Kaip poezija ateina pas mane
Devyniasdešimt šešerių Gary Snyderis – gyvasis amerikiečių poezijos klasikas, „bytnikų kartos Thoreau“ (Lawrence Ferlinghetti), eseistas, vertėjas iš senosios kinų ir šiuolaikinės japonų kalbų, Kalifornijos universiteto Deiviso padalinio anglų filologijos profesorius emeritas; Amerikoje garbingiausių už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus skiriamų Ruth Lilly (2008) ir Wallaceʼo Stevenso (2012) poezijos premijų laureatas. 1930 m. gimė San Fransiske ir didžiumą gyvenimo praleido vakarinėje Amerikos dalyje (Kalifornijos, Vašingtono, Oregono valstijose). Reedo koledže Portlande ir Indianos universitete studijavo literatūrą ir antropologiją, Berklio universitete – Azijos kultūrą ir kalbas. Dzenbudistas, Tolimųjų Rytų kultūrų ir religijų, šiaurvakarinės dalies Amerikos indėnų papročių tyrinėtojas, žinovas ir populiarintojas. Kitaip nei kiti bytnikai miestiečiai, augo kaimiškoje aplinkoje, vasaromis tarp studijų dirbo įvairius fizinius (kalnų takų klojėjo, miško kelių valytojo, medienos ruošėjo transportavimui, prekinių laivų jūrininko) ar su gamta susijusius (miško priešgaisrinio stebėjimo bokšto budėtojo) darbus, buvo kalnų žygių entuziastas. Su pertraukomis keliolika metų pragyveno Japonijoje, kur studijavo ir vienuolynuose praktikavo dzenbudizmą, vėliau, sukūręs šeimą ir „sukti dharmos rato“ grįžęs į tėvynę, gyveno ir vaikus augino atokiame nuosavame gamtiniame ūkyje San Chuan Ridže, Siera Nevados kalnų papėdėje, Kalifornijoje. Nuo 1986 m. dėstė.
Poezijoje ir eseistikoje Snyderis vakarietiškas dvasines vertybes su rytietišku mokymu jungia, siekdamas atkurti asmens darną su gilumine, tikrąja savastimi, su aplinka ir gamta, kritikuoja pragaištingą kapitalistinį vartotojiškumą, propaguoja aplinkosauginį sąmoningumą ir bendruomeninį gyvenimą. Tarp keliolikos jo poezijos knygų – „Akmentakis“ (Riprap, 1959), „Užkampis“ (The Back Country, 1967), „Dėl bangos“ (Regarding Wave, 1969), „Vėžlio sala“ (Turtle Island, 1974; Pulitzerio premija), „Kirvakočiai“ (Axe Handles, 1983; Amerikos knygos apdovanojimas), „Kalnai ir upės be pabaigos“ (Mountains and Rivers Without End, 1996; Bollingeno premija), rinktinė „Ne gamta“ (No Nature: New and Selected Poems, 1992) ir kt.
Lietuviškai Snyderio eilių yra skelbta publikacijoje „Iš bytnikų poezijos (2)“ (žr. „Š. A.“, 2012.XI.23, vertė A. P.). Laužtiniuose skliaustuose žymimi leidimo metai knygų, iš kurių paimti versti eilėraščiai.
Kaip poezija ateina pas mane
Klupinėdama per riedulius
Naktį, išsigandusi
Gūžiasi už mano
Laužo rato ribos
Einu jos pasitikti ties
Šviesos pakraščiu
[1992]
Akmentakis*
Šituos žodžius tu dėki
Savo minčiai tarsi akmenis.
nepajudinamai, rankomis
Gerai parinktoj vietoj suklotas
Minties kūnui
erdvėje ir laike
Žievės, lapo ar sienos tvirtumo
akmentakis –
Iš Paukščių Tako,
klajojančių planetų,
Šitų eilėraščių, žmonių,
iškrikusių arklėkų su
Tąsomais balnais,
uolingų, suplūktų takų.
Pasauliai – tarsi begalinis
keturmatis
go žaidimas.
skruzdės ir akmenukai
sekliame priemoly, kiekvienas luitas – žodis
upokšnyje nugludintas akmuo
Granitas: įkietęs
nuo slėgio ir ugnies kamuotės
Uolienos su nuosėdomis lydydamos
viską keičia: ir mintyse,
ir daiktus irgi.
[1959]
* Eilėraštis Riprap, paskutinis debiutinėje to paties pavadinimo knygoje, laikytinas savotiška kūrėjo ars poetica. Knyga pradedama tokiu epigrafu-paaiškinimu: „Akmentakis – kalnuose ant stačių slidžių uolų iš akmenų sudėtas takas arkliams.“ (Visi paaiškinimai – vertėjo.)
