Mirties raktai (3)

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 15

 

Gilūs vandenys tyliai teka. Mano sumanymas plito manyje po truputį, ramiai. Nužudyti tą žmogų – tai paprasčiausias poelgis, atsižvelgiant į tą beviltišką padėtį, į kurią jis mus įstūmė. Buvau iš tiesų per jaunas ir pernelyg naivus, kad suvokčiau, kokia tuščia ta baimė, kankinusi mano motiną. Šiandien, po daugelio metų, jinai man atrodo vargšė moteris, nežabotos vaizduotės auka. Tvirtesnė nei jos prigimtis būtų atsikvošėjusi nuo gauto smūgio, tačiau motinos mintyse blogų dienų prisiminimas buvo gyvas ir kūrė šmėklas, kurių jai nesisekė išvaikyti. Tokiam avantiūristui kaip Žalonas buvo vienas juokas pasėti siaubą šitokioje baugščioje širdyje. Jokio poreikio kalbėti apie laiškus ar svaidyti grasinimus, jam pakako pasirodyti, prisistatyti; pakrikusios motinos smegenys užbaigdavo visa kita. Dar nežinojau, kokios priemonės imsiuos, kad jo atsikratyčiau. Ketinau nuodugniai tai apsvarstyti.

Kelios dienos po to pokalbio su motina atsikėliau iš lovos. Liga mane, aišku, nualino, bet, kaip jau minėjau, aš jaučiausi visiškai kitoks. Planuojama žmogžudystė mane sendino. Aiškiai save permačiau, žinojau, kad tuo metu, kai man atėjo į galvą mintis nužudyti Klemaną Žaloną, aš nepabūgau. Širdis, žinoma, daužėsi, tačiau iš pykčio; ji nesusigūžė, priešingai, išsiplėtė, tarytum pagauta džiaugsmo, ir tie trankūs dūžiai, kuriais ji drebino mano krūtinę, buvo kažkas stipraus ir vyriško.

Kai pirmąsyk po daugelio mėnesių vaikštinėjau priešais namus po medžiais, Žalono Ferjere nebuvo. Beje, jis gana dažnai leisdavosi į nedideles išvykas geležinkeliu ir nors mums apie savo veiksmus nepasipasakodavo, mudu, motina ir aš, suprasdavome, kad jis važiavęs į Proveną, Suasoną, kartais iki Paryžiaus. Kokie reikalai viliojo jį į tuos miestus? Žalonas buvo ne iš tų, kurie atsakinėtų į mūsų klausimus, bet kartais – toks atlaidus, kad tarp dviejų cigaro, pirkto už mūsų pinigus, dūmų tarstelėdavo mums: „Paryžiuje gražus oras.“ Arba: „Gražus miestas Suasonas.“ Arba dar: „Bjaurus miestas tas Provenas.“ Ir taip mes sužinodavome, kur jis leidžia laiką, kai nebūna mūsų namuose.

Taigi vieną kovo rytą vaikštinėjau po medžiais priešais namą. Matydama mane pasveikusį ir nebeturėdama ką man pasakyti nuo tada, kai patikėjo man savo esminius rūpesčius, motina manimi nebesidomėjo ir trepeno iš vieno kambario į kitą su skuduru rankoje.

Oras buvo gražus. Šakos dar plikos, bet žolė žėrėte žėrėjo, ir aš ilgai traukiau į krūtinę žemės kvapą. Palaimos pojūtis skatino mane pasisakyti, kalbėti vieną. Tą rytą pats sau dariau keistą įspūdį: man atrodė, kad aptikau savo galvoje kažkokį veiksmingą gerą. Buvau pilnas naujovių, paslapčių, ateities, kupinas veržlumo, – tiesiog savęs nepažinau. Mane tai svaigino. Mąstydamas apie visa tai, kas nežinomo laukia manęs, užsimerkiau lyg nuo per stipraus vyno.

Netrukus pamačiau prie manęs besiartinančią Odilę. Kai sirgau, ji nė karto manęs neaplankė. Tačiau pasisveikino taip, tarytum tik vakar būtume kalbėjęsi.

– Gal padėtum man sugrėbti didžiąją alėją? – paklausė. – Eisime kiekvienas nuo savo galo vienas kito link. Aš tau duosiu grėblį.

Nutaisiau niūrų veidą ir neatsakiau. Man nepatiko, kad ji nerado man pasakyti ką kita.

– Kas tau? – paklausė ji. – Kodėl man neatsakai?

– Nepasakytum, kad mes jau keturis mėnesius nesimatę, – atšoviau aš. – Ar liga mane pakeitė?

– Taip, – ramiai atsakė ji. – Tu liesesnis ir gal dėl to atrodai didesnis. Ir išblyškęs. Tavo akys nebe tos pačios.

Stojo tyla. Įdėmiai pažvelgiau į Odilę. Tegu aš pasikeičiau, bet ji tebebuvo tokia, kokią pažinojau. Žinoma, graži, labai graži. Jos gražios akys, ramios ir mąslios, būtų pakerėjusios bet ką kitą, išskyrus mane, bet tą dieną man atrodė, kad ji – mano vaikystės dalis, dalis visų tų metų, kurie pasibaigė amžiams, kad jai neskirta jokios vietos ateityje, kurią taip mėgau įsivaizduoti ir kuri man sužadindavo tokį jaudulį. Keista jau ir tai, pagalvojau, kad ji čia, priešais mane, dabartyje, mano dabartyje. Ar gali būti, kad kadaise įniršdavau, nes ji kalbėdavosi su Žalonu? Sunku buvo tai suvokti.

Ji atlaikė mano žvilgsnį ir po kiek laiko paklausė – romiai ir atkakliai, kas man buvo taip gerai pažįstama.

– Na, tai ar padėsi man sugrėbti didžiąją alėją?

Gūžtelėjau pečiais.

– Ne, Odile, nepadėsiu.

– Ką gi, – tarė ji. – Ar žinai, kad aš greitai paliksiu Ferjerą?

– Tai kad ne, nežinojau.

– Mama tau nepasakė? Mane įkurdins Suasono ponių pensione. Anądien ponas Žalonas manęs paklausinėjo, norėjo pažiūrėti, ką aš moku, ir tavo mama – jinai ten buvo – pamatė, kad aš nieko nemoku. Ji pasakė, kad man nebepakanka panelės.

Panelė buvo mokytoja, ji ateidavo į Ferjerą tris kartus per savaitę ir duodavo pamokas Odilei ir man. Neįstengiau užgniaužti džiugios šypsenos nei naivaus klausimo:

– Panelė mus palieka? Tai ką tada darys su manimi?

– Tave išsiųs į koledžą Paryžiuje.

– Kas tau taip sakė?

– Matysi, ar aš klystu, – pasakė Odilė. – Dabar duosiu tau grėblį. Tu grėbstysi iš vienos pusės, o aš – iš kitos. Eikš.

Ji norėjo paimti mane už rankos, bet aš skubiai ištrūkau. Iš tiesų, kalba buvo apie grėbstymą! Ir palikęs tą mergytę su jos sodininkyste nubėgau už namo ir atsisėdau ant suolo – vienas, kad galėčiau apmąstyti naujieną taip, kaip nulendi į pašalę apžiūrėti kokio nors lobio. Mažo provincialo – toks aš ir buvau – akyse kelionė į Paryžių buvo kažkas tokio pat nuostabaus kaip kelionė aplink pasaulį, ir manau, kad jei kada esu vienas pats kalbėjęs, dainavęs, tai buvo kaip tik tą dieną ir minutę.

