Du Tõnu Õnnepalu romanai
Emil Tode. Paribio valstybė; Tõnu Õnnepalu. Rojus. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. V.: Slinktys, 2025. 396 p.
Vertingas atradimas, už kurį galima padėkoti leidyklai „Slinktys“ ir vertėjai Danutei Sirijos Giraitei. Du estų rašytojo Tõnu Õnnepalu kūriniai vienoje knygoje. Abu tekstai itin lengvai skaitomi tarsi plaukianti tėkmė. Čia išsakyta viskas, ko neišsakome. Na, beveik viskas.
Romanas „Paribio valstybė“ išleistas 1993 m., dėl suprantamų priežasčių autorius pasirašė Emilio Todės slapyvardžiu – tekste aiški homoseksualumo linija. Knygos vertimą į lietuvių kalbą Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido dar 1995 m., netrukus po to, kai ši gavo Baltijos Asamblėjos premiją (1994). „Rojus“ parašytas gerokai vėliau – 2009 m. Tai autobiografinis pasakojimas apie tikrą vietovę – „Viršukalnės“ sodybą Hyjumos saloje, Kalestės kaime, kurioje autorius gyveno ir kuri jam buvo tapusi namais, – tą vietą jis pavadino Rojumi.
„Paribio valstybė“. Kūrinyje atskleista besikeičiančio pasaulio tėkmė įžengus į naują politinę situaciją. Atsidaro Europos Sąjungos sienos, atsiveria laisvė gyventi kitaip. Kokia toji perėjimo į kitą pasaulį kaina? Kokia yra vidinės, dvasinės būsenos slinktis nuo vieno prie kito?
Pradžioje juntamas didžiulis noras pasidalinti, jis kupinas nekantros ir jaudulio. Gražiausia kalba išdainuojama apie savo šalį kaip apie kažką nenusakomo, ji pilna poezijos, troškimo papasakoti apie tai, kas sunkiai nusakoma paprastais žodžiais, ko galbūt net nėra, tačiau galėtų būti. Čia realybė sumišusi su įsivaizduojamu pasauliu. Tai ilgas laiškas. Neišmatuojamo ilgesio kupina išpažintis asmeniui, kuriam norima atsiverti. Asmeniui, kuris atspindi paties veikėjo troškimą būti suprastam. Tačiau ar toks asmuo iš tikrųjų egzistuoja? Buvimas tarp dviejų pasaulių kuria naują fikciją – tam tikri dalykai čia nors ir turi reikšmę, tačiau yra tik įsivaizduojami: „Tarpais nagrinėju popierių, buvusį po tavo laišku, kurį Tau rašiau paskiausiai. Tušinuko spaudimas, kūno slėgis jame paliko vos įžiūrimas žymes. Nujaučiu ten buvus žodžius, kurių, kiek žinau, mano ranka niekad nebuvo rašiusi“ (p. 3). Karštligiškas noras išsisakyti, išpažinti. Šioje išpažintyje daug gyvenimo aistros, pereinančios į tamsą, – tyliai atskleidžiamos slaptos mintys, kurios trokšta būti išgirstos.
Gyvenimas svetur – tarsi gyvenimas be atsakomybės. Vis labiau veriasi desperatiškas pasakotojo paveikslas, kartais virstantis psichopatiniu troškimu, kai pernelyg atsiduodama ir pasiduodama savo aistroms.
Neigiamai atsiliepiama apie rytų europiečius, kurie atsidarius sienoms staiga užplūdo Vakarus. Pats būdamas vienas iš jų, pasakotojas (veiksmas vyksta ne gimtojoje šalyje, daugiausia Prancūzijoje) nuo jų bėga, jam nepatinka, kaip jie elgiasi. Jis juos niekina. Gyvendamas patogų gyvenimą, nes sąlygos geros ir yra kas už visa tai sumoka, jis tarsi nebežino, kur pasidėti. Nepripildo niekas – nei vietos, nei žmonės. Vyksta drama, tam tikras įtrūkis vis gilėja, kol galiausiai atplėšia nuo paties gyvenimo. „Žvelgiu į vandens paviršių kaip į ribą, už kurios tikiu slypint tikrąjį pasaulį, laukiu iš jo pasirodant Tavo rankos, bent vandens ratilų, ženklo, kad galiu ateiti. Bet nieko nenutinka, tik vėjo gūsis pašiaušia vandenį, sušnarina plačiašakius medžius man virš galvos“ (p. 152).
