Anna Verschik: „Negaliu gyventi ten, kur nekalbama estiškai“

 

Šių metų vasarį Estijos kultūros kapitalo fondo pagrindinė literatūros premija buvo skirta Annai Verschik už šiuolaikinės ukrainiečių poezijos rinktinės „Ar išsigausiu iš to įniršio?“ vertimą į estų kalbą. O 2025-ųjų rudenį A. Verschik pelnė Augusto Sango premiją už geriausią metų poezijos vertimą – Julios Musakovskos eilėraščio „Žydi magnolija svetimam sode“ vertimą iš ukrainiečių kalbos.

 

– Nuoširdžiai sveikinu Jus, Anna, su svarbiais įvertinimais ir noriu paklausti, kaip tapote poezijos vertėja. Žinau, kad esate gimusi Sankt Peterburge, baigėte estų kalbos ir literatūros specialybę Tartu universitete, dabar esate Talino universiteto bendrosios kalbotyros profesorė. Talino, Helsinkio, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose dėstote lingvistiką ir jidiš kalbą, rašote mokslinius kalbotyros darbus. Be estų, mokate jidiš, rusų, suomių, lietuvių, ukrainiečių kalbas. Gal pradėkime pokalbį nuo to, kaip atsidūrėte Estijoje, kada ėmėte mokytis estų kalbos?

– Ačiū! Mano šeima sovietmečiu vasarodavo Narva Jeesū, nedideliame Estijos pajūrio kurorte. Man patiko jūra, ilgos gatvės, mediniai namai ir užrašai estų kalba (nors estų ten buvo labai nedaug). Svajojau, kad užaugusi persikelsiu į Estiją. Mano tėvai buvo protingi žmonės, sakydavo, kad reikia mokėti kalbą tos šalies, kurioje gyveni. Aš buvau labai jauna, turbūt daug ko nesupratau, bet jaučiau, kad Estija – mano šalis ir užaugusi imsiu kalbėti estiškai. Kita vertus, visada žinojau, kad esu žydė ir Rusija nėra mano šalis. Ne dėl politinių sumetimų, anuomet dar to nesupratau. Tačiau ne mano, ir tiek. O Estija – mano. 1980-ųjų pavasarį su tėvais lankiausi Taline ir tada supratau, kad turiu išmokti estiškai. Tai buvo it apreiškimas, staiga dingtelėjo, kad turiu mokytis estų kalbos. Ranka nusirašiau estų kalbos vadovėlį rusų mokykloms, iš jo mokiausi. Vasarą, kai nuvažiavome į Narva Jeesū, skaičiau visokius dvikalbius tekstus (vaistų instrukcijas ir pan.), iš jų ėmiau suprasti gramatiką. Kur tik galėjau, stengiausi kalbėti estiškai. Būdama dvylikos metų pasakiau tėvams, kad būsiu arba estų filologė, arba niekas. Vėliau ėmiau skaityti estų poeziją. Suvokiau, kad negaliu gyventi ten, kur nekalbama estiškai. Rašiau dienoraštį estiškai, visuomet mąsčiau, kaip vieną ar kitą dalyką pasakyti estiškai. Visiškai persikėliau į Estiją 1986 metais, kai įstojau į estų filologijos specialybę Tartu universitete.

– Jūs ne tik pati kuriate eilėraščius estiškai, bet ir verčiate juos į jidiš, ukrainiečių kalbas, o gal rašote jidiš ir verčiate į estų kalbą? Štai išverčiau posmelį Jūsų eilėraščio, kurį greičiausiai siejate ir su savimi:

 

           Senelis mažame miestelyje kalbėjo žydiškai,

           o tėvas mieste – rusiškai,

           jo sūnus didmiesty – jau angliškai.

           Močiutė kaime kalbėjo ukrainietiškai,

           o mama mieste – rusiškai,

           nes ji vaikams norėjo tiesti kelią

           į šviesią ir didingą ateitį.

           Tačiau jos dovanos duktė nepaisė

           ir motinai dabar atsako ukrainietiškai.

– Šis eilėraštis, aišku, ne apie mano šeimą, tai apibendrintas vaizdas. Daug kas pereina į kitą kalbą, dažniausiai turinčią senas tradicijas, aukštą statusą, garbingą istoriją. Pereina dėl visokių priežasčių – ir ideologinių, ir pragmatinių. O vaikai ar anūkai įsitikina, kad tėvų sprendimas buvo klaidingas. Matome, kas dabar vyksta Ukrainoje: daug kas grįžta prie ukrainiečių kalbos arba bent stengiasi ja kalbėti, netgi rašytojai ir poetai. Ne visus savo eilėraščius verčiu į kitas kalbas. Susijusius su Ukraina, žinoma, verčiu į ukrainiečių kalbą. Kai kurie liečia mūsų bendrą istoriją – kaip rašiau viename eilėraštyje, esame vakarų rytai arba rytų vakarai. Tokius stengiuosi išversti į jidiš ir į lietuvių kalbą.