Praeidamas pro namą kiek vėliau – ėjau ieškoti motinos – iš tolo pamačiau Odilę, grėbstančią alėją. Savo grėblį, per sunkų jos rankoms, ji laikė nerangiai – jei nebūčiau taip skubėjęs, mane būtų užgraužusi sąžinė. Jos ilgi plaukai dryko abiejose veido pusėse, nes ji buvo nuleidusi galvą labai stropia veido išraiška. Tai man priminė tuos jau tolimus laikus, kai mes drauge tyrinėdavome keistus piešinius, puošiančius kilimą svetainėje; tada aš žavėjausi Odilės tylėjimu ir ta mąslia galvute krintančiais plaukais, vilnoniame peizaže braukiančiais paslaptingus medžius, kuriuose slėpėsi žmonės.

 

Mano motina iš tiesų planavo išsiųsti mane į Paryžių, bet kadangi dar nebuvau kaip reikiant pasitaisęs ir, kita vertus, iki didžiųjų atostogų tebuvo likę trys su puse mėnesio, ji nusprendė, kad mane įkurdins koledže tik kitais metais. Koks nusivylimas! Šiaip ar taip, Odilė buvo išsiųsta į Suasoną po keleto dienų.

Greitomis perbėgsiu per kitas dvi savaites, kad pakaktų žinoti, jog motina, neatlaikiusi mano maldavimų, padėkojo panelei ir rūpestį ruošti pamokas naiviai perdavė man pačiam. Klemanas Žalonas parvažiavo į Ferjerą kitą dieną po Odilės išvykimo, ir gyvenimas mūsų namuose vėl grįžo į vėžes.

Išorės magija, verčianti mane kalbėti apie įprastą mūsų gyvenimo eigą, – bet juk pati esmė buvo pasikeitusi visiems laikams! Taigi, ar buvau apgautas tų mūsų įpročių? Ar nežinojau, kad tarp tiek įprastų dalykų aš nešiojuosi naują širdį? Iš tiesų, keletą valandų išsiblaškęs iš nusivylimo, kurį buvau patyręs, – kad negalėsiu palikti Ferjero, veikiai vėl atgavau save tokį, koks buvau prieš tai, kai Odilė man pranešė apie savo išvykimą. Palikti Ferjerą tada, kai turiu įvykdyti savo nusikaltimą!..

Žinoma, motina ir Klemanas Žalonas ir toliau gyveno taip kaip praeity – tom pačiom valandom sėsdavo prie stalo, bet dabar tarp jų sėdėjo žudikas, o jie tikriausiai manė, kad tai tik vaikas be jokios klastos. Ta ramybė, ta regimybė mane stebino. Buvau priėmęs siaubingą sprendimą; kaip buvo galima nieko nematyti? Gal aš dar nepasiekiau savo užduoties aukštumų. Tačiau tas žmogus mano dešinėje matė, kaip mano rankos manipuliuoja peiliu ir šakute, kelia prie lūpų stiklinę ir kad tos rankos, tokios silpnos greta jo rankų, turi vieną dieną jį nužudyti. Ar jis to neįtarė? Ar nebuvo ko nors, kas jį įspėtų? Nusikaltimas egzistuoja nuo tos akimirkos, kai ateina nusikaltėliui į galvą. Ar visagalio teisėjo akyse reikia jį įvykdyti? O juk nepaslėpsi nusikaltimo nuo dviejų asmenų, kuriuos matai kone kas valandą. Tikrai veikiausiai išsiduosiu kokiu nors žodžiu, kokiu nors žvilgsniu.

Man atrodė, jog nuo tada, kai sumaniau planą nužudyti Žaloną, į namus įsmuko kažkokia nematoma būtybė ir, kad išvengtų smalsumo, nutarė pasislėpti manyje, pasisavinti mano balsą, mano gestus. Kai paimdavau peilį mėsai pjaustyti, ji vertė man tarp pirštų drebėti sidabrinei jo rankenai. Kai mano žvilgsnis staiga pakildavo į Žaloną ir tas manęs klausdavo: „Na, kas gi tau?“, vietoj manęs žvelgdavo tas anas, o aš nuleisdavau galvą tik tą akimirką, kai jis būdavo jau išvydęs tai, ką norėjo išvysti.

Negaliu pasakyti, kad mane tai prievartavo, netgi manau, kad mintis nužudyti žmogų nebūtų įsitvirtinusi mano širdyje ir smegenyse, jeigu būčiau bent kiek jai pasipriešinęs. Nors ji būtų toptelėjusi ūmai, man būtų buvę nesunku ją nuginti šalin, bet aš to nenorėjau – ji mane viliojo ir atrodė graži. Jei ji nebūtų manęs aplankiusi, būčiau ją aplankęs pats.

Įsivyravusi mano ramybė apgavo mane dėl svarbos to, kas buvo įvykę. Paskui Odilės išvykimas kuriam laikui nukreipė mintis kita vaga, nors, kaip sakiau, vėliau aš aptikau save tokį patį, koks buvau anksčiau. Bet ar aš buvau tame pačiame taške? Aišku, ne. Neskubrus darbas buvo įvykdytas. Pats to nežinodamas, užleidau nemažai pozicijų, ir jei iš tiesų buvau toks pat kaip prieš porą ar trejetą metų, tai teisybė ir tai, kad aš nebepriklausiau sau.

Gal skaitytojas patikės, kad aptikęs tai, kas manyje buvo stebinamo, aš pasibaisėjau tuo, kas netrukus nutiks. Tačiau ne – naujoji mano būsena manęs nebaugino. Kas dieną jaučiau, kaip silpsta mano valia, įsiurbta, jei taip galima pasakyti, tos kitos valios, kuri pamažu tarpo manyje. Kas dieną užleisdavau dar šiek tiek daugiau vietos tai keistai būtybei, jau užvaldžiusiai mano kūną, balsą, mano gestus ir, be to, geidžiančiai dar mano širdies ir smegenų. Ar su visu tuo nesutikau, prisiimdamas savy mintį apie nusikaltimą?

Ta mintis nebuvo tokia kaip kitos mintys, kurias sąmonė priima, o paskui, jeigu nori, nutolina; tai buvo gaji mintis, ji mito manimi, mano kūnu ir neapleisdavo manęs nei dieną, nei naktį, kvėpavo, kalbėjo, žvelgė taip kaip darni būtybė, kaip aš. Bet ko troškau tik per ją, ji vadovavo mano smegenų veiklai, tvarkė mano širdies jausmus, o iš manęs liko tik tai, ko reikėjo, kad suvokčiau ir džiūgaučiau dėl tos tobulos priklausomybės, į kurią patekau. Iš tiesų, kaip būčiau galėjęs nesidžiaugti, kad esu taip ryžtingai vedamas naujuoju keliu, kuriame išnyksta bet kokia baimė, kuriame bet kokiam silpnumui išsyk atskuba į pagalbą budri jėga? Panorau pribaigti savo priešą; nebegalėjau liautis to geidęs.

