GARY SNYDER

Kaip poezija ateina pas mane

 

Devyniasdešimt šešerių Gary Snyderis – gyvasis amerikiečių poezijos klasikas, „bytnikų kartos Thoreau“ (Lawrence Ferlinghetti), eseistas, vertėjas iš senosios kinų ir šiuolaikinės japonų kalbų, Kalifornijos universiteto Deiviso padalinio anglų filologijos profesorius emeritas; Amerikoje garbingiausių už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus skiriamų Ruth Lilly (2008) ir Wallaceʼo Stevenso (2012) poezijos premijų laureatas. 1930 m. gimė San Fransiske ir didžiumą gyvenimo praleido vakarinėje Amerikos dalyje (Kalifornijos, Vašingtono, Oregono valstijose). Reedo koledže Portlande ir Indianos universitete studijavo literatūrą ir antropologiją, Berklio universitete – Azijos kultūrą ir kalbas. Dzenbudistas, Tolimųjų Rytų kultūrų ir religijų, šiaurvakarinės dalies Amerikos indėnų papročių tyrinėtojas, žinovas ir populiarintojas. Kitaip nei kiti bytnikai miestiečiai, augo kaimiškoje aplinkoje, vasaromis tarp studijų dirbo įvairius fizinius (kalnų takų klojėjo, miško kelių valytojo, medienos ruošėjo transportavimui, prekinių laivų jūrininko) ar su gamta susijusius (miško priešgaisrinio stebėjimo bokšto budėtojo) darbus, buvo kalnų žygių entuziastas. Su pertraukomis keliolika metų pragyveno Japonijoje, kur studijavo ir vienuolynuose praktikavo dzenbudizmą, vėliau, sukūręs šeimą ir „sukti dharmos rato“ grįžęs į tėvynę, gyveno ir vaikus augino atokiame nuosavame gamtiniame ūkyje San Chuan Ridže, Siera Nevados kalnų papėdėje, Kalifornijoje. Nuo 1986 m. dėstė.

Poezijoje ir eseistikoje Snyderis vakarietiškas dvasines vertybes su rytietišku mokymu jungia, siekdamas atkurti asmens darną su gilumine, tikrąja savastimi, su aplinka ir gamta, kritikuoja pragaištingą kapitalistinį vartotojiškumą, propaguoja aplinkosauginį sąmoningumą ir bendruomeninį gyvenimą. Tarp keliolikos jo poezijos knygų – „Akmentakis“ (Riprap, 1959), „Užkampis“ (The Back Country, 1967), „Dėl bangos“ (Regarding Wave, 1969), „Vėžlio sala“ (Turtle Island, 1974; Pulitzerio premija), „Kirvakočiai“ (Axe Handles, 1983; Amerikos knygos apdovanojimas), „Kalnai ir upės be pabaigos“ (Mountains and Rivers Without End, 1996; Bollingeno premija), rinktinė „Ne gamta“ (No Nature: New and Selected Poems, 1992) ir kt.

Lietuviškai Snyderio eilių yra skelbta publikacijoje „Iš bytnikų poezijos (2)“ (žr. „Š. A.“, 2012.XI.23, vertė A. P.). Laužtiniuose skliaustuose žymimi leidimo metai knygų, iš kurių paimti versti eilėraščiai.

Tomo Tereko koliažas

Tomo Tereko koliažas

 

Kaip poezija ateina pas mane

Klupinėdama per riedulius

Naktį, išsigandusi

Gūžiasi už mano

Laužo rato ribos

Einu jos pasitikti ties

Šviesos pakraščiu

 

[1992]

 

 

 

Akmentakis*

Šituos žodžius tu dėki

Savo minčiai tarsi akmenis.

              nepajudinamai, rankomis

Gerai parinktoj vietoj suklotas

Minties kūnui

              erdvėje ir laike

Žievės, lapo ar sienos tvirtumo

              akmentakis –

Iš Paukščių Tako,

              klajojančių planetų,

Šitų eilėraščių, žmonių,

              iškrikusių arklėkų su

Tąsomais balnais,

              uolingų, suplūktų takų.

Pasauliai – tarsi begalinis

              keturmatis

go žaidimas.

              skruzdės ir akmenukai

sekliame priemoly, kiekvienas luitas – žodis

              upokšnyje nugludintas akmuo

Granitas: įkietęs

              nuo slėgio ir ugnies kamuotės

Uolienos su nuosėdomis lydydamos

              viską keičia: ir mintyse,

              ir daiktus irgi.

 

[1959]

* Eilėraštis Riprap, paskutinis debiutinėje to paties pavadinimo knygoje, laikytinas savotiška kūrėjo ars poetica. Knyga pradedama tokiu epigrafu-paaiškinimu: „Akmentakis – kalnuose ant stačių slidžių uolų iš akmenų sudėtas takas arkliams.“ (Visi paaiškinimai – vertėjo.)

