Liūnės Sutemos ilgesys
Troškimas to, kas jau prarasta, nebepasiekiama, – Liūnės Sutemos (1927–2013) poezijos, ypač ankstyvosios, nuolatinė versmė. Šiuo slapyvardžiu rašiusios lietuvių išeivijos lyrikės Zinaidos Nagytės-Katiliškienės gyvenimas liudija, jog netektys yra tai, kas palaipsniui subrandina šį troškimą, įprastai vadinamą ilgesio vardu. Šis, kitaip nei epizodiški, laikiški išgyvenimai, tęsiasi per visą egzistenciją ir gali viso labo nuslūgti, bet neišnykti nepalikdamas pėdsakų. Laiko perspektyvoje ilgesys kinta, transformuojasi ir negrįžtamai paveikia asmenį; išsiilgimo būsenos kaitą lemia ir neišvengiamos vis kitų subjektų ar objektų prarastys. Ilgėjimosi tėkmė – nenutrūkstama, dinamiška.
Neatsiejamas nuo ilgesio patyrimo yra sąmoningumas. Kultūrologo Vytauto Kavolio tvirtinimu, jis „prasideda mūsų praradimo pajutimu“ (V. Kavolis, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p. 89). Kadangi įsisąmonintas praradimo pojūtis ilgainiui virsta ilgesiu, sąmonė ir ilgesys tarytum žengia koja kojon, tačiau koegzistuoti jie gali tik iki tam tikro taško. Laikui bėgant – intensyvėjant ilgesiui ir vidinius žmogaus virsmus stebint sąmonei – abiejų priešprieša iškelia dilemą: išlikimą garantuos ryšys su praeitimi ar šios širdgėlos atsisakymas? Kas padiktuos lemiamą sprendimą – ilgesys ar sąmoningumas?
Praradimai kaip ilgesio šaltiniai. Aukštupyje
Ilgesio ištakų pažinimas prasideda pirmosios Liūnės Sutemos knygos „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955) eilėraščiu „Užkulisiuos“ – ten, kur laukiama. Tik lyriniam subjektui nelemta sulaukti savojo pasirodymo: „Niekados neišeisiu. Niekados nesugrįšiu.“ Scena, į kurią nebus išeita ir nebus sugrįžta, kaip rodo Liūnės Sutemos gyvenimas, – gimtinė. Kelias į ją veda aštriais, lenktais, lyg senaisiais kovų kardais, slenksčiais, kurių skausmo bijoma. Aukoti save pražūtingam sugrįžimo keliui reikštų ne tik skausmą, bet ir kovą, kuriai nepasiruošta: „Mano rankos įpratę būt tuščios / ir laisvos.“ Ieškoti kitos erdvės ir rasti sau vaidmenį joje veikiausiai reikštų tą patį, jei ne dar skaudesnį susirėmimą (tiek su išoriniu, tiek su vidiniu pasauliu), o abejotina ir tai, ar tokią vietą, kuri pakeistų prisirišimą prie savosios, įmanoma aptikti. Šiaip ar taip, tokios paieškos beprasmės – juk „tie patys daiktai čia ir kitur, / ir tas pats, tas pats / Ilgesys“. Išties esamoji subjekto erdvė ir jos alternatyvos įgyja vienintelę ištroškusio ir alkano, nepagirdomo, nepasotinamo Ilgesio reikšmę. Jei šis kankinantis ilgėjimasis nenumalšinamas „nei čia, nei kitur“, vadinasi, išsprendžiamas tik neapibrėžtame „ten“, kur, deja, niekados nebus sugrįžta. Vieta, kuriai kadais priklausyta, yra pamatinis ilgesio objektas bene visoje Liūnės Sutemos poezijoje, o grįžimo neįmanomybės gniuždomas subjektas šį saitą vis labiau brangina, vis labiau išsiilgsta. Gretimu rinkinio eilėraščiu „Beržai“ perteikiama kaip tik tai.