Dažnai prisimenama močiutė ir jos posakiai, kartais išmintingi, kartais naivoki ir juokingi, tačiau labai sąžiningi. Ji yra tarsi nueinančio pasaulio liudininkė, jo sąžinė. „Čia ir buvo mano baisi kaltė, kurios nebeišpirksiu: aš įsitraukiau į žaidimą, bet pasyviai, pats juo netikėdamas. Ir va, kas iš to išėjo! Močiutė tarpais bambėdavo sau po nosim iš apmaudo, kad buvau toks išvėpėlis: „Oi Dzievuliau, ar bus iš tokio žmogaus.“ Tikrai, žmogaus nėra, močiutė visada būdavo teisi“ (p. 114).
Visas kūrinys – trumpų tekstų dėlionė, pasakojama trumpais skyriais po kelis puslapius, kurių kiekvieno paskutinis sakinys kaskart vis suskamba. Yra kuo pasigrožėti, bet yra ir to, kas atitolina nuo žmogiškojo kilnumo. Skaitytojas atras istoriją, persmelktą neišsipildymo gėlos, ir pažins, jog užsitęsę lūkesčiai užgožia visą džiaugsmą. O tobulas išsipildymas, įmanomas tik išsvajotuose peizažuose, kurie aprašomi itin gyvai, atrodytų, kad ten gali tilpti visa, kas žmogiška.
Savanaudiška meilė, kuri neperžengia savojo ego ir nemoka patarnauti kitam, priveda prie tragedijos, todėl pabaigoje netenkama visko. Galiausiai priartėjame prie minties, kad stovėjimas ant ribos, tarp dviejų pasaulių reiškia nebūtį – nepriklausymą nė vienam iš jų.
„Rojus“. Pašto dėžutė, kvapnus pavasarinio klevo žydėjimas, keliukas, vedantis prie jūros, dvi tarsi vartai palinkusios pušys… naktinis paukščių čiulbesys. Šitokie yra Rojaus reliktai.
Pasaulis, kuris kadaise buvo labai gerai pažįstamas, nes čia kalbėjo viskas. Tiek daug paprasto kaimo gyvastį ir jo grožį liudijančių detalių. Poetinė esencija. Laudacija kiekvienam žolės lapeliui, medžio pumpurėliui, vėjo dvelktelėjimui… Nes kai žinai, kur auga didžiausios pakalnutės, kokios spalvos yra samanos ir sniegas žiemą, kai tamsoje regi taip pat gerai kaip dieną – vadinasi, tą vietą pažįsti. Tuomet nejučia prisimeni ir laiką, praleistą tokiose vietose, kur girdėdavai menkiausius gamtos garsus, atpažindavai besikeičiantį gyvybės mirgėjimą. Tai pasakojimas ne tik apie vietą ir jos poveikį žmogui, bet ir apie tai, kaip esame reikalingi kito žmogaus. „Tai tyli giesmė atminti tam, kas buvo, ir tiems, kas buvo“ (p. 349).
Antai anksčiau, nors žemė buvo valstybinė, buvo daugiau žmoniškumo ir rūpinimosi aplinka. Dabar viskas pasikeitę, ne visados lengvai prieinama tai, kas anksčiau būdavo bendra, nes žmonės užsitveria savo valdas, bandydami jas savintis. „Bet aš vis tiek ten einu ir sėdžiu saulėj, nes tebesu ankstesnės valstybės žmogus ir man ta Privati žemė nei šilta, nei šalta“ (p. 175).
Visas pasakojimas – tai septynių dienų pasaulio kūrimas per atsiminimą visko, kas buvo Rojus tuomet, kai ten gyventa. Skyrių pavadinimai primena Šv. Rašto pasakojimą apie pasaulio kūrimą. Čia, kaip ir ten, kuriama šešias dienas, o septintąją ilsimasi. Atsiranda visas Rojaus pasaulis: gyvūnai ir paukščiai, medžiai ir gėlės… Paskutinis kūrinys, žinoma, yra pats žmogus. Aprašytas kiekvienas takelis, kiekviena maža Rojaus dalelė. Tai – tarsi įamžinimas. Detaliai vardinama viskas, kas čia yra: vartai ir tvoros, keliai, kurie išveda ir atveda, arba Rojaus laukai ir trobesiai. Šiame kūrinyje pasakojama apie Rojų tarsi sukuriant tą vietą iš naujo, regint nauju žvilgsniu. Arba galima žiūrėti ir taip – šis pasakojimas yra apie tai, kaip vieta sukuria žmogų. Būtent ji yra tylus, nematomas kūrėjas. Net ir labiausiai mus pakeitusios vietos negali priklausyti mums, jos mums per didelės, negalime jų iš tiesų „turėti“, tačiau mes patys galime priklausyti joms.