Eilėraščius pradėjau rašyti būdama šešiolikos metų, visada rašiau tik estiškai. Rašiau ir studijuodama universitete, paskui dariau pertrauką. Dabar rašau vėl – estų kalba. Jidiš yra man miela ir artima kalba, bet ja nerašau poezijos.

– Jūsų tėtis buvo matematikos profesorius. Ar Jūsų tėvai mėgo grožinę literatūrą? Kokią?

– Tėvai skaitė daug, įvairiausią grožinę literatūrą – ir užsienio literatūrą, kiek buvo įmanoma, ir poeziją. Jiems visada rūpėjo, kad aš skaityčiau, aptarinėdavo su manimi knygas. Be to, tėvai turėjo ir skaitė „samizdato“ leidinius, apie tai sužinojau vėliau.

– Kas Jus patraukė rašyti ir versti poeziją?

– Kas patraukė rašyti poeziją – sunku pasakyti. Jausmas kyla iš vidaus. Versti poeziją pradėjau 2019-aisiais, iš ukrainiečių kalbos. Feisbuke dalyvauja daug poetų, kurie ten skelbia savo kūrybą, taip pat vertėjų. Ten pamačiau vieno Halynos Kruk eilėraščio vertimą į hebrajų kalbą. Pasirodė, kad vertėjas yra poetas Oleksandras (Alexas) Averbuchas, kuris 2014-aisiais iš rusų kalbos perėjo į ukrainiečių. Tokie dalykai mane itin domina, nes taip žmogus tarsi perkrauna, pertvarko savo gyvenimą. Dabar turiu daug „savų“ autorių. Kai kurie rašo man patys, pristato savo kūrybą, teiraujasi, ar galiu ją išversti į estų kalbą.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote rašyti estiškai ir versti į estų kalbą? Vis dėlto estų kalba Jums buvo ne gimtoji, o išmoktoji. Mūsų literatūros vertėjų kalvėje – „Vagos“ leidykloje – kadaise buvo įprasta manyti, kad gerai išversti meninį tekstą gali tik gimtakalbis vertėjas. Jeigu pradedantysis vertėjas sakydavo, kad vienodai gerai gali versti tiek iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą, tiek atvirkščiai, jo paslaugų dažniausiai atsisakydavo. Tačiau skaitydama Jūsų virtuoziškus vertimus į estų kalbą įsitikinau, kad nėra taisyklės be išimties. O ką šiuo klausimu manote Jūs?

– Aš tiriu daugiakalbystę. Tuose tyrimuose seniai kalbama apie tai, kad ne visada būna aišku, kas yra gimtoji kalba, ypač jeigu žmogus yra daugiakalbis. Yra keletas kriterijų, ir visi jie gali vienas kitam prieštarauti. Tai pirma įsisavinta kalba, savo tautybės (protėvių) kalba, dažniausiai vartojama kalba, tapatybės kalba, ta, kurią geriausiai moka, ir t. t. Pirma įsisavinta kalba ne visada reiškia, kad žmogus tą kalbą geriausiai moka. Dar yra daug kitokių kriterijų, pvz., kokia (kokios) yra emocijų kalba ar kalbos. Rusų kalba man buvo pirmoji, bet tarp tos kalbos ir manęs išliko distancija. Nemoku juokauti rusiškai, niekada nekūriau rusiškai poezijos, tai nėra mano emocijų kalba. Jidiš girdėjau vaikystėje, vėliau suvokiau, kad ją moku, universitete pradėjau mokytis gramatikos. Pagal mokėjimo lygį gimtoji kalba man yra estų ir rusų. Pagal tapatybę – estų ir jidiš. Man atrodo, kad estų kalba aš galiu išsakyti viską, ko noriu.

– Kokia kalba paprastai mąstote dirbdama, būdama šeimoje? Minėjote, kad universitetuose dėstote tomis kalbomis, kurias mokate: estų, suomių, lietuvių, anglų. Ar įmanoma galvoti lygiagrečiai keliomis kalbomis, o gal turite ne vieną darbinę ir emocinę kalbą?