Kaip būdinga poetės stiliui, eilėraščiai tarytum kalbasi vienas su kitu. Po „Užkulisiuos“ tragiško likimo teiginio „Beržai“ suskamba lyg svaja, fantazija: „Jei grįšiu pavasarį.“ Kūriniu iš esmės atsakoma į „Užkulisiuos“ keltą klausimą, ar yra būdas nuslopinti juntamą ilgesį:
[...] išgersiu juos, išsiurbsiu,
ir likusią drėgmę sulos,
prie pat jų šerdies
išdžiovinsiu suskirdusiais pirštais [...].
Išaiškėja atsakymas: troškinantis Ilgesys būtų numalšintas atsigėrus beržų, kurie ne tik sulos šaltinis, bet ir gimtosios vietos simbolis. Tėvynės vaizdas, regis, nedetalizuotas, pernelyg nesuasmenintas, t. y. besiskiriantis nuo aprašyto ankstesnės žemininkų generacijos, tačiau nereikėtų pamiršti, jog Liūnei Sutemai nuo mažumės neteko prisirišti prie vienintelės vietos. Lietuvą ji paliko vos 17 metų, o iki tol dėl tėvo darbo geležinkelyje šeimai teko persikelti iš Mažeikių į Radviliškį, Kėdainius, Kauną, vėliau Šilutę ir Naująją Vilnią. 2006 metų interviu prozininkei Birutei Jonuškaitei autorė pasakoja: „Aš galvoju, kad iš viso niekada neturėjau namų. [...] Nuolatinis blaškymasis. Tačiau viską apėmus žinau, Lietuva – mano namai“ („Vis dar ieškau savęs. Poetė Liūnė Sutema atsako į Birutės Jonuškaitės klausimus“, Metai, 2006, Nr. 4). Nors „tos specifinės vietos lyg ir nėra“, pasiilgstama padriką pasaulio vaizdą rėminusių ir artumo, priklausomumo jausmą teikusių beržų, taip dažnai regėtų pro riedančio traukinio langą. Ilgimasi jų visų, kiekvieno iš jų, o galbūt to, ko niekada neturėta, – beržų, kurie būtų nuosavi, kurie būtų namais. V. Kavolis priskirdamas Liūnę Sutemą nužemintųjų (savosios žemės tiesiogine ir perkeltine prasmėmis netekusių) kartai teigia, jog „šioje kartoje, kuri brendo jau nutrūkus tiesioginiam ryšiui su gimimo kraštu, nebėra [...] į žemę įleistų gyslų, kuriomis galėtų plaukti gyvybės sultys. Tokių šaknų galima tiktai ilgėtis – arba, šaltai sau jų neturėjimą konstatavus, atlikti išliekančiąją žmogaus pareigą: kurti egzistencijos ir išsakymo formas bežemių generacijai. Šiandieniniam žmogui apskritai“ (Žmogus istorijoje, p. 68). „Kad tik nereikėtų palikt jų daugiau / vienų, kaip dabar, svetimiems“, – taria eilėraščio žmogus pabaigoje. Rinkinio išleidimo data – 1955-ieji – patvirtina, jog kalbama apie sovietinę okupaciją Lietuvoje, todėl juntamą ilgesį sustiprina skausmas dėl gimtosios žemės kentėjimo.
Taigi poetinis „aš“ įkalintas būsenoje be išeities – atskirtyje nuo savosios erdvės, pasmerktas jos ilgėtis. Praradimo širdgėla reiškiama labai jusliškai, fiziologiškai: ilgesys prilyginamas troškuliui ir alkiui, jis yra tai, kas kelia kūnišką skausmą, kas išsunkia, išdžiovina (suskirdusių pirštų ar lūpų detalė taip pat pasikartoja įvadiniame eilėraštyje „Tebūnie tarytum pasakoj“ bei „Niekieno žemė“ (p. 12; čia ir toliau nurodomi rinktinės „Sugrįžau“ (2009) puslapiai). Egzistencinė kančia skausmingai medžiagiška, vis dėlto būtent todėl, kaip vėliau įsitikinsime, būtina.