Prieš perimdamas tolesnę mano pasakojimo giją, noriu trumpai pateikti kitą punktą, kuris pasirodys dar keistesnis nei tai, ką dabar perskaitėte. Kuo labiau tvirtėjo mano ryžtas nužudyti Klemaną Žaloną, tuo labiau neapykanta, kurią jaučiau tam žmogui, silpo iki to, kad palaipsniui pavirto į nieką, ir manyje teliko troškimas žudyti. Gal tai paprasčiau, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, nes mano pretenzijos Žalonui, mano įsiūtis matant jį sėdint prie mūsų stalo, mano pažeminimas, mano nekantra – visos tos dalys, sudarančios neapykantą, juntamą tam žmogui, nenukrypo nuo to, ką apie jį buvo papasakojusi motina man sveikstant. Bet nuo to laiko, kaip minėjau, ta būtybė, kenčianti ir baili, po truputį atsitraukė, užleisdama vietą naujai esybei, kuria aš tapau, – žinoma, esybei smurtingai, tačiau ji nedrebėjo ir, kad pribaigtų priešą, tik ir laukė, kol atras veiksmingiausią būdą ir tinkamiausią akimirką.

Jau nuo dabar buvau žudikas; nešiojausi nusikaltimą širdyje taip, kaip kiti ten nešioja meilę. Kai mane bučiuodavo motina, ji bučiuodavo žmogžudį. Kai su manimi kalbėdavo Žalonas, jis kalbėdavo su savo žudiku. Štai ką norėjau ką tik pasakyti, kai rašiau, kad pas mus iš pažiūros beveik niekas nebuvo pasikeitę, nors iš tikrųjų viskas buvo kitaip.

Nieko nenustebinsiu, sakydamas, kad dažnai kalbėdavausi su Žalonu, važinėdavau su juo taip dažnai, kaip jis mane kviesdavo. Kodėl ne? Nieko prieš jį neturėjau. Anaiptol jo nevengiau, priešingai, ieškojau jo draugijos, domėjausi tuo, ką jis man sako, mintyse nepaliaudamas sukti galvos. Tas faktas, kad jis mirs – ir mirs nuo mano rankos, mano akyse jam suteikdavo visiškai kitą pavidalą negu tas, kurį iki šiol pažinojau. Gailesčio nė pėdsako – tik smalsumas ir keistas malonumas būti greta jo. Kartais netgi būdavau su Žalonu toks malonus, kad mane patį tai stebino; ir motinos žvilgsnyje tada tardavausi atspėjęs kažkokį priekaištingą klausimą. Pagaliau gal aš ir klydau. Motina buvo tokia išsiblaškiusi, ir man taip akivaizdžiai atrodė, kad, išsipasakojusi man savo negandas, ji šitaip jas pavertė į nieką. Nuo seno pripratusios prie baimės, jos veidas buvo neramus, ir kai Žalonas pakeldavo balsą, ji skausmingai susigūždavo, bet tai ne kažin kaip pasireikšdavo: ji darėsi pernelyg sena, kad skaudžiai kentėtų, ji tolo į beveik visišką abejingumą kaip į priebėgą.

Ar reikia sakyti, kad aš nedirbau? Motinai niekuomet nebuvo atėję į galvą pasiteirauti, kaip mano mokslai. To pasekmė – visiška laisvė tuo požiūriu. Slinko dienos, o aš mėgavausi begaline vidine ramybe; jaučiausi santarvėje pats su savimi. Kita vertus, mano sveikata taisėsi, grįžo jėgos, kaip man atrodė, augo valanda iš valandos – pojūtis, kai žodžiai negali išreikšti visko, kas jame slypi juslingo. Pridėkite prie to naujojo metų laiko malonumus – paukščius, jauną lapiją, vasarošiltį dangų, ir jūs nesistebėsite, kad aš kalbu apie laimę.

Mielai skaitydavau tai, ką įprasta vadinti geromis knygomis; tėvo biblioteka buvo jų pilna, bet šiandien man tikrai būtų sunku apsakyti malonumą, kurį ten aptikdavau. Galbūt jos kažkokiu būdu atliepdavo tą širdies ir dvasios ramybę, kurią ką tik minėjau, be to, nepaisant nusikalstamų minčių, kurias valdžiau savo galvoje ir kurios manęs niekada neapleisdavo, buvo didžiulis noras būti geram ir jaustis teisiam. Jei motina manęs paklausdavo, kaip aš praleidęs dieną, pažerdavau jai daugiau smulkmenų, negu ji manęs prašė, visada stengdamasis būti kuo tikslesnis, jausdamas pasimėgavimą taip pagerbti tiesą smulkmenomis, o juk, kita vertus, grimzdau didžiuliame ir giliame mele. Ar tai buvo mano sąžinės grumtynės su manimi pačiu? Palieku tuos klausimus kitiems, tačiau žinau, kad jeigu esama demono, jis turbūt gardžiai juokiasi iš to menko revanšo, kurį gėris šitaip pasiekė prieš blogį.

Ramybės periodus keitė veiklumo laikotarpiai – bet veiklumo be egzaltacijos, susidedančio tiesiog iš apmąstymo tos problemos, kurią turėjau išspręsti, tai yra rasti geriausią būdą atsikratyti Žalono. Tokiomis akimirkomis negalėdavau skaityti ir veikdavau tik vadovaujamas to balso, kuris niekada nepraleisdavo progos man nurodyti, ką turiu daryti. Pavyzdžiui, jei Žalonas mane kviesdavosi pasivažinėti, balsas liepdavo: „Sutik!“ arba, ne taip dažnai: „Atsisakyk!“, Žalonui dar nespėjus baigti frazės. Su džiaugsmu jam paklusdavau.

Vieną dieną jis man pranešė, kad šiąnakt turėsiu įvykdyti savo nusikaltimą ir šiam tikslui turiu apsirūpinti geru peiliu, kurį nudžiausiu virtuvėje, kai virėja bus darže. Įvykdžiau tą smulkią vagystę ir praleidau dalį popietės, už namo svidindamas ir galąsdamas peilį. Kai jis jau buvo nepriekaištingai aštrus ir kiek įmanoma išgaląstas, susukau jį į dvi ar tris nosines ir įspraudžiau į komodos stalčių savo kambaryje. Paskui sulaukiau vakaro ir kaip paprastai pavakarieniavau tarp mamos ir Klemano Žalono. Buvau tylus, tačiau skendėjau nuostabioje, palaimingoje ramybėje. Motina mažai kalbėjo. Žalonas trankiai valgė ir pasakojo ilgą neįdomią istoriją. Nejučiom pagalvojau: „Štai žmogus, jis valgo, ir dar jam nespėjus suvirškinti tos mėsos ir daržovių gyvastis bus palikusi jo kūną.“ Banalios, vulgarios mintys – jas man įkvėpė tarsi koks stropumas, su kuriuo Žalonas puolė maistą. Beje, apie Žaloną aš beveik negalvojau, galvojau tik apie tai, kaip jį nužudysiu – o tai visai kas kita. Jeigu smogsiu į širdį, galiu pataikyti per aukštai ar per žemai; geriausia sužeisti jam gerklę, tada jis negalės pasišaukti pagalbos. Be to, aš visiškai pasiklioviau paskutinės akimirkos įkvėpimu. Žinojau, kad tą sekundę, kai pakelsiu virš to žmogaus peilį, man nepristigs proto, ir aš deramai atliksiu savo darbą.

