ARNO CAMENISCH

Sec Nėro kalnas

 

Arno Camenischas (g. 1978) – romanšių (arba retoromanų) kilmės šveicarų prozininkas, poetas, dramaturgas. Gimė ir užaugo Tavanazos miestelyje, Graubiundeno (arba – retoromaniškai – Grišuno) kantone, kurio beveik visą teritoriją užima Alpių kalnynas ir kurio viduryje gyvena daugiausia romanšių tautos atstovų. Camenischas rašo vokiečių ir retoromanų kalbomis. Bene žymiausia jo knyga – vadinamosios „Alpių trilogijos“ pirmoji dalis romanas „Sec Nėro kalnas“ (Sez Ner, 2009) – pagrečiui buvo išleista vokiečių ir retoromanų kalbomis. Siūlome susipažinti su šio romano, kurį netrukus lietuviškai išleis Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos leidykla „Hieronymus“, pradžia. 

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Sec Nėro kalnas

 

Kerdžius kabo ant parasparnio eglyne kiek žemiau ganyklos trobelės Sec Nėro papėdėje. Kabo nugara į kalną, trobelėje girdėti jo keiksmai; veidu jis atsigręžęs į kitą slėnio pusę, kur į dangų stiebiasi kalnų smailės, viena greta kitos, o vidury su savo 3 101 metro galia stūkso Pėc Tumpyvas, tarsi norėdamas pranokti kitas besnieges viršūnes. Jis parsiras, sako kerdžiaus padėjėjas, tegu dar paspurda, jei nepavyko perskrist.

 

Sūris pučiasi, naktį nurita ant grindų akmenis, kuriais buvo prislėgtas, ir visi pabunda. Giedrą naktį kiauliaganis ir karvaganis neša sugedusias galvas per kiemą, pro tvartą ir išmeta jas į atmatų duobę už tvarto. Kerdžius ir jo padėjėjas stovi tarpdury, rankos kišenėse.

 

Kerdžiaus padėjėjas turi aštuonis pirštus, penkis ant kairės rankos ir tris ant dešinės. Dešinę ranką jis dažniausiai laiko kišenėje arba po stalu ant šlaunies. Kai guli lauke, ant žolės šalia kiaulių gardo, nusimovęs batus ir kojines, ir miega, kiauliaganis skaičiuoja jo kojų pirštus. Kerdžiaus padėjėjas miega popiet, nes naktim dirba. Jis pranyksta, kai visi guli lovose, ir grįžta kažkada paryčiais. Šunis vedasi su savim, kad naktį tie neimtų skalyti.

 

Kiauliaganį graužia sąžinė, nes viena kiaulė guli garde ir nenori keltis. Kiauliaganis žino, jog šaltas kiaulės šnipas reiškia, kad ji nugaišo, bet vis tiek kelis kartus metalu kaustytu batu baksteli jai į šoną, juk galėtų dar atsikelti. Kerdžius sako, quel ei futsch, ti tgutg*. Taigi lieka tik devyniolika kiaulių. Su kerdžiumi dvidešimt, mąsto kiauliaganis. Prisirišęs vienkoję melžimo kėdutę kerdžius grįžta į tvartą, o kiauliaganis varo kiaules atgal į gardą ir vaizduojasi, kaip kerdžiaus kėdutė ima ir perlūžta. Garde kiauliaganis suskaičiuoja kiaules ir gauna aštuoniolika stovinčių ir vieną gulinčią. Dar ir šita padvėsė. Greitai čia viskas vyksta, galvoja kiauliaganis, jei taip ir toliau, ryt ryte nebeturėsiu nė vienos ir galėsiu eit namo. Vakaro saulei lendant už kalnų viršūnių, o Tumpyvui pasidarius tamsiai geltonam, šešėliuotam, ateina veterinaras Čarneris – su barzda, storu pilvu ir storu sūnumi, kuris nesisveikina su kiauliaganiu, tik su kerdžium. Jos per daug prisirijo, plyšo žarnos, kerdžiui sako veterinaras.