Ilgesio raiška. Tėkmės charakterizavimas
Liūnė Sutema priskiriama „neornamentuotos poetinės kalbos“ kartai (anot Sigito Gedos, „atsisakius tradicinių lietuviškos poezijos puošmenų, Liūnei Sutemai teko susikurti savo poetinę kalbą“; S. Geda, „Dviejų brolių trečioji sesuo“, Metai, 1994, Nr. 4) ir jos eilėse išties nerasime išdailintų meninių formų, tačiau jos saikingas poetinis žodis išskirtinis savo talpumu. Štai „Užkulisiuos“ ilgesys, apibūdinamas epitetais „ištroškęs ir alkanas, / nepagirdomas, nepasotinamas“, rodosi esąs vaiduokliškas, šmėkliškas. „Tie patys daiktai čia ir kitur“ bei „tas pats, tas pats / Ilgesys“ kuria vaidenimosi įspūdį, lyg ilgesys pasikartodamas apsireikštų ir šmėžuotų eilėraščio žmogaus erdvėje ir laike. Eilėraštyje „Beržai“ papildomas lyrinį subjektą apninkančio ilgesio motyvas – troškimas beržus išgerti, išsiurbti, išdžiovinti suponuoja šio jausmo įsišaknijimą (tai, kas kyla iš vidaus gelmių) ir parazitiškumą (tai, kas užvaldo, apsėda). Paminėtinas ir šių veiksmažodžių vaizdingumas, turint omeny šių veiksmų objektą – beržus, ir reikšminis jų laipsniavimas, kuriantis užplūstančią, intensyvėjančią ilgesio būseną.
Antrojo rinkinio „Nebėra nieko svetimo“ (1962) ciklo „Lunatiko kelionių užrašai“ eilėraščiai, kuriuose veikiančioji klaidžioja tarp prisiminimų, sapnų ir realybės pasaulių, leidžia matyti ilgėjimąsi (vaikystės, motinos, namų) kaip tokį, kuris pasireiškia giliausiuose sąmonės kloduose – sapnuose, vizijose, taigi skvarbų, persmelkiantį. Reikšminga ir „Pirmosios kelionės“ paskutinė strofa: „Aš nešu. Aš turiu nunešti / ant smilgų kvepiančias žemuoges / savo vaikui –, / kad jisai nepradėtų ilgėtis / nepažįstamo krašto miškų –.“ Jei kvepiančios žemuogės – priešnuodis prieš ilgesį, o jis yra tai, kas perduodama, paveldima (vaikui nepažįstamas kraštas veikiausiai yra motinos gimtinė), vadinasi, išsiilgimas tapatinamas su liga, užkratu.
Dar viena gilaus vidujiškumo ir patologiškumo jungtimi ilgesio raiškoje tampa eilėraštis „Neatsigręžk“ iš 2006-aisiais išleisto rinkinio „Tebūnie“:
Neatsigręžk,
tave seka sena Mažeikių stotis –
šniokščia ir švilpia suodini garvežiai,
trinksi ir dunda vagonų ratai –
tau niekur nebereikia važiuoti, jau išvažiavai –
Neatsigręžk,
tave vejas užmiršta gatvė
su paliktom tavo skubančiom pėdom –
nebereikia jų,
tu ir taip per toli nuskubėjai –
(p. 233)
Vaikystės vietos, virtusios prisiminimais, seka ir vejasi, tad ilgesiu čia tampa nevalingas „atsigręžimo“ link jų veiksmas, reiškiantis norą likti prisirišus prie praeities. Vis dėlto eilėraščio žmogus kartoja sau „neatsigręžk“, nes „už tavęs nieko nėra ir nieko nieko nebuvo, / tik migla tarp dangaus ir žemės, / tik migla“. Jis išsekęs nuo persekiojančio, besivaidenančio ilgesio, bijantis už nugaros plytinčios tuštumos – ilgesio sukurtos iliuzijos (miglos), jog praėjęs laikas ir nutolusios erdvės susigrąžinamos vos vienu žvilgsniu.
Ilgainiui ilgesys įgyja vis didesnę galią daryti poveikį jausminei subjekto tikrovei. Lygiagrečiai skleidžiasi viena esminių poetės stiliaus ypatybių: tęstinis ir netiesmukas pojūčio ar išgyvenimo reiškimas, vis dėlto svarus ir iškalbus kūrinių visumoje.
