Marta

 

Popiet rūkydama universiteto vidiniame kiemelyje Ignė pamato siluetą trečiame aukšte. Ne šiaip pamato – todėl taip dažnai ir vaikšto rūkyti, kad galėtų patikrinti, bene atėjo Konstantinas. Kartais jo buvimą pajunta dar prieš jam imant leistis laiptais į skaityklą, o kartais teatranda pėdsakus – prie stovų prirakintą dviratį, rūbinėje kabantį paltą, ant stalo paliktas knygas, išnykstantį šešėlį žydruose fakulteto languose. Stiklinis keturių aukštų pastatas atrodo kaip didžiulis veidrodis, žvelgdama į jame atsispindintį dangų, Ignė iš tikrųjų žvelgia kiaurai. Kaip ir šįsyk.

Grįžta į skaityklą ir jau nebedirba. Laukia.

 

Tu ateini po poros valandų – laimingas, kvepiantis. Pakišu rankas po šlaunimis, kad nepamatytum mano virpulio, ir akimis parodau tau laisvą kėdę šalia. Atsisėdi, įsijungi kompiuterį, ekrane atidarai krūvą langų.

– Ar tau tai patinka, Konstantinai?

Tu krūpteli:

– Kas patinka?

– Studijos, – sakau.

– Labai! Patinka visos paskaitos, buvimas universitete, na, supranti, studentavimas. Tik atsiskaitymai – ne.

Egzaminai ir atsiskaitymai, sakau, yra kaina, kurią turi sumokėti už studentavimo malonumą.

Tu užrašai šiuos žodžius į savo knygą, o prie jų – mano vardą ir pavardę. Nejau be pavardės neatsiminsi, kokia Ignė tai pasakė? Dar tu sakai, kad mano laišką, kurį vakar parašiau, taip pat cituosi savo baigiamajame darbe, tą vietą, kurioje dėsčiau, kodėl prieš karą vyrai jaučia poreikį rengti sporto varžybas. Turbūt juokauji? Ne, tu nejuokauji. Kalbėdamasis su manim, rausiesi po savo daiktus, kruopščiai dėlioji juos ant stalo – užrašus, parkerį, spalvotą flomasterį, telefoną, piniginę, – čia pat šalia manęs atskleidi savo kerteles, šypsaisi man, toks atvirai intymus. Spoksodama į dangų languose, aš išmeldžiau draugystę. Draugystę, bet ne meilę. Galbūt meilę, bet ne tokią.

Bet ar jis čia taip dėl manęs prisikvėpino?

Anądien kalbėjom apie meilę. Ne mūsų, šiaip.

Jeigu myliu, tai tegul ta meilė taip ir būna sau, sakei. Kam kažką tęsti ir sugriauti viską, jeigu viskas, šiaip ar taip, liūdnai baigsis?

Aš dar prieš metus šitaip kalbėjau, net kažkur užrašiau, atkirtau, lyg nebūtum pasakęs nieko man nepriimtino.

Tačiau krūtinėje pasklido rūkas.

Dabar tu desperatiškai vartai savo užrašų knygą, sakai ieškąs joje lapelio su pavadinimu, tikrai buvo, tikrai, čia kažkur įdėjai. Riešu pridengusi akis slapta skaitau tavo įrašus. Norėčiau, kad ši knyga kada nors atitektų man. O jei ne man – tai tada niekam, jau verčiau į laužą! Tu iš liepsnos dar griebtum kažin kokį atviruką, apie kurio buvimą būčiau nieko nežinojus, o aš užkimusiu nuo ašarų balsu sakyčiau: jeigu jau degini, tai degink viską iki galo!

Spėju pastebėti tavo knygoje juodu flomasteriu didelėmis raidėmis užrašytus žodžius WHAT DO YOU WANT FROM ME? Dievaž, būtent šią frazę norėčiau paversti pelenais.

 

Konstantinas randa ko ieškojęs, o Ignė spėja pamatyti mažą kvadratinį lapelį su užrašu: Rainer Maria Rilke – Letters to a Young Poet, daili rašysena, turbūt moters.