 

 

 

Pajuto upokšnis*

Vienõs granito keteros,

Medžio pakaktų

Ar net akmens luito, mažytės srovelės,

Žievės atplaišos užutėkyje.

Kalvų klostės viena po kitos,

Atstangūs medžiai, susprausti

Siauruose akmenų plyšiuose,

Didžiulis mėnuo ant viršaus – to jau per daug.

Mintys klaidžioja. Milijonas

Vasarų, naktis dvelkia ramybe, o uolos

Šiltos.     Dangus virš begalinių kalnų.

Visas mėšlas, lydintis žmogišką būtį,

Suslūgsta, kieta uola virpčioja,

Net dabarties rūstybė, rodos, nepajėgi sugniuždyti

Šio širdies burbulo.

Žodžiai ir knygos,

Nelyg upokšnis nuo aukštos uolos atbrailos,

Išnyksta sausam ore.

 

Aiški, budri sąmonė

Prasminga tik tiek, kad

Mato tai, kas iš tiesų matoma.

Niekas nemyli uolų, o vis dėlto mes čia.

Naktis vėsta. Žibesys

Mėnesienoje

Nuslysta kadagio šešėlin:

Tenai, už nugaros,

Šaltos, išdidžios

Pumos ar kojoto akys

Stebi, kaip atsikeliu ir nueinu.

 

[1959]

* Angl. Piute Creek. Teka Josemičio nacionaliniame parke Siera Nevados kalnuose.

Šienas arkliams

Pusę nakties dviese lingavome

Iš San Choakino tolybių

Per Miraposą pavojingais

Kalnų keliais, kol aštuntą ryto

Sustabdėme arklį

Su šieno kaupinu vežimu prie daržinės.

Gervėmis, kabliais ir virvėmis

Sukrovėme šieno stirtas

Iki pat rakščiuotų gegnių

Tamsioj daržinės palubėj (mėlynžiedžių žiedadulkių

Sūkuriavimas šviesos plyšiuose,

Šiaudgalių batuose ir už prakaituotų apykaklių kutulys).

Pietaujant po Juoduoju ąžuolu

Šalia įkaitusio arklių aptvaro

(Senai kumelei baksnojant lauknešius,

Žiogams čirpiant žolėse)

Jis pasakė: „Dabar man 68-eri.

Pirmąkart šieną kroviau septyniolikos.

Tada, vos pradėjęs, pagalvojau:

Tikrai visą gyvenimą nekrausiu – pabos.

Bet – kad mane kur – ligi šiolei

Kraunu kaip krovęs!“

[1959]

Po darbo

Pašiūrė ir medžiai šen bei ten

plūduriuoja besiplaikstančiam rūke

pakeliu palaidinę,

šildausi sušalusias rankas

                             ant tavo krūtų.

juokiesi pašiurpusi,

lupdama česnaką prie

                             įkaitusios geležinės viryklės.

įnešu kirvį, pelenų semtuvėlį,

malkų

atsišlieję į sieną

ir viens į kitą,

troškiniui kunkuliuojant ugniakure,

sutemoms leidžiantis

                             gurkšnosime vyną.

[1967]

 

Žygiuojant Tocukavos tarpekliu

čiurkšdamas

stebiu

krioklį

[1969]

 

 

Vieną vienintelį kartą

 

beveik ties pusiauju

beveik per lygiadienį

per patį vidunaktį

iš laivo matoma

mėnulio

pilnatis

dangaus vidury.

„Sappa Creek“* netoli Singapūro

1958-ųjų kovas

[1967]

* Pavadinimas tanklaivio, kuriuo po ketverių metų dzenbudizmo studijų Kiote G. S. parplaukė į Valstijas, prisijungęs prie mašinų skyriaus įgulos.

 

 

Mainai

Atsidūriau milžiniškam betoniniam kiaute,

              apšviestam stikliniais vamzdeliais,

              su iš lauko pumpuojamu oru

              ir judančiais laiptais sujungtais aukštais.

Jis buvo prikimštas daiktų, pirktų ir pagamintų

              dvidešimtame amžiuje. Išdėliotų ant padėklų

              ar lentynose.

 

Tuntai to šimtmečio žmonių, mašinomis siūtais

              apdarais apsitempusių, tokia mada,

Savo brangųjį laiką mainė

              į daiktus.

[1969]

Civilizacija

Tai žmonės, kurie daro sudėtingus dalykus.

              jie stvers mus tūkstančiais

              ir pristatys prie darbo.

 

Pasaulis smenga skradžiai drauge su šitomis

              gyvenvietėmis ir takais.

Pulkai laukinių ančių nebe tokie,

              kaip būdavo anksčiau.

Retėja taurų.