Pasirinkimas ilgėtis
1966 metais Liūnė Sutema išleidžia rinkinį „Bevardė šalis“. Siaurai asmeniškos poezijos audinyje – tylus, slegiantis sielvartas dėl 1964-aisiais tragiškai žuvusių kūrybos bičiulių Juliaus Kaupo ir Algimanto Mackaus, apninkantis bejėgiškumas nujaučiant sūnaus psichinį negalavimą, savojo likimo ir troškimų apmąstymas. Eilėse dar daugiau uždarumo, o viltis ir svajas sugrįžti, susitikti (rinkinys „Nebėra nieko svetimo“) keičia atsisveikinimas („Grąžinu raštuotas savo vaikystės pirštines“, p. 74), beprasidedantis skausmo atoslūgis. Cikle „Nieko neatiduosiu“ lyrinį subjektą poetė paverčia vieno iš šios savo istorijos įvykių pasakotoju:
Dviejų brolių sesuo
niūniuodama lipdė iš molio ąsotį
pavasario atvertam beržui,
rudenio apsunkusiam vynuogynui.
(p. 60)
Dviejų brolių įvaizdį, labai tikėtina, Liūnė Sutema pasitelkia iškeliavusiems artimiems draugams įvardyti, o ji pati – sesuo, mėginanti pasiekti juos dviejų brolių žemėje. Ilgesio subjektai, galima sakyti, nesunkiai identifikuojami, tačiau apie praradimo jausmą prabylama atsiribojant nuo pirmojo asmens įvardžių, t. y. priešingai nei ankstesniuose rinkiniuose, vengiant tiesmuko atvirumo. Eilėraštyje kalbama vis pasikartojančiomis beržo, vynuogyno metaforomis, pasitelkiami liaudies pasakų motyvai, o išgyvenamam gedului suteikiamas siužetas:
Dviejų brolių sesuo
ilgesiu išdegino molio ąsotį,
žaliu kartėliu išpaišė raštus
ir trokšta vidurvasarį viena,
sulos skonį užmiršusi,
vynuogynų neišauginusi,
trečiojo brolio nesulaukusi,
ir skauda saujoj įdegusi
tuščio ąsočio ąsa –
Dviejų brolių sesers pasakojime esama tam tikros poetinės distancijos apraiškos, kai eilėraščio žmogus įvardija sesers jausmus ir išgyvenimus, iš tikrųjų esančius, kaip galima spėti, pačios rašančiosios. Visgi patys vidiniai pojūčiai – kad ir kieno jie būtų – neuždangstyti, pernelyg neįslaptinti: „Sesers nereikia turėti – / [...] ji persekios tave / savo troškuliu ir ilgesiu“ (p. 61).
Lyrinio vyksmo perspektyva žaidžiama ne be priežasties. Galbūt tik tokiu būdu poetė apskritai pajėgė prabilti apie asmeninę tragediją. Galbūt šias eiles būtų lemta suprasti tik iškeliavusiems brangiems draugams, su kuriais poetė ilgus metus dalijosi bendru kūrybos pasauliu („Literatūros pėdsekys. Liūnės Sutemos netektys, įkvėpusios kūrybai“, 2020-12-20, LRT.lt mediateka) ir taip pagerbė jų atminimą, likdama jiems ištikima. Taikli literatūros tyrinėtojo Rimvydo Šilbajorio įžvalga: tarp „Bevardės šalies“ eilėraščių „susidaro semantinis tinklas, nelyg poetinių vertybių siela – tai, ko autorė neišduos“ (R. Šilbajoris, „Liūnės Sutemos žemėje“, Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur, Vilnius: Vaga, 1992, p. 232–255, prieiga internete http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LH00/Rimvydas_Šilbajoris._Liūnės_Sutemos_žemėje.LHB400B.pdf).