 

Klemenso karvė, ta tamsioji, galva išverčia tvoros kuolus ir pabėga. Kitos penkios Klemenso karvės risnoja jai iš paskos. Karvės – gudrūs gyvūnai, sako veterinaras, daug gudresni už arklius, arkliai naudojasi savo statusu, sako jis, arkliai atrodo elegantiški, tačiau iš esmės yra buki. Nors karvės ir protingesnės nei arkliai, karvaganis vis tiek klaidžioja po mišką ir tikisi rasti Klemenso karves, kol saulė dar visai nenusileido.

 

Vakare mašina atvažiuoja nepieninių gyvulių ganyklos, kuri ribojasi su Štavonu, piemenė. Ji grįžo iš Ilanco, ten iškastravo jos šunį, greitai apsisuko, bet tas dar neatsigavo. Ji atidaro galines raudono savo automobilio duris, kur šuniui išimties tvarka leidžiama gulėti ir inkšti. Jis nenori lakstyti, sako ji, šuo nelipa, lieka gulėti, jis vėl lakstys, sako kerdžius, jam reikia laiko, o piemenė prašo, kad važiuotų kartu, ganykloj padėtų iškelti šunį iš mašinos. Kerdžius nuseka paskui ją, pasikviečia ir šunis, tie pasileidžia įkandin mašinos. Kerdžius žiūri pro langą ir švilpčioja jiems, kad nesustotų ir negrįžtų prie trobelės.

 

Ryte kerdžius guli ant medinio suolo priešais trobelę su pustuščiu degtinės buteliu rankoje ir miega. Tuo tarpu pirmame aukšte kerdžiaus kambaryje su vaizdu į Tumpyvą ant prancūziškos lovos stovi ožka ir šlapinasi.

 

Kiaulės kasdien ištrūksta iš gardo, suręsto žemiau trobelės. Jos pasiknisa po vieline tvora ir per pievas leidžiasi prie miško, kuriame kabojo kerdžius. Kiauliaganiui tai vienodai rodo, vakarop jos vėl grįš. Kerdžiui tas ne vienodai, reikia jas nubausti, sako jis ir paduoda kiauliaganiui reples su žiedais, kartu pasiųsdamas ir padėjėją. Tvarte padėjėjas ima reples ir žiedus, o kiauliaganis išsirenka kiaulę, sučiumpa ją už ausų, užšoka ant nugaros, ta dar garsiau sužviegia, patempia ausis atgal ir keliu prispaudžia šoną, kad kerdžiaus padėjėjas galėtų įkišti reples į knyslę ir užspausti. Įvėrus žiedą, kiaulė metasi į priešingą kampą ir pasislepia už kitų kiaulių, kurios laižo kraują, tekantį jai iš šnipo.

 

Praėjusį pavasarį aptvarkytu žvyrkeliu gražiomis mašinomis atvažiuoja turistai, jie sustoja palei trobelės tvorą ir papypsi. Jie pypsi ir žiūri į kalvą už trobelės, kur žolėje guli karvaganis ir kiauliaganis, ir rodo jiems ženklus, kol galiausiai patys turi išlipti ir atkelti tvorą, kad galėtų pravažiuoti, o po dvidešimt minučių pravažiuoja tuo pačiu keliu atbuliniu bėgiu, nes kelias toli neveda ir didelėms mašinoms nėra kur apsisukti; prieš tvorą, kurią paliko atkeltą ir kuri dabar vėl užkelta, jie turi sustoti ir vėl ją atkelti. Piemenys guli ant kalvos žolėje ir moja iškylautojams.

 

Žvyrkelio posūkyje keldamas dulkes mopedu atvažiuoja kunigas, jo sutana plaikstosi vėjyje. Popiečio įsauly šunys skalydami metasi prie šalmuoto kunigo, tas vos nenudarda šlaitu žemyn į rododendrus. Kunigas pastato mopedą prie trobelės ir gauna kavos, tada visus paprašo sustoti priešais trobelę kalnų fone ir, užvožęs per snukį šuniui, kuris pašokęs jį aplaižė, liepia prašyti Dievo, mūsų tėvynės Viešpaties, kad vasara būtų graži. Pūsteli vėjas, kaimenė nusileidžia prie gardo, o kunigas, užsidėjęs stulą, vidury karvių ir gyvulių dalija maldaknyges. Jis nurodo puslapius, skaito, dabar jau ištrūksta ir kiaulės, atbidzena prie kunigo, tampo jam už sutanos, ganovai kartoja, ką jiems uždavė kunigas ištisą valandą ligi amen, kol viskas palaiminta, ir kunigas sėdasi ant mopedo su sūrio galva ir penkiais kilogramais šviežio sviesto, prasispraudžia pro nekantraujančią kaimenę ir dingsta vakaro žarose.