Tik tada, kai vėl užkopiau į savo kambarį, staiga pajutau silpnumą. Pagalvojau, kas atsitiks, kai būsiu sučiuptas, o tai neginčijamai turėjo įvykti, kurį laiką man buvo baisu, aš pamečiau galvą, bet tai truko trumpai, nes tuojau pat nusprendžiau, kad kai neturi nė septyniolikos, toks jaunas amžius apsaugos mane nuo aukščiausios bausmės, o, išskyrus mirtį, jokia bausmė man neatrodė prilygsianti tam didžiuliam, slaptingam džiaugsmui, kurį man suteiks mano sumanymas. Tada nakties tyloje išgirdau savąjį balsą:

– Tau tik reikės pasakyti, kad tai dėl tų laiškų, kuriuos tavo dėdė parašė ponui Paskaliui. Jie ras juos Žalono piniginėje po jo priegalviu.

– Taip, – atsakiau pusbalsiu.

– Tu veikei, kad padarytum galą nepakenčiamai padėčiai, didžiai nuliūdinusiai tavo motiną.

– Taip, – pasakiau garsiau.

Balsas akimirką nutilo, paskui vėl valdingai prabilo:

– Pasakysi, kad tave į tai pastūmėjo tavo motina.

Pašokau, pagautas baisaus susijaudinimo, ir riktelėjau: „Taip!“, treptelėdamas koja.

Po pusvalandžio nusileidau į antrą aukštą – Žalonas čia buvo užėmęs gražiausią kambarį – ir įsitaisiau ant laiptų netoli tos vietos, kur kadaise laikėsi motina, klausydamasi tų garsų – savo priešo alsavimo. Galėjo būti vienuolika, o aš žinojau, kad Žalonas gula dešimtą ir beveik iš karto užmiega. Iš tiesų, šviesa jo kambaryje buvo užgesinta. Laikiau rankoje peilį. Užuot užkopus aukštyn, kaip buvo padariusi motina, man, kad pasiekčiau Žalono kambarį, dar reikėjo nusileisti per keturias ar penkias pakopas. Dar ir šiandien negaliu suvokti, kodėl iš karto nenusileidau iki tų durų, kaip man buvo patarta. Ar pabūgau? Nemanau, ir jei mano ranka drebėjo, tai iš nekantros, bet aš likau stovėti, atsirėmęs į sieną, užgniaužęs kvapą, kad geriau girdėčiau galingą miegančiojo alsavimą. Kaip mane traukė tas garsas! Mėgaudamasis tyrinėjau lėtą ir gilų ritmą, užpildžiau juo savo ausis, galvą kaip rinktine muzika. Klausantis jos, man atrodė, kad tai nebe žmogaus kvėpavimas, o pačių sutemų alsavimas. Ir sykiu girdėjau gerai sau pažįstamą balsą: „Va ir metas, – kalbėjo jis. – Pirmyn. Nusileisk tomis trimis pakopomis. Atidaryk duris ir pulk prie lovos. Pirmyn. Leiskis.“

Aš nekrustelėjau. Mano galūnės manęs nebeklausė; iš pradžių to nepastebėjau ir tik tada, kai balsas nuskambėjo labai primygtinai ir aš pabandžiau pajudinti kojas, suvokiau savo bejėgiškumą. Taip sapne bandome pajudinti ranką, bet mums nepavyksta. Man pasirodė, kad aš įkalintas akmeniniame kūne.

Tą akimirką nutiko keistas dalykas; balsas, kurio kuždesį ir riksmus girdėjau jau ištisas savaites, – tasai balsas ūmai nuščiuvo. Galiu tai palyginti su staiga užgesusia šviesa.

Keletą minučių buvau pagautas svaigulio; netikėtai mane pagavusi baimė grąžino mano galūnėms veiksnumą. Užlėkiau laiptais taip greit, kaip tik įmanydamas, nesirūpindamas dėl triukšmo, kurį galėjau sukelti. Savo kambaryje kritau ant lovos, visas tirtėdamas iš siaubo. Ūmai buvau perkeltas dviem mėnesiais atgal ir vėl buvau toks, koks tada – su visomis savo baimėmis, ir pasibaisėjau, kad vos neįvykdžiau nusikaltimo – vien mintis apie jį žadino man siaubą.

Tačiau kitą dieną buvau visiškai ramus ir nusiteikęs taip pat kaip prieš savo praėjusios nakties nesėkmę. Atsibudęs išgirdau balsą, jis man dėstė: „Kvaiša, – kalbėjo, – kodėl vakar vakare nenužudei to žmogaus?“ Ir jis labai niekinamai pridūrė: „Tu pabūgai.“

„Nebūčiau pabūgęs, – pagalvojau, – jei tu būtum su manimi kalbėjęs iki galo.“

Atsakymas pasigirdo ne iš karto.

– Reikia priprasti veikti vienam, – galop pratarė balsas.

Atsikėliau ir apsirengiau.

– Šįvakar tu vėl pakartosi, – prabilo balsas. – Šiandien nešiokis savo peilį kišenėje.

Savo peilį. Ką aš su juo padariau? Per savo sumišimą buvau jį pametęs.

– Stalčiuje, – tarstelėjo balsas.

Atidariau stalčių. Teisybė. Peilis buvo ten, kruopščiai susuktas į dvi nosines. Matyt, įdėjau jį ten nejučiom.

Kiek vėliau leidausi žemyn ir ant laiptų sutikau motiną. Užsimetusi ant rankos, ji nešėsi dvi paklodes ir pagalvės užvalkalą ir, atrodo, skubėjo.

– Labas, mamyte.

– Tai tu, – tarė ji, tarsi būčiau staiga ją prikėlęs iš miego. – Mano vargšeli, būčiau praėjusi pro tave ir nepabučiavusi. Ar nežinai, kas atsitiko? Tos Atpirkimo ponios šįryt atsiuntė man telegramą. Susirgo Odilė. Žalonas jau prieš pusvalandį išvažiavo į Suasoną, parveš ją namo.

– Kas jai yra?

– Nieko nežinau. Regis, ji taip gerai jautėsi. Ji gera mergytė. Praleisk mane, turiu eiti paruošti jai kambarį.

Ir ji nutolo savo spėriais, baugščiais žingsneliais. Papusryčiavau vienas, paskui išėjau pasivaikščioti po medžiais. Prasidėjo birželis. Graži diena jau lėmė didžiulę kaitrą, nors dar buvo tik devynios. Kartais sukilęs vėjelis judindavo aukštas žoles; tada pieva, nusidriekusi prieš mane, rodos, pasimėgaudama alsavo tuo dvelksmu, perbėgančiu per ją, sklidinu lapų ir jaunos žolės aromato.

Tą rytą aš nebuvau laimingas. Nuėjęs pasislėpiau po didele juoda egle, kur mudu su Odile žaisdavome, kai buvome vaikai. O kokia vienatvė po jos šakomis dabar! Galbūt tuo pat metu Žalonas kalbasi su Odile. Štai kas mane erzino. Jau ilgas savaites nebuvau patyręs to jausmo, bet nuo praėjusios nakties vėl kartkartėm nugrimzdavau į savo anų laikų liūdesį. Tai ištikdavo protrūkiais. Kartais reaguodavau, dažniau atsiduodavau tam silpnumui lygiai taip, kaip atsiduodama miegui, truputį su juo pasigalynėjus.