„Nieko neatiduosiu – užsiginsiu, kad turiu“, – Liūnė Sutema rašo šio ciklo pradžioje ir pabaigoje. Tik užsigynus bus įveiktas likimas, metaforiškai vadinamas Žvėrimi, nes šis bus apakintas „visu turimu – / išsaugotu, išnešiotu, neatiduotu“. Nepaisant ilgesio skausmo, norima likti ištikimai visam turimam, t. y. prarastiems mylėtiesiems, o tuo pat metu ir pačiam netekties jausmui – jis, kaip ir atminimai, išsaugotas ir išnešiotas. Išaiškėja, jog ilgesys – vienintelis būdas išlaikyti santykį su prarastaisiais, nors ir įstrigusiais laike, vienintelis likęs ryšio su praeitimi liudininkas, nors ir keliantis kančią. Gelbstintis lynas, vis dėlto nuolat primenantis apie apačioje žiojinčią prarają. V. Kavolio teigimu, „atplėštas nuo žemės, žmogus juo labiau pririštas prie savęs“ (Žmogus istorijoje, p. 71), tačiau žmogus gali rinktis šį pleištą užpildyti ilgesio beformybėmis, kurios, paradoksalu, palaiko glaudesnį susisaistymą su nutolusia žeme nei savimi, nes „aš“ vientisumas šiuo atveju aukojamas jį trikdančiai ir žeidžiančiai ilgesio pajautai. Tai pasirinkimas – sąmoninga nuostata, nes instinktyvus mostas prisiminimų ir prarasties skausmo link, kitaip nei apgalvotas, negali būti ilgalaikis. Apsispręsdama prarastųjų (vietų, žmonių, išgyvenimų) įsitverti, sąmonė nudriekia ilgesio saitus, neišvengiamai keliančius sopulį ir širdgėlą. Tam, kad ši būsena taptų pakeliama, poetė savo visa apimančiam ilgesiui sukuria „Bevardę šalį“ – metafizinę erdvę, kurioje sutelkiami visi prisiminimai ir link kurios būtent dėl šios priežasties veržiasi ilgesys (kaip minėtame „Metų“ numeryje teigia S. Geda apžvelgdamas „Bevardės šalies“ ciklą: „Nuo vakarietiškos pasaulėjautos beveik visa mūsų išeivija atplyšta – besiilgėdama žemės, namų – jeigu ne realių, tai išsigalvotų, perkeltų į mistinę ar metafizinę erdvę“).
Pirmąsias nuorodas į tam tikros erdvės bevardiškumą galima rasti dar pirmajame rinkinyje „Tebūnie tarytum pasakoj“, kur „keli neūžaugos, bevardžiai medžiai“ (p. 15), antrajame rinkinyje „Nebėra nieko svetimo“, kuriame „bevardės“ yra senamiesčio gatvės (p. 28), juntamas bevardžio miesto troškimas (p. 32). Vėliau, jau rinkinyje „Bevardė šalis“, „dviejų brolių žemė / [...] bevardė ir viena“, o netrukus iki tol geografiškai neapibrėžta vieta įgyja konkretumo:
Visi vėjai pučia į Ten –
vėjarodžių skardūs gaidžiai
gieda penktai pasaulio šaliai,
Bevardei,
ir nebenutyla.
(p. 68)
„Bevardės šalies“ pirmtaku ar sudedamąja dalimi galima laikyti ir „Niekieno žemę“ iš pirmojo rinkinio (žr. Viktorija Daujotytė, „Liūnė Sutema: „Tebūnie…“, Metai, 1994, Nr. 10). Tikslios šios šalies įkūrimo datos ir kilmės veikiausiai nenustatysime, o jos turinys ne mažesnė paslaptis: „Ten žaidžia nebeaugantys vaikai“, „tai buvo rytoj ir vakar“, be to, „stotyse pakeisti tvarkaraščiai. / Jūs visuomet per anksti – / aš visuomet per vėlai“. Tai nelyg prisiminimų, iškreiptų ir iškreipiamų laiko tėkmės ir vidinių „aš“ išgyvenimų, pasaulis; eilėraščio kalbančiajam ji egzistuoja kaip tam tikra atsiminimų taupyklė, kurios turinys nuolat išverčiamas ir perskaičiuojamas, mat su juo sąveikaujama besiilgint to, kas anksčiau buvo čia, o dabar jau Ten. „Bevardė šalis“ atlieka tam tikrą (at)minties erdvės funkciją, todėl sykiu teikia kryptį juntamam ilgesiui. Tai bandymas aprėpti tai, kas neaprėpiama, be ko ilgesio būsena būtų neištveriama.