Pasakojama tarsi paliekant testamentą – užrašant tai, kas svarbu, o čia svarbu viskas. O galbūt tam, kad neišblėstų ir tebebūtų gyva, reikia prisiminti ir dar kartą išgyventi – sukurti iš naujo. Esame vedami žvilgsnio, kuris po tam tikro laiko dalykus regi, tarsi jie būtų šiandien. Tokia literatūra gelbsti nuo nebūties, nes įžemina labai konkrečiuose dalykuose. Esame sugrąžinami į tokį buvimą, kuris yra tikras. Autentiškas ne todėl, kad yra išskirtinis, o todėl, kad čia nėra skubėjimo sumaišties, kuri nutrina tikrą dienų ir naktų spalvą. „Ir regiu čia šviesą, kuri vidurdienį viską verčia blizgėti ir žvilgėti, ir miško oras pilnas aukso dulkelių, kurios plevena lyg koks šventinis konfeti“ (p. 359). Čia laiko apstybė leidžia išgyventi viską pilniau, būti arčiau savasties. Be to, gražiai sušvinta viltis. Todėl šis kūrinys grąžina prie būties tėkmės, kur kaip iš šaltinio galima atsigerti, galima pailsėti. Rojaus šulinyje visada buvo švarus vanduo.
Senieji Rojaus žmonės buvo tvirtesni už mus. Jie buvo kantrūs ir ištikimi gyvenimui – jis jiems neatrodė pernelyg sunkus. „Eduardas ir Heinas buvo paskutiniai, kurių kaulai ir raumenys užaugo grynai iš Rojaus dirvos augalų ir jūros žuvų ir kurie taip mito, kol virto žeme“ (p. 340). Eduardo, apie kurį nemažai papasakota, pasakotojas niekada nebuvo sutikęs, nes jo gyventa anksčiau, tačiau likę viskas, prie ko jis prisilietė, ir tai svarbūs Rojaus daiktai. Ypač senieji įrankiai, kuriais buvo naudojamasi prižiūrint žemę. Ir kokie dailūs buvo jo pinti bulvių krepšiai! Tokie aprašymai tekstą daro vertingą ir etnografiniu požiūriu – atskleidžiama, kaip gyventa keičiantis metų laikams, kaip atrodė buitis ir gyvenamoji aplinka, kuria buvo rūpinamasi.
Tačiau yra daiktų, kurių niekada nerastume, jei eitume pasivaikščioti vieni. Juos randame tik eidami su kitu. Turėdami santykį. Romane daug užuominų, kaip mums reikia kito žmogaus. Vis primenama, kur yra tikrasis džiaugsmas. Jeigu kas nors tampa savu, visada saugok jį, saugok tai, ką turi, nes tai yra geriausioji tavo dalis.
Tikėtina, kad užtrunkame kokioje nors vietoje ar su kokiu nors žmogumi, nes turime kažko pasimokyti. Kokia buvo Rojaus pamoka? Mylėti. „O kas yra mūsų dalia? Mylėti ligi galo tą, kurį tu gavai mylėti“ (p. 268). Čia autorius sujungia kelias kūrinio temas sakydamas, kad mylėti žmogų ir mylėti tam tikrą vietą yra kažkuo panašūs dalykai.
Šis pasakojimas šviesus, net jei jame ir randame tamsių atspalvių, pasimetimo, neužtikrintumo, kai kada nemokėjimo gyventi ir išsaugoti, nes į praeitį žiūrima jau kitomis akimis. Tomis, kurios turi su kuo pasidalinti, kurios žino, kad kitas girdi ir supranta kiekvieną žodį. Toks išsipasakojimas suteikia palengvėjimą.
Rojus – ne ideali vieta ar idealūs santykiai. Trūkumas, ilgesys, neišsipildymai – viskas čia pat. Ir sausros ir audringi vėjai, tamsa ir vienatvė. Liudijimas to, kas buvo, kuria naują pasaulį, nes jis įsišaknija dar giliau ir tuomet niekas jo nebegali atimti.