Pajuto upokšnis*
Vienõs granito keteros,
Medžio pakaktų
Ar net akmens luito, mažytės srovelės,
Žievės atplaišos užutėkyje.
Kalvų klostės viena po kitos,
Atstangūs medžiai, susprausti
Siauruose akmenų plyšiuose,
Didžiulis mėnuo ant viršaus – to jau per daug.
Mintys klaidžioja. Milijonas
Vasarų, naktis dvelkia ramybe, o uolos
Šiltos. Dangus virš begalinių kalnų.
Visas mėšlas, lydintis žmogišką būtį,
Suslūgsta, kieta uola virpčioja,
Net dabarties rūstybė, rodos, nepajėgi sugniuždyti
Šio širdies burbulo.
Žodžiai ir knygos,
Nelyg upokšnis nuo aukštos uolos atbrailos,
Išnyksta sausam ore.
Aiški, budri sąmonė
Prasminga tik tiek, kad
Mato tai, kas iš tiesų matoma.
Niekas nemyli uolų, o vis dėlto mes čia.
Naktis vėsta. Žibesys
Mėnesienoje
Nuslysta kadagio šešėlin:
Tenai, už nugaros,
Šaltos, išdidžios
Pumos ar kojoto akys
Stebi, kaip atsikeliu ir nueinu.
[1959]
* Angl. Piute Creek. Teka Josemičio nacionaliniame parke Siera Nevados kalnuose.
Šienas arkliams
Pusę nakties dviese lingavome
Iš San Choakino tolybių
Per Miraposą pavojingais
Kalnų keliais, kol aštuntą ryto
Sustabdėme arklį
Su šieno kaupinu vežimu prie daržinės.
Gervėmis, kabliais ir virvėmis
Sukrovėme šieno stirtas
Iki pat rakščiuotų gegnių
Tamsioj daržinės palubėj (mėlynžiedžių žiedadulkių
Sūkuriavimas šviesos plyšiuose,
Šiaudgalių batuose ir už prakaituotų apykaklių kutulys).
Pietaujant po Juoduoju ąžuolu
Šalia įkaitusio arklių aptvaro
(Senai kumelei baksnojant lauknešius,
Žiogams čirpiant žolėse)
Jis pasakė: „Dabar man 68-eri.
Pirmąkart šieną kroviau septyniolikos.
Tada, vos pradėjęs, pagalvojau:
Tikrai visą gyvenimą nekrausiu – pabos.
Bet – kad mane kur – ligi šiolei
Kraunu kaip krovęs!“
[1959]
Po darbo
Pašiūrė ir medžiai šen bei ten
plūduriuoja besiplaikstančiam rūke
pakeliu palaidinę,
šildausi sušalusias rankas
ant tavo krūtų.
juokiesi pašiurpusi,
lupdama česnaką prie
įkaitusios geležinės viryklės.
įnešu kirvį, pelenų semtuvėlį,
malkų
atsišlieję į sieną
ir viens į kitą,
troškiniui kunkuliuojant ugniakure,
sutemoms leidžiantis
gurkšnosime vyną.
[1967]
Žygiuojant Tocukavos tarpekliu
čiurkšdamas
stebiu
krioklį
[1969]
Vieną vienintelį kartą
beveik ties pusiauju
beveik per lygiadienį
per patį vidunaktį
iš laivo matoma
mėnulio
pilnatis
dangaus vidury.
„Sappa Creek“* netoli Singapūro
1958-ųjų kovas
[1967]
* Pavadinimas tanklaivio, kuriuo po ketverių metų dzenbudizmo studijų Kiote G. S. parplaukė į Valstijas, prisijungęs prie mašinų skyriaus įgulos.
Mainai
Atsidūriau milžiniškam betoniniam kiaute,
apšviestam stikliniais vamzdeliais,
su iš lauko pumpuojamu oru
ir judančiais laiptais sujungtais aukštais.
Jis buvo prikimštas daiktų, pirktų ir pagamintų
dvidešimtame amžiuje. Išdėliotų ant padėklų
ar lentynose.
Tuntai to šimtmečio žmonių, mašinomis siūtais
apdarais apsitempusių, tokia mada,
Savo brangųjį laiką mainė
į daiktus.
[1969]
Civilizacija
Tai žmonės, kurie daro sudėtingus dalykus.
jie stvers mus tūkstančiais
ir pristatys prie darbo.
Pasaulis smenga skradžiai drauge su šitomis
gyvenvietėmis ir takais.
Pulkai laukinių ančių nebe tokie,
kaip būdavo anksčiau.
Retėja taurų.