Netrukus nuėjęs išsitiesiau pievoje. Aukšta žolė slėpė mane visą; saulė dar neįkaitino jos iki pašaknių, ir ji savy išsaugojo visą naktinės rasos gaivumą. Man pasirodė, kad mano kūnas grimzta į vonią. Labai toli, prie beržų, sėdėdamas ant savo šienpjovės, iš vieno pievos galo į kitą judėjo dainuodamas ūkio darbininkas. Taip prabėgo ištisa valanda. Jaučiausi laimingesnis, lengvesnis, pats nežinodamas kodėl; kai užmerkdavau akis, man keistai atrodydavo, kad žemė mane stumia, neša, kur pakliūva, šen ten, į dangų, kairėn, dešinėn. Buvau besvoris. Girdėjau dainą, slenkančią pirmyn ir atgal per pievą kaip slaptinga būtybė, sklendžianti oru.

Tačiau kaskart, kai pjovėjas dingdavo lomoje, ten, kur stovėjo akmeninis lovys, ir aš nebegirdėdavau jo dainuojant, mane pagaudavo neaiškus nerimas. Jaučiausi vienišas, pernelyg vienišas. Kažkas slydo pro pat mane, kaip neregimas paukštis, praskridęs per kelis metrus man nuo veido. Be to, tas keistas garsas tyloje, tas garsas, nepanašus į jokį kitą, kokį girdime žemėje ir apie kurį nebūčiau galėjęs pasakyti, ar jis aidi mano galvoje ar pievoje, labai toli ar labai arti. Jis augo, augo kaip balsas. Tai, aišku, buvo manasis balsas. Šįryt jis buvo nutilęs beveik valandai; kai sėdėjau po egle, jo negirdėjau, ir mane trikdė ta keista tuštuma, kurią tai paliko many. Bet štai jis aidi vėl, tačiau koks pasikeitęs! Jis nekalba; sakytum, dainuoja, pasigavęs pjovėjo priedainį, bet šaižesniu, darnesniu tonu. Ir ūmai suvirpa, paskui siaubingai greit ima kilti aukštyn. Ir staiga ausyse, smegenyse išgirdau garsų riksmą ir beveik išsyk – pjovėjo balsą: jis kilo atgal nuo nuotakumos.

Tą riksmą išgirdau penkis ar šešis kartus. Kaskart jame aidėdavo vis didesnė, beveik antžmogiška neviltis; tarsi koks nebylio riksmas – jis norėtų ištart kažkokį žodį. Nejudėjau. Man atrodė, kad, kol nebus pjovėjo, tol aš būsiu prikaustytas prie žemės. Kraujas pulsavo mano kaklo arterijose. Bijojau to pykčio, kurį jaučiau aplink save kaip paukščio skrydį.

Kai pjovėjas gan arti manęs važiavo pro šalį, aš jį pašaukiau. Persimetėme keliais žodžiais, ir, nelaukdamas, kol jis vėl pradings, pasprukau.

Iš pradžių parbėgau namo ir prisėdau savo kambaryje viską apmąstyti. Mama – ji ėjo per koridorių – pamatė mane tokį susimąsčiusį, kad net užėjo pasiteirauti, kas mane taip nuliūdino. Būtų galėjusi pamanyti, kad Odilės liga, jeigu būtų apie tai pagalvojusi, bet ji, regis, jau buvo pamiršusi tą telegramą, kurią gavo prieš tris valandas. Daugybė smulkių darbelių reikalavo jos rūpesčių, ir toje senoje, išsiblaškiusioje galvoje nebuvo nieko svarbesnio už tokius dalykus kaip švarūs baltiniai, kuriuos reikia apžiūrėti.

Po kelių minučių vėl išėjau laukan. Tuose namuose kažkas mane persekiojo – kuždesys, panašus į aplink mane sukantį vabzdį. Kurį laiką vaikštinėjau po medžiais, paskui nuėjęs pasislėpiau po egle vejos pakraštyje, nes čia tariausi esąs nepasiekiamas balso. Ir tikrai, šito medžio papėdėje nieko nebegirdėjau. Žvelgiau pro šakas į visą šviesos nubalintą pievą dabar, kai pjovėjas nupjovė aukštąsias žoles, kupinas bangavimo, jau nebekvėpuojančias. Tarytum būtų jas nužudęs – džiugiai, savo sniaukriu balsu traukdamas dainą.

Praėjo ilgas ketvirtis valandos. Kodėl Odilės sugrįžimas staiga pasirodė man toks svarbus? Nebūčiau įstengęs to pasakyti, bet jaučiausi toks įdirgęs, toks iškamuotas, kad turėjau prisėsti. „Dabar, kai aš jau po tuo medžiu, – mąsčiau, – reikia nuo jo nebenutolti, nes jei išeičiau iš po jo šešėlio, man gali nutikti kažkas lemtinga.“ Tarp juodų šakų mačiau pievą, dabar pjovėjo joje nebebuvo. Ji atrodė niūri, palikta, taip sakant, pačiai sau, šitam pykčiui, sukančiam virš jos kaip didelis blogos lemties paukštis. „Kaip pavojinga būtų ten pasmerkti save pavojui!“ – pagalvojau. Kaitra stiprėjo; dangus, rodos, po truputį leidosi žemyn.

Kai pagaliau pamačiau įvažiuojant po platanais Žalono automobilį, pašokau. Gal Odilė atsigręš į mane. Norėjau, kad ji mane pastebėtų ar bent jau nuspėtų, jog aš pasislėpęs po medžiais, tačiau teko nusivilti – pamačiau, kaip ji išlipa, prilaikoma Žalono, ir suka tiesiai į namus, nė nežvilgtelėjusi nei į vieną, nei į kitą pusę.

Tą dieną Odilė pietauti neatėjo, bet iš motinos pokalbio su Žalonu sužinojau, kad ji atrodanti ne tokia jau pasiligojusi, kaip buvo išgąsdinusi telegrama. Vakar ji nualpo, ir Atpirkimo ponios nepanoro laikyti jos pas save, nes, sakė jos, mokykla – ne ligoninė, ir ta mergytė bus geriau slaugoma pas savo giminaičius.

– Nes jos bijo, kad ta bėda neišgąsdintų mokinių, – pasakė motina be jokio pykčio. – Kad tik, – pusbalsiu pridūrė ji, – vargšė mažytė nemirtų.

Čia Žalonas išsitraukė iš kišenės finansinį laikraštį ir laukdamas kavos įsikniaubė į jį.

– Kodėl taip sakai, mamyte? – paklausiau. – Juk ji atrodo geriau…

Mama neaiškiai numojo ranka.

– Nesakau tau priešingai, – tarė. – Bet, man rodos, kai Odilė mirs, tai įvyks be aiškios priežasties.

– Bet kodėl? – neatlyžau aš.

– Klausi manęs taip, lyg galėčiau tau atsakyti, vaikeli. Ji tiesiog mirs, ir negalėsi pasakyti, kodėl. Beje, aš niekada nieko nesupratau apie tą mažytę.

– Iš tiesų, – pasakė Žalonas, nuleisdamas laikraštį, ir palenkęs galvą pro monoklį pažvelgė į motiną. – Ji jums visiškai svetima.

– O jums? – pasiteiravau kažkaip šiurkščiai.

– Man? – atsiliepė jis, atsigręžęs į mano pusę. – Kas tau ką sako apie mane?

Aš nutylėjau.

Jis kurį laiką žiūrėjo į mane, patraukė pečiais ir sulankstęs laikraštį įsidėjo į kišenę. Paskui atsistojo ir žengė kambaryje kelis žingsnius priešais motiną ir mane; atrodė nugrimzdęs į apmąstymus.