Jis pakyla, dingsta tarp lentynų. Paskui išnyra su atversta knyga rankose, skaitydamas, aristokratiška poza žingsniuoja pirmyn atgal po skaityklą – tiesi nugara, pakeltas smakras. Tyčia maivosi, demonstruoja save. Galiausiai atsisėda ir alkūne prisidengęs kažką perrašo į savo knygą. Tai žinoma, kad Ignei smalsu, bet šįsyk nebedirsčioja.

Konstantinas užverčia knygą, vėl smunka tarp lentynų, atsineša kritikos straipsnių rinkinį su Tomo Moro „Utopija“. Skaito, bando susikaupti, muistosi.

Ignė palinksta prie savo užrašų, apsimeta, kad dirba, bet ilgai netveria.

– Apie ką skaitai, Konstantinai?

Jis pradeda postringauti skaitąs apie visuomenes, kuriose poligaminės santuokos yra norma, o moterys nepavydžios ir netgi liberalesnės už vyrus, svarstąs, kad gal visai būtų gerai, jei ir mūsų visuomenėje į santykius būtų žiūrima liberaliau. Abu palinkę, veik suglaudę galvas. Ignė šypsodamasi klausosi, bet po truputį ima oponuoti, kabinėtis prie žodžių, – jai nepatinka Konstantino pasakyta frazė, esą vis dar princas renkasi princesę, o ne atvirkščiai.

– O kodėl tu viena? – staiga paklausia Konstantinas. – Tik nesakyk, kad tau nereikia meilės.

– Matai, manęs nepasirinko princas, – vypteli.

Konstantinas atsilošia, jo veido raumenys įsitempia ir žandikaulio kampas dar labiau išryškėja.

What do you want from me, galvoja Ignė.

What do you want from me, galvoja Konstantinas.

Kažkas į juos atsisuka, suprask, tyliau, čia skaitykla. Abu sulenda į savo darbus.

 

Po poros valandų Konstantinas atsitraukia nuo ekrano, apsidairo, atsiverčia savo užrašų knygą, kreivai išplėšia lapą su Rilkės citata ir perlenkia dusyk. Ignė sulaiko kvėpavimą. Konstantinas lėtai atsistoja, eina į rūbinę, nuo skaityklos atskirtą stiklo siena, prieina prie vienos merginos, sėdinčios ant stalo turkiška poza, padeda šalia sulankstytą lapelį ir sugrįžta atgal. Mergina beveik nekrusteli, sėdi kaip sėdėjusi, tik jam išėjus nerūpestingai paima lapelį, išlanksto, abejingu žvilgsniu perskaito, perlenkia vėl ir įdeda į savo knygą.

 

Mačiau ją jau seniau abipus šios skaityklą nuo rūbinės skiriančios stiklinės sienos. Dažnai susirango ant stalo šalia paltų kabyklos, rankoje atvertus laiko knygą – skaito. Po to vangiai sugrįžta prie savo kompiuterio skaitykloje, nesidairydama į šalis ir pro savo garbanotus plaukus žvilgsniu nesekiodama; cha, neva ignoruodama viską kaip katė.

 

– Ar aš tau netrukdau?

– Kas čia per klausimas, – suprunkšti.

– Nes, man atrodo, tu ją kabini. Bet sėdi su manimi, ir tai, manau, nepadeda kabinti.

– Nekabinu. Tik nunešiau citatą iš straipsnio.

– Rilkės.

– Na taip, per paskaitą ji kalbėjo apie tą knygą, o aš radau citatą, kuri jai tiktų.

– Mhm, – sakau.

– Bet ji miela. Mes turim bendrą paskaitą. Ji studijuoja filosofiją ir kažką apie Marksą. Tiktai aš jai nepatinku turbūt, man atrodo, kad ji manęs bijo.

– Tai nesvarbu, ar tu jai patinki, – varau nė nemirksėdama. – Svarbu, ar tau jinai patinka.

– Patinka. Jei tarp mūsų kas nors bus – okei, bet jei nebus, okei taip pat.