 

Juodasis avinas su balta dėme ant kaktos stovi tvarto viduryje; įgriūva karvės ir sulaužo jo priekinę koją. Jam sugipsuoja abi kojas. Juodasis avinas pašėlęs, nesileidžia glostomas, bet sugipsuotas leidžiasi, nes negali pasprukti. Kartą, kai priekinės kojos dar buvo sveikos, tvarte jis buvo pririštas virve; kiauliaganiui prisiartinus, nutraukė virvę ir paspruko. Nereikia bijoti kiauliaganio, sako kerdžiaus padėjėjas.

 

Gaidys nieko nebijo ir nesprunka, tas aržus paršas, sako kerdžiaus padėjėjas. Kai padėjėjas prieina per arti, jis šoka ant jo, ir padėjėjas turi spirti jam kaustytu batu, kad paskristų atgal. Gaidys, gražuolis, saugo savo vištas, visur ir visada jas gina.

 

Karvaganis klūpo prie savo lovos ir rodo kiauliaganiui sviedinio dalis, kurias rado ganyklos pievose tarp rododendrų ir edelveisų. Sviediniai ilgi kaip dilbis, sulinkę, su galvutėmis ir be jų. Kiauliaganis apsuka sviedinius, mesteli į viršų ir sugauna. Galiausiai sviediniai vėl atsiduria po karvaganio lova ir po apklotu. Kartą į ganyklą atsibeldęs kerdžius irgi randa šovinį, liepia piemenims jį tuojau pat plačiai aptverti, pastato karvaganį į sargybą, džasčiu** važiuoja žemyn į kaimą, tada ankstyvą popietę iš už posūkio pasirodo trijų karinių mašinų kolona su specialistais, kurie mūvi pirštines ir specialius drabužius; jie sviedinio neliečia, artinasi prie jo iš visų pusių šliaužte, jie turi prietaisus, kuriais kažką nuskaito ir pasižymi, ir galiausiai išneša sviedinį, karišku žingsniu nužygiuoja žemyn iki trobelės, vadas priešakyje, neatsisveikinę sėda į kamufliažinių spalvų mašinas ir už posūkio pranyksta palikdami dulkių kamuolius.

 

Šuo strykteli ir aplaižo karvaganį, kitas, senesnis, risnoja priekyje. Šuo strykteli, tvirtai įsikanda karvės uodegos ir leidžiasi tempiamas, kol karvė jam įspiria ir jis atleidžia sąkandį, suinkščia, pabruka uodegą ir grįžta prie karvaganio. Šunys gerai sutaria, jauniklis ir senis pilkis, pykstasi tik dėl ėdalo.

 

Šluboji nenori eiti, šluboji velkasi paskui kaimenę, vis stabtelėdama. Karvaganis muša ją lazda per kryžkaulį, kol lazda sulūžta. Kaimenė seniai pradingus miške.

 

Vėlyvą vakarą šalia trobelės prie savo pilko džasčio vairo sėdi kerdžius, laikydamas slyvinės butelį, greta jo, keleivio vietoje, – padėjėjas, ant galinės sėdynės – karvaganis, kiauliaganis ir abu šunys. Mašinoje saugiausia, sako kerdžius, jis kas kartą krūpteli, kai trenkia žaibas, sulaužo karvaganio tvoras, pamiškėje padega egles. Lietus nuplauna ganyklas ir purviną džastį.

