Šaukimas

Jau beveik mėnuo, kai į mūsų kiemą kasdien įsuka pilkas automobilis.

Esu labai nepastabi – iš pradžių jam pasirodžius neatkreipiau jokio dėmesio, bet laikui bėgant jau nebuvo kur dingti – folksvagenas pasirodydavo kasdien tiksliai tuo pačiu metu, kaip laikrodis, per patį vidurdienį negailestingai svilinant saulei, lėtai ir grakščiai pasisukdavo korpusu ir važiuodamas atbuline eiga įsitaisydavo automobilių aikštelės gilumoje. Laukdamas vairuotojas nė sekundę neužgesindavo variklio – tolygus, atkaklus urzgimas pamažu prasigrauždavo man į smegenis ir po kurio laiko tarytum pakirdusi iš gilaus miego aš nori nenori pakeldavau galvą.

Gyvenu pirmame aukšte, mano darbo stalas stovi kaip tik prie lango į kiemą, prie jo sėdu kasdien maždaug nuo aštuonių ryto ir nepasikeliu iki antros valandos popiet, taigi anksčiau ar vėliau turėjau jį pastebėti. Pilkas automobilis, bet ne plieno ir ne sidabro spalvos. Labiau kapučino. Taip, kapučino. Pilkas su vos pastebimu rusvu atspalviu. Lėtai apsukęs garbės ratą įsitaiso aikštelėje.

Šiandien aš vėl prie stalo ir vėl tas pats. Pusiaudienis, kelios minutės po dvyliktos. Įkyriai burzgia variklis. Pasąmonėje laukiu, kada užges. Žiūriu į atverstą dokumentą – ištisą teksto dykynę – kompiuterio ekrane ir neketinu leistis lengvai išblaškoma. Bet vairuotojas, regis, irgi neketina nusileisti – burzgia kaip burzgęs. Tarytum norėtų priminti, kad kantriai laukia ir lauks, kiek reikės. Tai kvietimas, šaukimas, gerai, kad dar nesignalizuoja. Truputį susierzinu: sakykit, koks nenuovokumas, netgi įžūlumas! Juk dabar pats vidurdienis, pietų metas – šventas laikas, gal kas nuėjo pogulio, gal jaunoji šeima apačioje kaip tik bando užmigdyti savo vaikelį. O laukiantysis po pat langais, regis, nepaiso nieko. Laukia savo žmogaus. Kol tas išeis, matot, įsės ir galės jį išsivežti. Kokiais ten reikalais. Tik tai jam terūpi. Į visa kita, kas tai bebūtų, kaip sakoma, tvanas ar maras, nusispjaut.

Man reikia susikaupti ir dirbti toliau, tačiau ramybės jau nebe pirmą kartą ima neduoti įkyri mintis – ko visgi tasai folksvagenas lūkuriuoja? Kas tasai svarbus asmuo, kurio kasdien, vykdydamas savo misiją, atvažiuoja paimti tuo pačiu laiku? Nesu smalsi, dėl to bėda – gerai nepažįstu šalia gyvenančių kaimynų. Nors jau aštuoneri metai pati čia gyvenu. Ir tai tik mano, ne jų kaltė. Jei būčiau nors kiek socialesnė, žmogiškesnė, labiau linkusi bendrauti ir domėtis aplinkiniais, palaikyčiau kokius nors ryšius – neabejoju, kad folksvagenas seniai nebūtų jokia paslaptis. Betgi gyvenu užsidariusi tiesiogine šio žodžio prasme, jei kas skambina į duris – neretai neatidarau. Išskyrus vieną kaimynę, arčiausiai esančią, už sienos. Kartais ji pati prisimena mane ir prisistato norėdama paklausti, ar pastebėjau, kad jau kuris laikas į pašto dėžutę niekas nebemeta reklaminių bukletų. Beje, mūsų laiptinėje gyvena septyni šunys, įsivaizduojat, kaip jums tai? Gaurai ant laiptų! Vos man atsikrausčius ji iš karto paprašė įsukti į šviestuvą lemputę. Kitą kartą užsikirto jos buto spyna, kol sulaukė pagalbos, prasėdėjo pas mane kelias valandas ir tada sužinojau viską: kad neturinti nei vaikų, nei vyro, visas gyvenimas – tik jos vienos reikalas. Kad šluba palikusi dar jaunystėje po kraupios avarijos – buvo baisiai sutrenktas dubuo ir sulaužytos abi kojos. Viena taip ir neatsistatė. Taigi, protezas.