– Tai sunkus klausimas, nes kai kada mąstymas yra mišrus (kaip ir gyvenime vyksta kodų kaita – kelių kalbų vartojimas pokalbyje). Su savo šeima kalbu estiškai, universitete – dažniausiai estiškai arba angliškai, kai dėstau užsieniečiams. Jeigu yra studentų, kurių kalbą moku, per pertrauką kalbinu juos jų kalba. Žinias skaitau ukrainietiškai, estiškai ir lietuviškai. Kasdien „kalbu“ per mesendžerį ukrainietiškai, dažnai ir lietuviškai, kai kada jidiš. Darbinė kalba priklauso nuo paties darbo. Jeigu rašau straipsnį, daugiausia angliškai, jeigu ruošiu pranešimą arba paskaitą, atsižvelgiu į konferenciją arba dėstomąją kalbą (anglų, estų, retkarčiais – suomių, lietuvių, pastaruoju metu ir ukrainiečių). Mano emocijų kalba, kaip minėjau, yra estų kalba.

– Jau dvidešimt metų reguliariai mokote jidiš kalbos tarptautinėje vasaros programoje Vilniuje. Kokia šias studijas pasirinkusių žmonių motyvacija?

– Yra įvairių priežasčių ir motyvų. Kai kurie nori mokytis jidiš, nes kadaise tai buvo šeimos kalba, netgi girdėjo, kaip ja kalbėjo močiutė ar dėdė. Anksčiau būdavo ir tokių mokinių, kurie puikiausiai kalbėjo kuria nors jidiš tarme, bet nemokėjo abėcėlės, skaityti ir rašyti. Būna studentų iš JAV, kur yra daug universitetų, siūlančių jidiš kalbos kursus, jie nori mokytis papildomai, tobulinti žinias. Gana daug ne žydų kilmės studentų, dažniausiai mokslininkų. Istorikas, gvildenantis Lietuvos ar Lenkijos istoriją, suvokia, kad negali išsamiai nagrinėti savo temos neišmanydamas žydų mažumos reikalų, tad jam tenka skaityti daug visokių dokumentų, laikraščių, dienoraščių jidiš kalba. Panaši ir folkloristų, literatūrologų motyvacija. Būna ir vertėjų, kurie verčia iš germanų kalbų ir „atranda“ jidiš.

– Kokių gebėjimų reikia vertėjui? Ar gana vien gerai mokėti abi kalbas?

– Mokėti abi kalbas, aišku, yra būtina, bet reikia ir kitų gebėjimų. Suvokti, kad tam tikrus dalykus privalu tikslinti, nes tai gali būti užuomina, aliuzija, netiesioginė citata. Įsivaizduokime, kad ukrainiečių eilėraštyje paminėtas vyšnių sodas. Aišku, galima suprasti tiesiogiai, kaip paprastą vyšnių sodą, bet turime prisiminti žymų Taraso Ševčenkos eilėraštį, kuriame sakoma: Садок вішневий коло хати („Vyšnių sodelis prie trobos“). Reikalingas atitinkamas stilių diapazonas. Galime apibendrinti, kad vertėjui reikia diagnostinių gebėjimų – suprasti ir nustatyti, kokį įspūdį, kokį efektą autorius siekia sukurti, ir ieškoti arba sugalvoti atitinkamų priemonių.

– Kas, Jūsų manymu, svarbiau: tiksliai atkartoti teksto prasmę ar kūrybiškai perteikti jauseną, eilėraščio nuotaiką?

– Mano galva, reikia pusiausvyros tarp formos ir reikšmės. Yra eilėraščių, kuriuose nuotaika ne tokia svarbi, o svarbesnis tikslus formulavimas.

– Nuo kokių šalių autorių prasidėjo Jūsų, vertėjos, kelias?

– Jaunystėje, dar mokykloje, išverčiau iš suomių kalbos į rusų kalbą vieną novelę suomių prozos rinkiniui. Deja, nebepamenu autoriaus pavardės. Paskui išverčiau iš rusų kalbos į estų kalbą – jau baigdama universiteto studijas. Pirmiausia verčiau publicistiką. Devintojo dešimtmečio pabaigoje atmosfera buvo kur kas laisvesnė, ypač Estijoje, tad išverčiau iš rusų kalbos Fridos Vigdorovos užrašus apie Josifo Brodskio teismą. Tie užrašai buvo platinami per „samizdatą“, o devintojo dešimtmečio pabaigoje jau paviešinti. Juos paskelbė žurnalas „Vikerkaar“, atrodo, 1989 metais. Ugalos teatrui iš rusų kalbos išverčiau Isaako Babelio dramą „Saulėlydis“, 1994-aisiais iš jidiš kalbos į estų kalbą išverčiau Šolem Aleichemo romaną „Marienbadas“ (1991) ir Davido Bergelsono romaną „Kai viskas baigėsi“ (1998). Tada buvo ilga pertrauka, tik 2003 metais žurnalui „Vikerkaar“ iš lietuvių kalbos išverčiau Leonido Donskio esė. Vėliau ėmiau versti ukrainiečių poeziją.