Deja, ilgesys išlieka nenumaldomas – paklūstantis nustatytai srovei, bet išsiliejantis iš kraštų. Baigiamajame ciklo eilėraštyje rašoma:
Visi vėjai pučia į Ten,
visi vėjarodžiai sukas į Ten,
ir vėjažolės auga verpetais
ant visų kelių į Ten –
(p. 72)
Ilgesys užvaldo, užgožia, „traukia lunatiko jėga, / ir skandina“ – būsenos intensyvumas pasirodo nepavaldus sąmonės užgaidoms jį suturėti, nukreipti. Antroje strofoje imamasi paskutinio galimo veiksmo: ilgesio „išgyvendinimo“. Tiesa, joje minimas „liūdesys“ apima daugiau nei paprastą nusiminimą, jį galime laikyti tapačiu ilgesiui (R. Šilbajoris analizuodamas kūrinį rašo: „[...] pastato eilėraščio personos-raganos, burtų jėgą turinčios, galią prieš jos pačios ilgesį [...]“; „Liūnės Sutemos žemėje“, Netekties ženklai). Strofa žymi išskirtinai svarbų posūkį ilgesio tėkmėje – rašoma ne (tik) apie jo išgyvenimą ar bandymą jį malšinti, bet prabylama apie santykį su šiuo jausmu:
Visi vėjai pučia į Ten –
pasislėpus nuo jų gyvensiu,
ramioje dauboje.
Visi vėjarodžiai sukas į Ten –
užkerėsiu kalvius septynbrolių keru,
kad nekaltų daugiau vėjarodžių – ,
ir vėjažolėm bėgant verpetais į Ten,
užleisiu jas sausra,
užpjudysiu ugnim,
ir paleisiu basakojį liūdesį
Bevardėn,
penkton pasaulio šalin.
Atotrūkis tarp lyrinio subjekto ir jo patiriamos emocijos įvyksta nejučia. Pirmoje strofoje, regis, drauge veikiamas ir poetinis „aš“, ir jo būsena, nes „visi vėjai [...] / skandina / kiekvieną žingsnį, prisilietimą“, o antroje kūrinio dalyje prabildamas pirmuoju asmeniu eilėraščio žmogus trokšta užuovėjos sau, o savo ilgesiui – pražūties. Norima, kad atskirtasis ilgesys nerastų kelio Bevardėn šalin – užkerėjus vėjarodžių kalvius, jis neberas šio kelio ženklų. Norima, kad atstumtasis ilgesys besiblaškydamas patirtų mirtiną kančią – vėjažoles užleidus sausra, užpjudžius ugnim bus sukurta nepakeliamai skausminga dykuma basakojam, pažeidžiamam ir beginkliam jam. Ilgesys personifikuojamas, jis iškeldinamas perkeltine ir tiesiogine prasmėmis siekiant jo visiškai atsikratyti. Kinta ir ilgesio raiškos principas, ir subjekto sąmoningumas, kuomet jausmas ne tik išgyvenamas, bet ir pradedamas suvokti refleksyviai, šiuo atveju – išoriškai. Apibrėžiamas naujas santykis su savo emocija lyg su netapačiu sau žmogumi, išorine tapusia vidujine esybe (verta prisiminti, kaip ankstesniuose kūriniuose, pavyzdžiui, „Užkulisiuos“, ilgesys tarpdavo vidiniame lyrinio „aš“ pasaulyje). R. Šilbajorio teigimu, „žmogaus jausmas, neturintis materialios būties, pavirsta į fizinę, gyvą būtybę“ („Liūnės Sutemos žemėje“, Netekties ženklai), bet esmingiau yra tai, kad ilgesio įgyvinimas ir atsiejimas liudija tam tikrą subjekto sąmoningumo viršūnę – ją pasiekęs „aš“ geba valdyti pačius nesuvaldomiausius savo jausmus juos paleisdamas (paleisti šiuo atveju vartoju prasme „palikti, atskirti, nebelaikyti“, o ne „suteikti laisvę, duoti valią“; tas, kuris paleidžia, o ne tai, kas paleidžiama, yra galios pozicijoje). Tai atsitraukimas įsiaudrinimo, kančios kulminacijoje, kai save matyti iš šalies yra sunkiausia. Toje akimirkoje „aš“ tampa sąmoningas esminiams savo (širdies) poreikiams, „aš“ pirmenybę teikia emociniam išlikimui. Galima sakyti, šiame momente sąmonės įsiterpimas į jausminį vyksmą yra nugalintis ir lemiamas.
