės įrankių.
Neaukštinau jų širdžių,
nedainavau apie beširdystę.
Norėjau, kad būtų savarankiškos, tokios moterys,
kaip gėlė yra gėlė, o vyras yra vyras,
kai nepraranda žmogiškumo.
Norėjau, kad jos nešvaistytų gyvenimų,
kad nemestų žiedlapių dar nepražydusios.
Vienu ypu norėjau ištirpdyti ledinę
išankstinių nuostatų krušą į katarsio ašaras.
Aš viso to norėjau.
Sugrąžinti mus iš žiemos miego į juoką ir gyvenimą –
visas
į pasirodymų ir apgaulės
kraštą.
Per daug.
Kiekvienas lavonas turi vardą
Kiekvienas lavonas turi vardą,
bet jis kliūva už gyvųjų vardų.
Kai kuriuos sunku ištarti
rišliai ir nemikčiojant,
kai kuriuos pasakysi
tiktai užuominomis,
yra tokių, ypač moterų,
kurie mūsų kraštuose uždrausti.
Kiekvienas lavonas turi vardą,
iškaltą akmenyje,
įrašytą sienoje ar telefonų knygoje,
o mano vardą bent kas kelerius metus
reikia nurašyti, sutepti,
pakeisti kitu.
Prieš dešimtmetį vienas
aukštas partietis man pagrasino:
Likit poete, kol dar turit laiko.
Kol turiu laiko?
Kam skirto?
Aš tapau ir tyrėja,
redaktore, organizatore,
vertėja ir aktyviste,
universiteto dėstytoja.
Visi sudėtingi reikalai,
senų sklypų ribų peržengimai,
o jas nubrėžė
purvini
fratrijų pirštai.
Vėdinu visas patalpas,
ignoruoju visus reitingus,
užsuku visus vožtuvus.
Ir paliko jie mane šaltyje –
kaip lavoną. Bet kiekvienas lavonas turi vardą.
ANJA GOLOB
Anja Golob (g. 1976) – poetė, redaktorė, kritikė, dramaturgė, leidėja, net du kartus pelniusi Jenko premiją (2014 ir 2016). Liublianos universitete studijavo filosofiją ir lyginamąją literatūrą, šiuo metu leidžia komiksus ir komiksų tipo romanus. Jos poezijoje vyrauja visuomenės kritika ir erotizmas, kritiškas žvilgsnis kreipiamas į dehumanizaciją, katastrofiškų godumo pasekmių nesuvokimą ir protesto priežasčių nesupratimą.
Ko man reikia
Don’t want nothing that don’t belong to us
Don’t want nothing we can live without
Tindersticks, „This Fire of Autumn“
Kažko, kas apsaugotų nuo lietaus, sniego, vėjo;
brezento, stogo, sienos, palapinės drobės.
Reikia vandens iš čiaupo. Poros kelnių. Antklodės. Nosinės.
Duobės žemėje maistui, kad nesugestų,
duobės žemėje, kitur, išmatoms.
Kažko, kur paguldyčiau pavargusį kūną;
sauso žemės lopinėlio, čiužinio, futono, hamako.
Reikia popieriaus, rašiklio, popieriaus, rašiklio, pašto ženklų.
Reikia ramybės. Arbatos, didelių gurkšnių su šlakeliu pieno.
Kas porą dienų po naują knygą.
Ir rankos reikia, ne mano, delno, kuris
paglostytų tarpkojį, nugarą, plaukus. Galbūt
kūno, kuris atsigultų greta ir susilietų su manuoju
į kažką nuostabaus. O po to subyrėtų. Reikia prisilietimo,
kuris pralaužtų vienatvę. Tuštumos. Jos nepakanka.
Ir susikurti pasaulį, vidury pasaulių savo pasaulį,
kūną, medį, dangų, flirtą su savim.
To nepakanka. Daugiau ir nereikia.
Gamtos dėsnis
guli tiktai
du kūnai
juos glosto saulė
apsnūdę stebi tuos pačius debesis
tas pačias žvaigždes, kai ateina naktis
jie vartosi
apsikabina
juos uždengia debesys
žvaigždės ant jų krinta
jie tiktai guli
saulė juos glosto
du kūnai
savo šešėlius
pasiima kaip skaitinį
iš jo sužino
kas jų laukia
kas yra, kas buvo ir kas bus
jie tiktai guli
nuogi
dar nieko neįvyko
tik saulė, šešėliai, žvaigždės ir debesys
neįprastai prie jų priartėjo
arčiau nei visada
debesyje įstrigusios žvaigždės
saulės atspindys jų šviesoje
šešėlis ant smėlio tokios formos
apačioje
guli
dviejuose kūnuose
jie vienas kitam
ilgiau nei bet kada
kūnas tiktai
ienas kūnas
Eilėraščius, kuriuos autorės siuntė savo nuožiūra, vertė Kristina Tamulevičiūtė,
2026 m. kovą reziduodama Pamėnkalnio viloje