Reikia pasakyti, folksvagenas mane ėmė varginti. Smulkmena, bet erzina. Ilgainiui pagavau save jau net nepažvelgiant į laikrodį – ir taip aišku, kad pusiaudienis, dvylikta valanda. Išsiblaškiusi pakildavau nuo kėdės, kad nueičiau į virtuvę įsipilti stiklinės vandens ar užsikaisti kavos. Ir – stebuklas! – kiekvienąkart, vos man pakilus iš vietos, vairuotojas su savuoju paslaptingu keleiviu nepastebimai dingdavo tiesiog iš po panosės – nespėdavau sumoti, kaip ir kada. Grįždavau – tyla, automobilio kaip nebūta, vieta aikštelėje tuščia, po ją kaip niekur nieko trepena balandžiai.

Keliskart mėginau įžiūrėti, kas sėdi prie vairo, – deja, mašiną jis pastatydavo taip, kad beveik visada priekinį stiklą liete užliedavo spiginanti saulės šviesa, o skydelis nuo saulės būdavo nuleistas ir dengdavo veidą. Viskas, ką galėjau matyti, – tai rankos, gulinčios ant vairo. Bet ir tai – nebūčiau galėjusi pasakyti, vyro ar moters rankos. Žodžiu, nieko reikšmingo. Nieko, ką galėtum įsidėmėti.

Variklis burzgia kaip burzgęs, bet turiu, privalau jo nebegirdėti, atsiriboti. Laikau pakabinusi akis ekrane. Teksto autorius, sumanęs parašyti kelionių romaną, teigia, kad Mirties slėnis – su niekuo pasaulyje nepalyginama vieta. Nepanaši nė į jokią kitą, kur jam teko keliauti. O per gyvenimą keliauti teko daug. Visur tvyro toks karštis, kad net degina akių obuolius. Odą peršti nuo nepakeliamos kaitros. Prieš akis imu regėti mirgančius apskritimus – baltus, raudonus, tamsiai mėlynus ir oranžinius, spengia galvoje. Ar žmogus iš viso gali tai ištverti? Bet turiu važiuoti toliau. Žinau tik viena: jei kas nors nutiktų automobiliui, jei jis sugestų ir tektų sustoti vietoje, rytojaus netektų pasitikti. Sužinau, kad Mirties slėnis yra Kalifornijoje, jis ilgas ir siauras, driekiasi daugiau kaip aštuoniasdešimt metrų žemiau jūros lygio. Pasirodo, tai karščiausias taškas mūsų planetoje, temperatūra jame kartais pakyla ir virš penkiasdešimt laipsnių pagal Celsijų. Beskaitant ima rodytis, kad man pačiai dega akių obuoliai, tad nejučia užsimerkiu. Krūpteliu ir net pašoku ant kėdės pasigirdus durų skambučiui. Kas gi daugiau, jei ne manoji kaimynė.

– Ar pastebėjote prisegtą raštelį skelbimų lentoje apačioje? Aha, aha. Ir vėl nutrauks karšto vandens tiekimą visai savaitei, nuo dvidešimt pirmos devintos valandos ryto. Vakar tikrai dar nebuvo, vadinasi, pakabino šiandien iš ryto, ne kitaip.

Padėkoju, kad manęs nepamiršo, kad rūpinasi.

– Kaip ir kiekvienais metais, užsuka jie mat. Gerai, kad orai leidžia tokius cirkus daryt, karšta, nėra kuo kvėpuot…

Kaimynė nueina burbėdama iš nepasitenkinimo, o aš grįžtu prie stalo, į Mirties slėnį. Užeigos, kurioje apsistojau, savininkas Deilas ryte mane pasitinka su šypsena: „Na, pasiruošę keliauti? Šiandien puiki diena, saulė antai jau kyla ir nepraeis nė kelių valandų, o jos kaitra jau leisis į daubą, į slėnį. Spėju, bus apie keturiasdešimt laipsnių.“ Deilo žmona patiekia man pusryčius – du Benedikto kiaušinius su skrebučiu ir stiprios kavos. Valgau gardžiai. Valgau taip, lyg tai būtų paskutiniai mano pusryčiai. Padėkoju ir išeinu. Mirties slėnyje kelias vinguriuoja tiesiai per kalvas. Keliautojų, tokių kaip aš, mažai. Rodos, kažką išvystu horizonte, rodos, tai žmogus, tačiau greičiausiai mane apgauna akys. Visgi kartais į orą pakyla smėlio ir dulkių kamuoliai – pravažiuoja vienas kitas automobilis.