Kai kambarinė atnešė kavą ir išėjo iš valgomojo, Žalonas priėjęs atsistojo priešais stalą. Atsukęs nugarą į židinį, pirštų galus įrėmęs į staltiesę, stovėjo priešais ir žiūrėjo į mus, tarsi rengdamasis tuojau kažką pasakyti. Mudu su motina pakėlėme į jį akis, tačiau nepravėrėme burnos, nes jis staiga nutaisė iškilmingą veidą, reikalaujantį tylos. Netrukus išsiėmė savo monoklį ir, nenuleisdamas nuo mūsų žvilgsnio, kilstelėjo ranką prie švarko. Pamatėme, kaip jis naršo vienoje vidinių kišenių ir traukia iš jos piniginę. Motina smarkiai išraudo. Tada jis nusišypsojo, paskui, suėmęs nykščiu ir smiliumi du laiškus, įspraustus į vieną piniginės skyrelį, pakėlė juos sulig savo smilkiniu, tarsi rodydamas mums.

Iš motinos gesto supratau, kad ji nori prabilti, bet Žalonas papurtė galvą taip, lyg sakytų, kad tai beprasmiška, ir, įsidėjęs piniginę atgal į kišenę, pasuko prie židinio.

Čia beveik pamaldžiai rimtai paėmė iš pakabintos prie sienos dėžutės degtuką, įbrėžė jį į akmenį ir padegė vieną, paskui kitą laišką. Laikė juos, ištiesęs ranką virš ugniakuro, kiekvieną dviem pirštais. Jie degė lėtai, nedidele stačia liepsnele, bėgančia popieriaus pakraščiais, o juodi dūmai be virpesio kilo aukštyn sustingusiame ore. Kai jie jau beveik visai sudegė, jis paleido juos kristi žemyn ant akmens, sugrįžo prie mūsų ir, pasilenkęs virš stalo, pakuždėjo, o jo žvilgsnis bėgiojo nuo motinos prie manęs:

– Prašom patikėti, kad tai padariau ne dėl jūsų…

Jis pirštu parodė į lubas:

– O dėl jos. Ji manęs to paprašė grįžtant iš Suasono.

– Ji jūsų to paprašė! – šūktelėjo motina, neapsakomai nustebusi. – Kas galėjo jai apie tai papasakoti?

– Tik ne aš! – ūmai išpyškinau.

Žalonas patraukė pečiais ir pažvelgė į mane.

– Ne, ne jūs, – atsiliepė tyliai. – Niekas. Ji taip žino ne vieną dalyką. Kad ir kaip juos slėptume, ji atspėja.

Nenorėjau daugiau to girdėti. Pakilau nuo stalo ir pasprukau.

 

Po pietų buvo taip karšta, kad likau savo kambaryje nusnūsti. Nuo audros pritvinkusio oro paskaudo galvą. Kadangi švarko nedėvėjau, buvau įsidėjęs peilį į kelnių kišenę, bet išsiėmiau, kad nesusižeisčiau miegodamas, ir įspraudžiau jį į komodos stalčių. Paskui atsiguliau ant lovos. Slinko ilgos minutės, bet užmigt man nesisekė. Pasiverčiau ant vieno, paskui ant kito šono, su pykčiu jausdamas, kad manyje, mano galvoje tūno kažkas, kas atsisako užsnūsti. Lauke nebebuvo jokio vėjo. Joks paukščio riksmas nedrumstė tos gūdžios ir niūrios viską gaubiančios tylos.

Pabandžiau skaityti, bet ar galėjau suprasti, kas man prieš akis, kai viena frazė, vis ta pati, plastėjo mano smegenyse: „Dabar jis miega savo kambaryje; metas užtikrintas, reikia jį išnaudoti.“

Netrukus išlipau iš lovos ir ėmiau vaikštinėti po kambarį. Netikėtai mane pagavo baisus nerimas. Nebesijaučiau drąsus ir ramus kaip praėjusią savaitę ir, prisimenu, kelissyk dejuodamas daužiau sau krūtinę.

Galop palikau savo kambarį ir nusileidau į svetainę. Kurį laiką sėdėjau krėsle, rankomis įsirėmęs į stalą, nieko neveikdamas, žvelgdamas į didelius sudėtingus piešinius prie savo kojų, taip žadinusius smalsumą vaikystėje. Nors visiškai nenusiraminau, buvau nebe toks nukamuotas šiame kambaryje to balso, kuris ką tik nepaliaudamas man kalbėjo, kai buvau prigulęs. Čia tarytum kažkas kliudė jam mane pasiekti. Išgirdau mušant keturias ir nežinau, kaip užsnūdau.

Kai atsibudau, balsas aidėjo prie pat manęs, ausyje. Šaukė man: „Šįvakar vienuoliktą! Šįvakar vienuoliktą!“ Skubiai atsikėliau ir išėjau. Prieškambaryje jis man riktelėjo: „Tu pamiršai savo peilį! Eik pasiimti.“ Jis bėgo šalia manęs. Aš liuoksėjau laiptais kaip išprotėjęs ir čia sutikau Odilę.

Ji neišgirdo manęs ateinant, nes aš avėjau drobinius batelius, ir išsigando, ūmai mane išvydusi greta. Jos veidas buvo toks išblyškęs, kad aš išsigandau: nesitikėjau ją tokią pamatyti. Ji atsirėmė į sieną.

– Žanai? – pratarė pagaliau. – Kodėl tu mane gąsdini?

Prisiminiau, ką tą patį rytą apie ją buvo sakęs Žalonas, ir man buvo nemalonu ilgiau likti šalia tos mergytės.

– Tai aš, – atsakiau šiurkštokai.

Mano balsas buvo kimus ir nejučiom veržėsi man iš gerklės.

– Praleisk mane, – pridūriau. – Man reikia į viršų.

– Taip, – tyliai pratarė ji, – tau reikia į viršų. Rytoj tu ateisi į mano kambarį.

Praėjau pro ją, nieko neatsakęs.

Kai pasiekiau savo kambario duris, mano širdis daužėsi taip, lyg būčiau per greitai kopęs, – net turėjau akimirką stabtelėti. Paskui įėjau. Kambarys skendėjo prieblandoje. Pajutau keistą įspūdį, kad kažkas stovi priešais komodą ir užstumia vieną jos stalčių, bet išsigąsti nespėjau: pagautas ūmaus polėkio, kurio neįstengiau suvaldyti, puoliau prie to stalčiaus; radau ten savo peilį, kaip ir buvau palikęs.

 

Kuo labiau temo, tuo labiau augo mano susijaudinimas; nežinojau, kaip išnaudoti tas dvi valandas, likusias iki tos akimirkos, kai galėsiu nusileisti pas Žaloną. Odilė su mumis nevakarieniavo. O aš užlipau į savo kambarį ir laukiau; mano būsena buvo tokia, kaip ką tik minėjau. Motina atsigulė, paskui Žalonas, ir netrukus visas namas skendėjo tyloje, į kurią kas vakarą kaip į kapą nugrimzta kaimas. Išsitiesiau ant lovos – ne miegoti, o vildamasis, kad kūno stingulys apmaldys dvasią; bet labai greitai paaiškėjo, jog bet koks poilsis man užgintas.