Atneškite man mano plunksnas ir gintaro
●
Svirpliukas
ant rašomosios mašinėlės lapo su
„Pavasarį gimusio Kioto daina“*
čiustijasi
pagal „Gerai temperuotą klavyrą“.
Paliovęs tarškinti, stebeilijuos į jį pro lupą.
Kaip puikiai sudėtas! Kaip dailiai!
GYVŪNŲ KARALYSTĖ – jos niekas nepermanys.
●
Kai upokšniai ištvinę,
Poezija liejas,
Kai upeliai nusekę,
Rankiojam akmenis.
[1969]
* Kyoto Born in Spring Song – G. S. eilėraštis iš to paties rinkinio „Dėl bangos“.
Kirvakočiai
Vieną popietę, paskutinę balandžio savaitę,
Rodau Kajui*, kaip švystelėti kirvuką –
Pusė apsisukimo, ir šit susmenga į rąstgalį.
Jis prisimena kirvuko galvutę
Be koto, stoginėj,
Nuėjęs atneša, nori kirvuko sau.
Nulūžęs kirvakotis už durų
Užtektino ilgio kirvukui,
Mudu jį kiek reikia patrumpinam
Ir su kirvuko galvute
Bei darbiniu kirvuku nešamės prie trinkos.
Ten pradedu kirvuku skaptuoti
Senąjį kirvakotį, ir staiga ausyse suskamba
Pirmąkart iš Ezros Paundo
Išgirsti žodžiai!
„Kai darai kirviui kotą, pavyzdys ne per toliausiai.“
Todėl sakau Kajui:
„Žiūrėk: kotą mudu skaptuosim
Prisimatuodami kotą
Kirvio, su kuriuo skaptuojam.“
Ir jis mato. Ir aš vėl išgirstu –
Šįkart iš Liu Dži (IV a.)
Veikalo „Apie literatūrą“
Pratarmės: „Kai kirviui
Kotą darai skaptuodamas medį kirviu,
Pavaizdas tau po ranka iš tiesų.“
Prieš daugelį metų tat išvertė ir pamokė
Mano mokytojas Čen Šihsiangas,
Ir aš suvokiu: Paundas buvo kirvis,
Šihsiangas buvo kirvis, aš esu kirvis,
O mano sūnus – kotas, netrukus
Vėlgi skaptuosiantis, pavyzdys
Ir įrankis, kultūros meistrystė,
Tokia tad tąsa.
[1983]
* Kai Snyderis (g. 1968) – vyresnėlis iš dviejų sūnų, kurių susilaukė su trečiąja žmona japone; dažnai minimas ir kituose eilėraščiuose.
Avokadas
Dharma yra kaip avokadas!
Kai kurios dalys taip išnokusios, kad sunku patikėti.
Bet jos geros.
O kitos dalys kietos ir žalios,
Beveik beskonės,
Teikiančios malonumo tiems, kurie mėgsta kietai virtus kiaušinius.
Ir žievelė plona,
O didelis apvalus kaulas
Viduryje –
Tai tavo Pirmapradis Prigimimas,
Grynas ir vientisas,
Beveik niekas niekada nebando jo perskelt
Ar patikrint,
Ar iš jo kas išaugtų.
Kietas ir slidus,
Rodos, prašosi
Būti pasodinamas, bet… tada
Išslysta pro
pirštus –
išsprūsta.
[1974]
Ką būtina išmanyti poetui
viską apie gyvūnus kaip žmones.
medžių, gėlių ir piktžolių pavadinimus.
žvaigždžių pavadinimus, planetų ir mėnulio judėjimą.
šešis savo pojūčius – budriu ir elegantišku protu.
bent vieną tradicinės magijos rūšį:
būrimą, astrologiją, „permainų knygą“, taro kortas;
sapnus.
apgaulingus demonus ir apgaulingas spindinčias dievybes;
bučiuot velniui į subinę ir graužti šūdą;
išdulkint jo suragėjusį spygliuotą kotą,
išdulkint raganą,
visus dangiškuosius angelus ir iškvėpintas auksines mergeles…
o tada mylėti žmones: žmonas, vyrus ir bičiulius.
vaikų žaidimus, komiksus, kramtomąją gumą,
televizijos ir reklamų nenormalumą.
darbą, ilgas sausas nuobodaus darbo valandas, nurytas ir neatpiltas,
susigyventas ir galiausiai pamiltas. išsekimą,
alkį, poilsį.
laukinę šokio laisvę – ekstazę,
tylų nušvitimą vienumoje – enstazę,
tikrą pavojų. lošimą. ir mirties ašmenis.
[1969]
Vertė Andrius Patiomkinas
Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba