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Netikėtai pakėlusi galvą ir metusi žvilgsnį pro langą negaliu patikėti savo akimis: ne kas kitas, o manoji kaimynė sunkiai prišlubavusi veria pilkojo folksvageno dureles! Atplėšusi jas dar prilaiko klubu – gėlėtos suknelės kraštas plakasi iš po jų – ir pagaliau vargais negalais įsėda įkeldama nesveikąją koją su protezu. Trinkteli durelės. Folksvagenas atsidūsta, trūkteli iš vietos ir lėtai išriedėjęs iš aikštelės pasuka dešinėn. Še tau kad nori! Štai ir visa paslaptis. Tas svarbus ir paslaptingas asmuo, kurį įsivaizdavau esant ir kurio kasdien buvo laukiama tiesiog su dieviška kantrybe, – viso labo ji, mano kaimynė? Negaliu nuslėpti su nuostaba sumišusio nemenko nusivylimo. O ko aš tikėjausi? Ir kas gi čia keisto? Žmogus sunkiai juda, maža ką, kad kviečiasi pagalbą, kai reikia kur nuvažiuoti.

Nereikėtų įsivaizduoti, kad Mirties slėnis – tai vieta, kybanti kažkur tarp dangaus ir žemės, tuo labiau kažkokia mistiška ar sunkiai pasiekiama vietovė. Ne. Mirties slėnį lengvai galima pasiekti automobiliu, negana to – per dieną jų čia pravažiuoja toli gražu ne vienas kitas, nes visai netoli šios neįtikėtinos vietos gyvena žmonės, tai įprastas dalykas. Nėra abejonių, kelionių aprašymų romanai – itin įdomus žanras. Asmeniškai man jie kur kas įdomesni už detektyvus ar autobiografijas, ką ir kalbėti apie mokslinę fantastiką. Kita vertus, nedaug kas tokią literatūrą rašo, o ir sugeba parašyti taip, kad panardintų skaitytoją į tikrą kelionės svaigulį. Jaučiu, kaip skauda veidą, rankas, kojas. Karštis toks, kad stebiuosi, jog tebeturiu sąmonę. Rodos, galiu jos bet kurią akimirką netekti. Tai vieta, kurioje balansuoji ant pražūties ir išlikimo ribos. Bet šios kelionės nekeisčiau nė į nieką. Baisu tai patirti, bet atsisakyti – neįmanoma. Tik perėjęs Mirties slėniu supranti, kokia tai neįkainojama patirtis, kokia nuostabi kelionė. Ir nusivylusių ja nėra.

Naktį miegu neramiai. Gal dėl to, kad namuose tvanku, net naktimis karštis menkai teatsitraukia, o įkaitintos bloko sienos tvoskia kaitra. Rodos, kažką sapnuoju, bet jokių konkrečių detalių, jokių vaizdų ar garsų. Nežinau, kur esu, kas vyksta. Vis dėlto pakirstu vidurnakčio tamsoje staiga persmelkta tikro košmaro siaubo, mano plaukai šlapi nuo prakaito, o sudžiūvusios lūpos vos girdimai šiugžda: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes tu šalia būsi… Aš nebijosiu, nes tu šalia būsi. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu… Nė…“ Rodos, ir vėl užsnūstu.

Ryte atsikeliu neišsimiegojusi, tarytum apkvaitusi, nepadeda net stipri kava. Nusiprausiu veidą, atidarau visus langus, susiruošiu išnešti šiukšles. Išėjusi į laiptinę skelbimų lentoje iš tiesų pamatau prisegtą raštelį: „Gerbiami gyventojai, nuo š. m. … mėn. … dienos nebus tiekiamas karštas vanduo…“ Prie manęs stabteli moteriškė, vedina šuniu, – nesu tikra, ar tai vienas iš tų septynių.

– Ak, ar žinote – jūsų kaimynė už sienos, toji šlubukė, vakar gi numirė. Taigi, vakar, amžinatilsį. Pamaniau, kad…

Grįžusi į vidų atsisėdu prie stalo ir palinkusi prie kompiuterio ekrano užsimerkiu – pulsas tvinksi smilkiniuose. Artėja vidurdienis, karštis degina man akis, rankos limpa nuo prakaito, o ausys įtempusios klausą laukia…

Bet už lango automobilių aikštelėje jokio garso nei judesio. Tik balandžiai trepena kojelėmis po dulkes.