 

Ji ir vėl pramarširuoja pro pat mus – jos stalas visai šalia mūsų, apkrautas knygomis, ant jo mėtosi keli popieriaus lapeliai ir pakelis tabako. Ji čia pat susisuka cigaretę ir eina į kiemelį parūkyti. Ir tu staiga pakyli ir sakai: einu įkvėpti gryno oro.

Ir aš einu, sakau. Staiga sustoju. Ne, neinu. Ir kaip atgal ant atsarginių suolelio pavarytas sportininkas per finalines rungtynes atsisėdu savo vieton.

 

Kiemelyje už bibliotekos langų ji rūko, o tu vaikštai ratais lyg rują užuodęs patinas. Judu nekalbate, neinate arčiau vienas kito, grįžtate į skaityklą irgi atskirai. Ji atsisėda kur sėdėjusi, o tu ir toliau triniesi aplink ją, brauniesi į jos erdvę – imi knygas nuo jos stalo, vartai.

Imu krautis daiktus. Negaliu išeiti. Nebegaliu likti.

Prieinu prie tavęs ir paklausiu, ar galėtum palydėti. Meluoju, kad baisu vienai eiti tokį vėlyvą metą, o dar su kompiuteriu kuprinėje ir visa kita. Manau, tu aiškiai supranti, kad man nebaisu. Bet linkteli, kad palydėsi, ir mes tylėdami išeinam.

Skaitykloje palieki krepšį. Užrašų knygą ir Rilkės dešimt laiškų jaunajam poetui.

Eidami tylim. Pabandau juokauti, bet man skauda.

Tu bandai man kažką gražaus sakyti, bet pripažįsti, kad nemoki meluoti. Aš nežinau, ką atsakyti. Pereinu iš tavo dešinės į kairę pusę, tačiau niekas nepasikeičia. Nenoriu, kad kalbėtum, nebenoriu kartu eiti. Juk vis tiek galvoji, kaip greičiau sugrįžti į skaityklą.

Atidarai man laiptinės duris, palydi iki buto.

– Arbatos gersi? – klausiu.

– Ne, grįšiu į skaityklą.

Apkabinu atsisveikindama, bet lyg ne tave.

– Nesusimauk, – sakau. Bet tu jau skuodi laiptais žemyn.

 

Nesusimauk dėl to, ką myli, Konstantinai, sako Ignė, klaktelėjus lauko durų spynai.

Į savo kambarį įeina kaip į urvą ir ją išsyk apglėbia jos daiktai. Knygos, nuotraukos, rėmeliai, rūbai, dėžės, tarpusavyje nederantys baldai. Apglėbia ir įsikerta pirštais į pečius.

Iš ryto jam parašo trumpą laišką ir paklausia, koks jos vardas. Šis laiškas būsiąs devintasis. Vadinasi, liko paskutinis, atsisveikinimo, laiškas, kurį kada nors jam parašys.

Jis atrašo dar trumpiau: Marta.

 

●

 

Marta susirenka nuo stalo savo daiktus. Rūbinėje krapštosi, iš rudo choice#1 pakelio pirštais ima tabaką, beria į popierėlį, susisuka cigaretę, įsideda į burną. Paskui paskubomis delnu nuvalo stalą, nupurto tabako trupinius nuo rūbų.

Ignė irgi eina į rūbinę. Traukia iš kišenės choice#3, sukasi cigaretę, įsideda į burną. Akimirką jų žvilgsniai susiduria tarp sukabintų rūbų – dvi tamsiaplaukės pasišiaušusios garbanės, abi su plonytėmis baltomis cigaretėmis tarp lūpų.

Abi eina į lauką. Rūko skirtingose ventiliacijos būdelės pusėse, abi atsisukusios į stiklą, stebi viena kitą atspindžiuose.

 

Norėčiau pasakyti, kad ji man patinka. Bet žodžiais tai neskambėtų įtikinamai.

Mes pasukam link durų, praveriu jas ir įeidama stumteliu atgal. Durys sunkios, ir tas stumtelėjimas reiškia, kad praveriu jas Martai, einančiai iš paskos.

Ir viskas tampa paprasta ir aišku.

 

●

 

Šįvakar skaitykloje nieko neveikiu, tik sėdžiu ir galvoju, kad jau reikia eiti. Neinu, žiūriu į Martą. Ji sėdi nugarą atsukus į mane ir skaito. Kaip visada, rankoje prieš akis laikydama knygą – filosofijos istorijos antrąjį tomą, jau į pabaigą. Kai kuriuos žodžius išverčia skaitmeniniame žodyne ir vėl įninka į tekstą.

Prie jos prieina Konstantinas, padeda lapelį ant stalo. Nieko nesako, tačiau lapelis sušnara gan garsiai. Tyčia.

Žinau, kad mane matė. Tačiau mūsų žvilgsniai nesusidūrė ir aš taip pat apsimetu, kad jo nepastebėjau. Jis vaikšto tarp lentynų, ieško knygų, kažko klausinėja bibliotekininkių, praeina visai pro pat mane – atseit nepastebėjo. Garsiai susikraunu daiktus, stabteliu prie šalia dirbančios pažįstamos studentės, kažką jai pasakau ir palinkiu sėkmės, einu, velkuosi paltą, bet vogčiomis stebiu juos.

Jis atsisėda priešais Martą, atsukęs nugarą į ją, ir skaito, nė nepakelia galvos nuo knygos.

Už kelių minučių Marta susikrauna daiktus. Konstantinas dirsteli per petį, kai ji nesidairydama išeina iš skaityklos. Net nepasisuka jo pusėn. Eina ir išeina. O jis vis žvilgčioja jai pavymui, paskui į rūbinę, patikrina, ar tebekaba paltas.

Negi susimovei, Konstantinai?

 

●

 

Po kelių dienų Marta įsitaiso beveik prie pat manęs. Mes vėl tuo pat metu vaikštome parūkyti. Paskui išeiname į miestą, kiekviena sau.

Grįžtu pirma ir rūbinėje aptinku jo paltą. Tavo paltą, Konstantinai. Skaitykloje tu sėdi nugara į duris. Aš atsisėdu už kelių stalų.

Kai prieini, pakeliu akis. Tiesi ranką, imtum Derida nuo mano stalo, tačiau susilaikai.

– Tau sekasi, – sakai.

– O tau ką, ne?

Pakylu ir einu kiemelin. Esu tikra, kad eisi įkandin.

 

Ignė laisva ir atsipalaidavusi, veidas švyti pasitikėjimu, balso gaida šmaikšti.

– Nebeapsimetinėji, kad manęs nepažįsti, – labiau konstatuoja, nei klausia.

– Nepavadinčiau to apsimetinėjimu.

Netyčia išpučia dūmus jam į veidą.

– O kaipgi pavadintum?

– Vengimu.

– Vengimu! O kodėl vengi?

– Nes tu mokaisi, – sako Konstantinas. – Ir man atrodo, kad aš tave išbalansuoju.

– Neišbalansuoji.

– Bet ir aš kartais siekiu kokio nors tikslo, tada stengiuosi nesiblaškyti, – ranka parodo tiesią kryptį priekin. – O tada man reikia su tavimi kalbėtis ir…

– Ir su manim išsiblaškai, taip?

Konstantinas tyli.

– Tikrai neprivalai kalbėtis, tačiau labas juk gali pasakyti.

– Galiu ir pasakysiu, tu teisi. Bet štai dabar norėjau su tavim pasikalbėti, nes kaip ir nebėra jokio tikslo, ir jau einu namo.

– Nejaugi? – pašaipiai sako Ignė, pamačiusi, kad grįžta Marta.

Šįkart dūmus išpučia aukštyn, bet dūmo kraštas vis tiek paliečia jo veidą.

– Taip, grįšiu namo ir skaitysiu knygas.

– Ir ką skaitysi?

– Viską.

– Turi visas knygas?

– Nueisiu dar į kitą biblioteką pasiimti. O tu taip pat skaitai, matau.

– Skaitau, taip. Irgi skaitau viską.

Ignė išmeta nuorūką ir stabteli prie durų, kol jis galantiškai jas atidaro ir praleidžia pirmą. Čia pat fojė abu prasilenkia su Marta.