 

Atneškite man mano plunksnas ir gintaro

 

●

 

Svirpliukas

ant rašomosios mašinėlės lapo su

„Pavasarį gimusio Kioto daina“*

čiustijasi

pagal „Gerai temperuotą klavyrą“.

Paliovęs tarškinti, stebeilijuos į jį pro lupą.

Kaip puikiai sudėtas! Kaip dailiai!

 

GYVŪNŲ KARALYSTĖ – jos niekas nepermanys.

 

●

 

Kai upokšniai ištvinę,

Poezija liejas,

Kai upeliai nusekę,

Rankiojam akmenis.

[1969]

* Kyoto Born in Spring Song – G. S. eilėraštis iš to paties rinkinio „Dėl bangos“.

 

 

 

Kirvakočiai

Vieną popietę, paskutinę balandžio savaitę,

Rodau Kajui*, kaip švystelėti kirvuką –

Pusė apsisukimo, ir šit susmenga į rąstgalį.

Jis prisimena kirvuko galvutę

Be koto, stoginėj,

Nuėjęs atneša, nori kirvuko sau.

Nulūžęs kirvakotis už durų

Užtektino ilgio kirvukui,

Mudu jį kiek reikia patrumpinam

Ir su kirvuko galvute

Bei darbiniu kirvuku nešamės prie trinkos.

Ten pradedu kirvuku skaptuoti

Senąjį kirvakotį, ir staiga ausyse suskamba

Pirmąkart iš Ezros Paundo

Išgirsti žodžiai!

„Kai darai kirviui kotą, pavyzdys ne per toliausiai.“

Todėl sakau Kajui:

„Žiūrėk: kotą mudu skaptuosim

Prisimatuodami kotą

Kirvio, su kuriuo skaptuojam.“

Ir jis mato. Ir aš vėl išgirstu –

Šįkart iš Liu Dži (IV a.)

Veikalo „Apie literatūrą“

Pratarmės: „Kai kirviui

Kotą darai skaptuodamas medį kirviu,

Pavaizdas tau po ranka iš tiesų.“

Prieš daugelį metų tat išvertė ir pamokė

Mano mokytojas Čen Šihsiangas,

Ir aš suvokiu: Paundas buvo kirvis,

Šihsiangas buvo kirvis, aš esu kirvis,

O mano sūnus – kotas, netrukus

Vėlgi skaptuosiantis, pavyzdys

Ir įrankis, kultūros meistrystė,

Tokia tad tąsa.

[1983]

* Kai Snyderis (g. 1968) – vyresnėlis iš dviejų sūnų, kurių susilaukė su trečiąja žmona japone; dažnai minimas ir kituose eilėraščiuose.

Avokadas

Dharma yra kaip avokadas!

Kai kurios dalys taip išnokusios, kad sunku patikėti.

Bet jos geros.

O kitos dalys kietos ir žalios,

Beveik beskonės,

Teikiančios malonumo tiems, kurie mėgsta kietai virtus kiaušinius.

Ir žievelė plona,

O didelis apvalus kaulas

Viduryje –

Tai tavo Pirmapradis Prigimimas,

Grynas ir vientisas,

Beveik niekas niekada nebando jo perskelt

Ar patikrint,

Ar iš jo kas išaugtų.

 

Kietas ir slidus,

Rodos, prašosi

Būti pasodinamas, bet… tada

Išslysta pro

              pirštus –

 

išsprūsta.

[1974]

Ką būtina išmanyti poetui

viską apie gyvūnus kaip žmones.

medžių, gėlių ir piktžolių pavadinimus.

žvaigždžių pavadinimus, planetų ir mėnulio judėjimą.

 

šešis savo pojūčius – budriu ir elegantišku protu.

 

bent vieną tradicinės magijos rūšį:

būrimą, astrologiją, „permainų knygą“, taro kortas;

 

sapnus.

apgaulingus demonus ir apgaulingas spindinčias dievybes;

 

bučiuot velniui į subinę ir graužti šūdą;

išdulkint jo suragėjusį spygliuotą kotą,

išdulkint raganą,

visus dangiškuosius angelus ir iškvėpintas auksines mergeles…

o tada mylėti žmones: žmonas,     vyrus     ir bičiulius.

 

vaikų žaidimus, komiksus, kramtomąją gumą,

televizijos ir reklamų nenormalumą.

 

darbą, ilgas sausas nuobodaus darbo valandas, nurytas ir neatpiltas,

susigyventas ir galiausiai pamiltas.     išsekimą,

                                           alkį, poilsį.

 

laukinę šokio laisvę – ekstazę,

tylų nušvitimą vienumoje – enstazę,

 

tikrą pavojų.     lošimą.     ir mirties ašmenis.

[1969]

Vertė Andrius Patiomkinas

 

Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.