 

Slėnis kitoj pusėj pereina į lomą, kurią užveria miškingi šlaitai ir užtvankos damba. Ties užtvankos damba kažkas kabo ant virvių, tai meninykas, sakė ūkininkai, meninykas, jis nori išpaišyti užtvankos dambą, Suvorovo atminimui. Kairėje pusėje jis nupaišė figūras ir mėlynus keturkampius bei baltus keturkampius. Juodos figūros su didelėm skrybėlėm, žengiančios per užtvankos sieną ten, kur saulės ir šešėlio riba. Kerdžiaus padėjėjas paduoda kiauliaganiui žiūroną, kad tas pažiūrėtų į kybantį meninyką. Anapus užtvankos dambos kiauliaganis mato platų žalią slėnį.

 

Jaunas šuo stangriu kotu tupi prie kiauliaganio ir iškišęs liežuvį vizgina uodegą. Jis pakelia leteną ir tol krapšto kiauliaganio šlaunį, kol tas paglosto jam galvą, pakaso užausį, patapšnoja per šonus. Kiauliaganis nuleidžia žiūroną. Pamiške žemiau trobelės tursena kiaulių banda. Jis girdi jų žvygčiojimą. Šnipus kiaulės nuleidusios prie žemės, jų ausys užsilenkusios į priekį tarsi akidangčiai.

 

Jei ūkininkai atvyksta, tai sekmadieniais. Tada jie stovi tarp trobelės ir kiaulių gardo, sukišę rankas į kišenes, iš barzdų styrant Brisago cigarams, ir žiūri į pareinančią kaimenę. Apsilankius svečiams, kerdžiaus padėjėjas duoda ženklą karvaganiui ir kiauliaganiui, kad tie eidami paskui kaimenę žinotų, jog yra svečių, ir patausotų lazdas.

 

Ūkininkai vaikšto po tvartą. Jie glosto garuojančioms karvėms nugaras, čiupinėja tešmenis, tapšnoja sprandus, linkčioja ir susidaužia su kerdžiumi už gerą darbą.

Priešais tvartą kiauliaganis pakelia pilną melžimo aparato bidoną ir dešine suima už apatinės briaunos. Purvina bidono briauna spaudžia pirštų sąnarius. Pienas putoja raudonuose kibiruose, aptaško juodas kaustytų batų nosis. Jaunas šuo nulaižo pieną nuo batų.

 

Ar jis galėtų paimti kelias sūrio galvas, susidaužęs su kerdžiumi, padavęs ranką kerdžiaus padėjėjui, paplojęs karvaganiui per petį ir linktelėjęs kiauliaganiui klausia ūkininkas. Jis apsidžiaugtų.

 

Kiauliaganis kieme užkliūva už plytelės ir pargriūva į purvą. Pilni kibirai nuskrieja į priekį, pienas pasilieja po kiemą, užlieja karvių mėšlą, plyšius plytelėse. Pienas nusidažo rusva spalva. Peršti nubrozdinti pirštų krumpliai ir smakras. Kiauliaganis norėtų taip gulėti, kol baigsis vasara.

 

Naktį į trobelę trinasi karvė. Pakampėj ji kasosi kaklą, judina galvą pirmyn ir atgal, papurto ją, trina aukštyn žemyn į briauną kaskart sužvangindama savo skambalą. Kerdžius atsikelia, vienais apatiniais prieina prie lango, pro kurį dieną mato Tumpyvą, o naktį tik nujaučia esant, ir rikteli. Karvė trinasi į kampą, kol tarpduryje pasirodo kerdžius su apatiniais ir auliniais ir šeria karvei lazda į tarpuragį, paskui per snukį, per kryžmenį ir dar batu per pilvą. Karvė mauna šalin, kerdžius uždaro duris.

 

Saulė pamažu sušildo drėgną, giedrą orą ir nugena paskutines baltų debesų skiautes. Kiauliaganis mėšlo kastuvu pakelia karvės blyną ir sviedžia jį į karutį. Viena karučio rankena sulūžusi, o ratas nuleista padanga girgžda.

 

Šluodamas kiemą kiauliaganis skaičiuoja kiemo plyteles. Iššlavęs visą kiemą, jis žino tiek pat, kiek žinojo aną dieną – kieme yra 711 plytelių. Iš jų 51 yra įtrūkusi, 12 suskilusios į keturias dalis, o 22 nuskeltas vienas kampas.

 

Iš Šveicarijos vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.