 

●

 

Marta užgulusi stalą brūžina pieštuku popieriaus lapą. Garsiai brūžina. Triukšmingai ima ir vėl deda ant stalo daiktus, atstumia kėdę, eina parūkyti. Rūbinėje telefonu kažką emocingai pasakoja itališka greitakalbe, gestikuliuoja rankomis. Grįžusi vėl piešia. Paskui bastosi tarp lentynų, stebi Ignės nugarą, per petį nužvelgia kompiuterio ekraną. Praeidama spragteli pirštais virš Ignės dešinės ausies. Ignė išvengia pernelyg garsaus spragtelėjimo į ausį vos pastebimai linktelėdama galvą į šoną, taip, kaip mokėsi judesio seminaruose. Ne matydama, bet jausdama kitą. Regėti aplinką pakaušiu mokėsi iš Konstantino.

Marta pagaliau nurimsta ir atsisėdusi palinksta prie knygos.

 

Mieloji, niekas kitas mūsų taip negelbsti, kaip tik darbas, sakau jai. Mintyse, aišku.

Prieš eidama namo, rūbinėje suku cigaretę. Marta irgi išeina, sustoja prie mano stalo, įsistebeilija į Derida „Markso šmėklų“ viršelį. Nueidama atsisuka ir atidžiai pažiūri į mane.

Dabar ji man patinka net labiau nei tu.

 

●

 

Marta ateina apsivilkusi suknelę – aptemptą ir elegantišką, vos žemiau kelių, su skeltuku ligi šlaunies vidurio. Išryškėja jos lieknumas, ligi šiol dangstytas plačiais megztiniais. Ignė spokso į jos ploną liemenį ir nedidelį apvalų pilvuką – tokį patį, kokį turi ji pati. Stebeilija, kaip Marta vaikšto po skaityklos erdvę, kaip ji vos praveria lūpas arba jose spaudžia cigaretę. Spokso į jos tamsias garbanas, į kelias sruogas, susegtas pakaušyje. Į pečius, apgaubtus vilnone kutuota skara.

 

Vakar rūbinėje kaktomuša susidūriau su ateinančiu tavim.

– Skaitykla jau greitai užsidaro, ką čia veiksi?

– Šį tą dar spėsiu. O tu gražiai atrodai, Igne, – pagyrei ir tuoj pat palinkėjai gražių švenčių, jei nesimatysim.

– Ir tau gražių, turbūt nesimatysim. Kelios dienos liko, aš nebeateisiu, – pasakiau atsisveikindama.

Tada skaitykloje tu atsisėdai šalia Martos.

Melavau, kad neateisiu, ketinu kasdien ateiti. O dargi šiandien Martos suknelė taip tiktų pasimatymui – ir jau lauksiu iki galo, kuo tai baigsis. Bet Konstantinas neateina. Taip pat neateina kitą dieną ir dar kitą. O aš žiūriu į tavo kūną, Marta, ir galvoju: kaip gerai, kad Konstantinas neateina.

 

●

 

Po švenčių vakarai ima šviesėti. Jis vis dar nesirodo, ir jau vien dėl to yra šviesiau.

Mudvi vis vaikštom atskirai, bet iš tikrųjų kartu rūkyti. Ir sėdim mudvi vis arčiau viena kitos, kartais pagaunam viena kitos šypsnį. Nieko nekalbam. Tik žvilgsniais.

Tiktai tą kartą, kai tu neturėjai žiebtuvėlio, priėjai ir paprašei, o tau grąžinant mostelėjau: All good, I have another one. Tikėjausi, kad visai negrąžinsi. Bet kitą rytą ant mano stalo padėjai žiebtuvėlį ir mažą lapelį su dailiai užrašytu Ačiū. Lapelį įsidėjau knygon, o žiebtuvėlį vėl ištiesiau: Keep it, please.

Šiandien prie Martos atsisėda kažkas kitas. Mačiau jį čia seniau, jau kurį laiką, kukliai vaikščiojantį tai šen, tai ten, ir tik dabar suvokiu, kodėl. Skaityklai užsidarius, jis laukia prie laiptų, kol Marta rūbinėje apsivelka paltą. Jiems kartu išeinant, mudviejų žvilgsniai susiduria. All good, I have another one, tarsi išgirstu.