Tą akimirką buvau nepaprastai susijaudinęs. Pasiryžęs įvykdyti nusikaltimą; man atrodė, kad aš taip arti savo ketinimo, net labiau nei tada, kai stovėjau prie Žalono durų; tačiau dabar man kažko trūko: džiaugsmo, patirto kadaise sulig mintimi apie tą žmogžudystę. Dabar žinojau pasukęs keliu, iš kurio nebegalėsiu pasitraukti, bet, beveik pasiekęs jo galą, jaučiausi slegiamas sunkaus, kraupaus liūdesio, o juk buvau pradėjęs tą kelią karštligiškai ir stropiai – mane stebino vien tik to prisiminimas.

Atsikėliau, žengiau keletą žingsnių. Buvau pasidėjęs ant stalo laikrodį ir kartkartėm į jį dirstelėdavau. Po valandos, galvojau, po trijų ketvirčių valandos aš nužudysiu tą žmogų, maždaug taip, kaip tikriausiai galvojama: po valandos, po trijų ketvirčių valandos aš mirsiu.

Mano ranka nebepaleido peilio, kurį buvau įsidėjęs į kišenę; jo rankena buvo lipni nuo prakaito. Manyje nebekalbėjo joks balsas. Žinojau esąs apleistas viso to, kas iki šiol mane palaikė. Kaip ilgai? Buvo taip karšta, kad magėjo visiškai nusirengti ir nuogam išsitiesti ant lovos, bet kas iš to? Ar netrukus neturėčiau leistis žemyn? Kai grįšiu, pagalvojau, pailsėsiu. Kai grįšiu? Nežinau, kodėl – nuo tos minties aš sudrebėjau.

Alkūnėmis pasirėmiau palangės. Oras buvo ne toks apsunkęs, tačiau man atrodė, kad dangus šviesėja. Tą akimirką man toptelėjo, kad kažkas vyksta – nebe manyje, bet aplinkui. Genamas vaikiškos baimės nuėjau įsitikinti, ar mano durys tikrai užrakintos, tačiau man reikėjo bijoti ne žmogaus rankos – ir aš tai žinojau.

Išgirdau, kaip sieninis laikrodis valgomajame išmušė pusę vienuolikos, paskui be ketvirčio vienuolika. Užuot dar labiau suspurdusi, mano širdis, regis, plakė lėčiau ir silpniau. Po kelių minučių pasukau spynoje raktą ir atidariau duris; paskui, dėdamas delną ant rankenos, išgirdau garsų riksmą.

Atleidau ranką ir atatupstas atsitraukiau nuo durų. Prisimenu, praeidamas liečiau baldus – kėdes, stalą, tarsi būčiau norėjęs jų įsitverti; pasiekęs lovą, kritau ant jos ir netekau sąmonės.

 

Kita diena buvo dar karštesnė už ankstesnę. Nuo septynių ryto motina, atsikėlusi anksčiau už mus visus, uždarinėjo langines, vildamasi, kad namie liks truputėlis vėsos. Ta neprapliumpanti audra ją slėgė, ir ji kelissyk gavo prigulti.

Trumpam buvau išėjęs, bet beveik iš karto grįžau atgal. Blausiame danguje akys veltui ieškojo saulės; šešėliai prie mano kojų buvo numirėliškai blyškūs, lyg šioje vietoje žemė būtų buvusi nužudyta. Jokio garso iš laukų ir medžių. Prieš mane driekėsi pieva, pakirsta mirties nuo tada, kai buvo nupjautos aukštos siūruojančios žolės.

Visą rytą praleidau savo kambaryje, sėdėdamas prie lango. Pro langinių plyšius kartkartėmis žvelgiau į platanus dideliais sustingusiais lapais, bet tas vaizdas spaudė man širdį. Staiga užplūdo prisiminimų srautas, apgaubdamas mane liūdesiu. Praėjo valanda – neturėjau jėgų atsikelti. Mano smegenyse, visoje mano esybėje, sakyčiau, slypėjo kažkas, kas atitiko niūrią, tragišką tylą lauke. Mano ranka spaudė peilį kaip kokią relikviją ar fetišą, iš kurių tikėjausi laimės. Laimės! Niekada nebuvau jautęsis toks varganas, toks apleistas. Manyje nebekirbėjo jokia mintis, nieko man nekalbėjo. Buvau dykumoje, kur mano siela mirė iš troškulio.

Nė už ką pasaulyje nebūčiau pasiteiravęs, kas buvo tas riksmas, kurį išgirdau praėjusią naktį, ir visą laiką bijojau, kad kas nors neateitų su manimi apie tai pasikalbėti. „Tai nebuvo panašu į žmogaus riksmą, – pagalvojau. – Galbūt aš jį įsivaizdavau. Tuo metu, kai nualpau, man į ausis buvo suplūdęs kraujas; taip ir buvo.“

Kelissyk nejučiom išgirdau atidaromas ir uždaromas duris; žinojau, į kokį kambarį einama, bet nenorėjau apie tai galvoti. Tačiau buvau budrus. Nebuvo garso, kuris manęs nepasiektų ir kurio aš tą pat akimirksnį neišsiaiškinčiau. Atpažinau motinos žingsnius, jų skubroje, su kuria ji kopė ir leidosi laiptais, ėjo į tą kambarį ir iš jo, pajutau baimę. Girdėjau ir Žaloną, besiblaškantį antrame aukšte, – jį, kuris paprastai nepakildavo iš savo krėslo. Ar neapsiramins jie, vienas ir kitas!

Po trijų ketvirčių valandos šurmulys liovėsi. Artėjo pusė dvylikos, ir čia išgirdau balsą, kuždantį man į ausį, bet nebe manyje, kaip paprastai. Krūptelėjau ir norėjau prabilti, bet balsas liepė man patylėti.

– Nekelk triukšmo, – tarė. – Tavo motina prigulė svetainėje. Žalonas miega savo kambaryje. Tai geriausias įmanomas momentas, o tu nebeturi daug laiko.

– O ji? – paklausiau balsu, galvodamas apie Odilę.

– Ji? – pakartojo balsas su įniršiu, kuris mane sustingdė. – Ji miega, girdi? Ji miega. Kelkis. Paklusk.

Jis nutilo ir visiškai liovėsi su manimi kalbėti. Tačiau aš nesikėliau. Peilio rankena mano delne buvo drėgna, ir aš panorau pakeisti ranką, bet jis buvo lyg prilipęs man prie pirštų.

Buvo tamsu, visai kaip dienai baigiantis. Jau kelias minutes dusliai šniokšdamas pūtė vėjas; tas garsas mane baugino. Kairiąja ranka atsargiai pravėriau duris ir žengiau porą trejetą žingsnių per laiptų aikštelę. Ar todėl, kad buvo taip tamsu? Netikėtai man pasirodė, kad esu kažkokioje nepažįstamoje vietoje. Kraujas pulsavo mano ausyse ritmingai kaip varpas. Tas pulsavimas vedė mane iš proto. Priešais mane, ilgo koridoriaus gale, mačiau Odilės duris, tų durų link ir patraukiau, užuot leidęsis žemyn.

Nežinau, kaip pasiekiau tas duris, tik prisimenu, kad vėjo šniokštimas kėlė man vis didesnį siaubą. Netrukus atsidūriau Odilės kambaryje, prie pat lovos, kurioje gulėjo ji.

Ji gulėjo aukštielninka, galva ant pagalvio. Prieblandoje mačiau tviskančius plaukus aplink jos baltą veidą. Pagalvojau, kad ji miega, bet ji išsyk prabilo, neatmerkdama akių. Jos balsas buvo toks tylus, kad jį vos girdėjau.