– Ar prie vertėjo profesijos artėjote palengva?

– Nežinau, vertimas man buvo visiškai natūralus dalykas. Tarpais skaitau knygą ir savaime pagalvoju, kaip išversti tam tikrą sakinį į estų (arba į kokią kitą) kalbą. Verčiu tik tai, kas man patinka ir artima.

– Indoeuropiečių kalbos, iš kurių verčiate, ir estų – finougrų kalba – yra labai skirtingos, kaip Jums pavyksta atrasti pusiausvyrą tarp ištikimybės originalui ir laisvesnės poetinės interpretacijos?

– Tai susiję ne tik su kalbų skirtumu (žodžių tvarka, sintakse ir pan.). Įdomus klausimas – kur baigiasi laisvesnė interpretacija ir prasideda fantazija originalo tema. Turbūt gelbsti intuicija. Man patinka, kai vertimas kuo labiau perteikia ir originalo formą, ir idėją. Jeigu originale yra pasikartojimų arba aliteracijų ir t. t., mano galva, reikia juos išsaugoti, nes tai autoriaus intonacija.

– Kokiais etapais vyksta Jūsų kūrybinis procesas? Koks vertimo tempas?

– Skirtingas. Feisbukas jau tapo poetų ir vertėjų virtualia bendruomene. Tenai daug skaitau, jeigu eilėraštis man patinka, galiu išversti jį kaipmat, o kartais atidedu vėlesniam laikui.

– Mačiau, kad verčiate mūsų Nacionalinės premijos laureato Gintaro Grajausko eilėraščius. Kas nulėmė tokį pasirinkimą? Ar esate išvertusi kitų lietuvių autorių, ką dar ketinate versti?

– Jau nebepamenu, kaip suradau Gintaro Grajausko eilėraščius feisbuke. Man imponuoja jo lakoniškas ir kartu filosofinis stilius, tad pradėjau versti. Kitų lietuvių autorių nesu vertusi, bet tikiuosi, kad man pavyks. Galvoju apie Mariaus Buroko poeziją. Susipažinome feisbuke per ukrainiečių poezijos vertimus.

– Mūsų poetė Kristina Tamulevičiūtė verčia slovėnų ir bosnių poeziją. O dar kuria drabužius ir aksesuarus, išleido nėrinių raštų knygą „Nerk vąšeliu kaip gotas“. Jūs, taip pat poetė ir vertėja, esate žinoma Estijoje mezgimo dizainerė, išleidote knygą „Mezginiai be siūlių“ (Õmblusteta kudumine). Tad norėčiau paklausti, kas, Jūsų manymu, sieja mezgimą su vertimu? Ar mezginių raštai išties primena ritmingai kirčiuojamus skiemenis?

– Kuriu tik savo dizainą ir mane labiausiai domina besiūlių mezginių konstravimas. Kaip ir kiekvienai individualiai kūrybai, mezgimui būdinga nuosava estetika (aš mezgu daugiau klasikinius ir minimalistinius modelius). Nesugebu megzti išraiškingų, stambių raštų ir spalvų derinių. Tas pat ir verčiant. Negaliu versti, jei kūrinio estetika man svetima. Ir vertimas, ir mezgimas reikalauja meninio požiūrio ir išmanymo. Nežinau, ar tarp mezgimo ir vertimo yra tiesioginių paralelių, bet įsivaizduokime, kad yra mezginio dizaino idėja ir tą idėją reikia įgyvendinti, taigi tenka interpretuoti, o interpretuojant modelis jau nelieka toks pat. Tai primena Romano Jakobsono „dominantės“ sąvoką: dominantė yra bruožų, nuosavybių suma, kuri sudaro grožinės literatūros kūrinio esmę. Be jos kūrinys suyra. Taip ir su dizainu. Estiškai „versti“ pažodžiui reiškia vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba, skirtingai nuo kalbų, kuriose „versti“ reiškia „perdėti, perkelti“ (vokiškai übersetzen, angliškai translate, ukrainietiškai перекласти). Vadinasi, vertimas yra interpretacija, lygiai taip pat konkretus mezginys yra tam tikro modelio interpretacija.

– Labai ačiū, miela Anna, už įdomų pasakojimą! Tikiuosi, kad Jūsų verstų knygų lentyną netrukus papildys ir lietuvių poezija, išversta į estų kalbą iš originalo, be tarpinio pažodinio vertimo. Tai būtų didelė dovana ir lietuvių, ir estų literatūrai.

 

Kalbėjosi Danutė Sirijos Giraitė