Ilgėjimasis, kurio pirma siekta įsitverti, kuris palaikė apčiuopiamą, t. y. skausmingą, santykį su prarastimis, „išvaromas“ – negailestingai, linkint pražūties, bet vis dėlto paleidžiant. Ilgesys buvo tai, kas siejo su „Bevarde šalimi“, todėl kartu netenkama ryšio ir su ja, su „dviejų brolių“ ir visomis kitomis žemėmis, plytėjusiomis ten. Žinoma, prisiminimai kaip subjekto realybės įvykiai nesunyksta: „Neišduodu, tikrai grąžinu“, – Liūnė Sutema rašo kitame rinkinio cikle; tačiau pasiryžtama saugyklos nebeatidaryti – daugiau nesiilgėti, tik atminti. Galiausiai suvokiama, jog privalu atsisakyti aktyvaus ir nuolatinio ilgesio, kad būtų tęsiamas gyvenimas dabartyje. 1972-aisiais išleistame „Badmetyje“ suskamba pirmieji šio būties pokyčio akordai: „Palikau austinį atsiminimų rūbą / išeidama, lyg išnarą, / ir alsuoja kūnas / gyvenimu dar nepažintu“ (eil. „Niekieno žemė“). 2006-ųjų „Tebūnie“ atrandame yrančios jungties su ilgesiu atomazgą – susitaikymą:
Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra –
jie šypsos atlaidžiai ir pritaria,
kad tau būtų ramiau ir saugiau –
kad nebijotum
ateinančio, pasislėpusio, tykančio,
ir viso, kas gąsdina tave –
kalbink, kalbink tuos, kurių nebėra,
jie šypsos raminančiai ir saugoja tave.
(p. 209)
Taigi Liūnės Sutemos ankstyvojoje lyrikoje stebime ilgesio tėkmę: nuo tirpstančių praradimų ledynų, skaudžiai atvėrusių daugybę intakų, ilgainiui greitėjančios, visa gožiančios srovės iki lemiamo jos išsiliejimo į žiotis ir, galiausiai, ramaus tyvuliavimo. Galbūt tikslingiau būtų šį tekėjimą vadinti nuramintu, nes kritinius vagos posūkius visgi atliko sąmonė – iš pradžių siekianti artimesnio prisirišimo ir gilinanti vagą, tačiau galų gale apsauganti „aš“ nuo nebepakeliamo šniokštimo ir ilgesį nukreipianti žiočių link.
Netekčių akivaizdoje, ilgesio išgyvenimo tėkmėje Liūnės Sutemos eilėraščio žmogus laikosi stojiškos pozicijos. Stojiška tai, kad kylantis pojūtis priimamas ir tik tada reflektuojamas – paliekama erdvės atviram „bijau“, nuoširdžiam „nežinau“ ir geliančiam „skauda“. Dar daugiau drąsos ir tvirtybės pareikalaujantis veiksmas yra sąmoningas atsitraukimas, minėtasis ilgesio paleidimas. Gražiai ir taikliai pasakyta Viktorijos Daujotytės: „Būtį įgalina ne tik kova, priešinimasis, kaip dažnai galvojama, bet ir nuolaida, susitaikymas su tuo, kas neišvengiama. Tebūnie – kas lemta, kas neišvengiama“ (V. Daujotytė, „Emigravusi į šalį, vardu SUTEMA“, Metai, 2013, Nr. 2). Tad iškalbingas eilėraščių knygos „Sugrįžau“ pavadinimas liudija atsigręžimą į save, savo pažeidžiamumo išpažinimą ir stiprybės atradimą. Egzistencijos lyg nedalomos vandens materijos tekėjimą ratu.