– Žanai, – tarė ji, – tai tu? Tu vis dar su tuo peiliu rankoje. Mesk jį.

Negaliu apsakyti, kas man pasidarė, kai išgirdau ją taip su manimi kalbant. Tas balsas staiga privertė mane atsikvošėti, ir mano ranka paleido peilį; šis nukrito man prie kojų. Mane užplūdo begalinė neviltis; norėjau prabilti ir neįstengiau nieko pasakyti.

– Vėliau neliūdėk, – kalbėjo ji toliau. – Tu prisiminsi, kad visa tai nežymu ir kad aš tau tai pasakiau.

Akimirką ji patylėjo ir po naujos pauzės pasikeitusiu balsu tarė:

– Dabar noriu, kad tu man padėtum. Noriu atsisėsti lovoje. Užkišk man už nugaros pagalvę.

Pasodinau ją kaip galėdamas, bet buvau toks nerangus ir taip drebėjau, kad turbūt ją užgavau, nes išgirdau, kaip ji sudejavo. Pasodinta dar pasakė:

– Atidaryk langą.

Atsiklaupiau šalia jos.

– Kodėl nori, kad atidaryčiau langą, Odile? Čia bus per karšta.

Ir staiga pratrūkau rauda.

– Atidaryk langą, – pakartojo ji. – Dabar reikia atidaryti langą.

Pastarieji žodžiai buvo ištarti taip valdingai, kad teko paklusti. Priėjau prie lango ir atstūmiau langines. Vėjas pūtė dar smarkiau, lankstydamas medžius tai į vieną, tai į kitą pusę.

– Ar matai eglę, Žanai? – paklausė ji.

– Taip.

– Ar ji nejuda, ar lankstosi?

– Lankstosi į vieną, paskui į kitą pusę, Odile.

Išgirdau, kaip ji kartoja: „Į vieną, paskui į kitą pusę“, ir supratau, kad ji kliedi.

– Pritrauk mano lovą prie lango, kad ją matyčiau, – tarė ji.

Bemat paklusau, bet buvau toks susijaudinęs, kad nesusilaikęs paklausiau:

–Tu nemirsi, Odile, tiesa?

Į šį klausimą ji neatsakė, bet vos atsidūrusi priešais langą atsimerkė ir garsiau ištarė:

– Teisybė, ji lankstosi. Gerai įsižiūrėk. Ką matai?

Atsisėdau šalia jos.

– Matau tą medį, Odile, eglę…

– Taip, – tarė ji, – bet eglėje… O! Tai tu nematai, Žanai? Eglėje žmogus, aukštas juodas žmogus…

Kurį laiką ji sunkiai alsavo, paskui prakalbo vėl:

– Abi jo kojos prasideda nuo dviejų storų šakų prie pat žemės. Jo galva aukščiau viršūnės. Tai jis.

Pagalvojau, kad jai baisu, ir pasakiau:

– Tame medyje nieko nėra, Odile. Jį lanksto vėjas.

Tačiau ji neatlyžo:

– Sakau tau, jis tenai, su savo lanku ir ilgomis strėlėmis.

Ir pridūrė, beveik pusbalsiu:

– Pasitrauk, Žanai. Jis dairosi manęs.

Ir čia ji riktelėjo ir susirietė dvilinka, lyg nusilenkdama. Iš jos lūpų ištryško kraujo srovė ir užliejo krūtinę.

Po kelių valandų buvau viename antro aukšto kambaryje. Priešais mane apdujęs iš skausmo žmogus tramdė riksmą, kilsnodamas ranką prie lūpų. Tai buvo Klemanas Žalonas. Jis sunkiai žingsniavo nuo durų prie lango, tarytum vilktų grandines. Kartais atsukdavo į mane blyškų veidą, paplūdusį prakaitu ir ašaromis.

– Taigi, – kartojo dusliai, – viskas baigta, taip?

Linktelėjau, kad taip.

– Ką ji tau pasakė?

– Ji pasakė, – vėl pradėjau aš dešimtą kartą, – ji pasakė, kad kažką mato didžiajame medyje.

– A? – regis, apkvaišęs kalbėjo Žalonas, stabtelėdamas vidury kambario.

Jis nervingai purtė galvą ir vėl žingsniavo. Netrukus atsisėdo į krėslą ir, regis, truputį aprimo. Po prasegtais marškiniais buvo matyti galingas jo kaklas ir krūtinė. Jis giliai, sunkiai alsavo.

– O juk aš žinojau, kad ji greitai mirs, – pratarė pagaliau. – Pati man pasakė. Gražioji mergytė!

Jis įsikniaubė veidu į kumščius.

– O apie mane ji tau nieko nesakė? – paklausė. – Nieko?

– Ne.

– Ji tau pasakė, kad kažką mato medyje? Tai buvo kliedesys. Suasone ji taip pat kliedėjo, su manimi kalbėdama. Mane pamačiusi pasakė: „A! Pone Žalonai, tai jūs! Aš maniau, kad jis padarė jums ką bloga!“

Šitie žodžiai pažadino mane iš sąstingio, kuriame skendėjau. Aš krūptelėjau.

– Pakartojo tai keletą kartų, – tęsė Žalonas. – Gal galvojo apie tą žmogų, kurį tarėsi matanti medyje, vargšė mažytė.

– Taip, – pasakiau, palinkdamas prie jo. – Ką ji dar pasakė?

– Ji pasakė, – lėčiau kalbėjo Žalonas, – pasakė: „Vakar vakare aš jam sukliudžiau pas jus užeiti.“

Baisiai sunerimęs sunėriau rankas.

– Ir kelissyk pakartojo, – toliau dėstė jis: – „Saugokitės, pone Žalonai. Gerai užsidarykite duris. Jis pritraukė į Ferjerą mirtį, tuščiom rankom ši neišeis.“ Vargšė mažytė! Įsivaizduok, šnekėti tokius dalykus?

Ir jis vėl ėmė dejuoti. Atsistojau ir žengiau keletą žingsnių.

– Ji daugiau nieko nepasakė? – paklausiau perdžiūvusia gerkle.

– Pasakė paprašiusi, kad ją parinktų vietoj manęs, bet kad ją nužudytum, nėra reikalo griebtis peilio ir kad Dievas nužudys ją taip, kaip jam patiks, su lanku ir strėlėmis.

Riktelėjau.

– Kas tau? – paklausė Žalonas.

– Man baisu tai, ką jūs šnekate, – atsakiau.

Ir kritau ant žemės kaip negyvas.

 

Tą popietę ir kitom dienom pliaupė lietus. Prastame kelyje, vedančiame iš bažnyčios į kapines, žingsniavau tarp motinos ir Žalono, nesuvokdamas, kur randu jėgų stumtis į priekį.

Nepanorau žiūrėti, kaip vyrai nuleidžia karstą į duobę, o kai prisiartinau prie kapo krašto įmesti ten žemių saują po motinos ir Žalono, ji man pasirodė tokia gili, kad akimirką apsvaigo galva, ir aš užsimerkiau. Paskui teko prisiversti nueiti į šalį, nes ant karsto dangčio didelis varinis Nukryžiuotasis traukė mano žvilgsnį, ir man atrodė, kad aš niekada neatplėšiu akių nuo to Dievo, tiesiančio į mus rankas iš krikščioniškų kapų gelmės.

 

1927

 

Iš: Julien Green. Le voyageur sur la terre. Librairie Plon, 1930

Vertė Jonė Ramunytė