Vilniaus nerimas

 

Harmonija, estetika, išskirtinumas: „Vilniaus Džiazas“ – tai projektas, keičiantis Senamiesčio prieigas ir harmoningai įsiliejantis į istorinį Vilniaus centrą… Išskirtiniai namai Vilniaus Senamiestyje kviečia gyventojus atrasti aukščiausius gyvenimo kokybės standartus… Šio projekto vardo krikštatėviu tapo rašytojas Ričardas Gavelis, kurio atminimui namų pašonėje bus įrengtas modernus skveras.

vilniausdziazas.lt

 

Ričardo Gavelio įamžinimas pasirinktas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos sprendimą viešąją erdvę pavadinti šio kūrėjo vardu. Prozininko, dramaturgo ir publicisto, romanų „Vilniaus džiazas“ ir „Vilniaus pokeris“ autoriaus frazės būtų įspaustos į projektuojamo amfiteatro laiptus, o naktį užrašai dar ir šviestų.

vilnius.lt

 

…ir po 30 metų romanas nėra iki galo suprastas. Iš pradžių, oho, kaip prirašė! Bet su davatkų įniršiu viskas ir baigėsi.

Marijus Gailius, „Nijolė Gavelienė: „Be asmenybės laisvės niekas nesikeičia“, „Literatūra ir menas“, 2019.I.25

 

Ketvirtį amžiaus po Ričardo Gavelio mirties ženklina kontrastingi jo kūrybos vertinimo pokyčiai. 2002 m. vasarą R. Gavelis „išėjo kaip tik tuo metu, kai jam kaip tik – pagaliau, po daugelio metų nepelnyto ignoravimo ir nutylėjimo – ėmė vertis ir platesnio pripažinimo erdvės“ (Antanas A. Jonynas, „Memuarai apie laisvą žmogų“, in Bliuzas Ričardui Gaveliui, Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 10). Kontrastas tarp kultinio statuso ir prieštaringų atsiliepimų, taip pat mažėjantys popokerinių leidinių tiražai formavo rašytojo reputaciją kaip unikalaus, bet neįvertinto talento. Šis įvaizdis kristalizuotas po penkerių metų išleistoje atsiminimų knygoje „Bliuzas Ričardui Gaveliui“. Joje tiek Jurga Ivanauskaitė įvardijo, kad „Ričardo Gavelio kūryba ne tik buvo, bet ir tebėra nepakankamai įvertinta, nesuprasta, nepriimta, o dabar jau ir pamirštama“, tiek ir kiti autoriai, tyrėjai bei artimieji įvairiais aspektais dalijosi požiūriu, jog rašytojas liko netinkamai subanalintas, sumenkintas. Užribio pozicija nusakoma ir vėlesniuose pokalbiuose su Nijole Gaveliene, taip pat Leonido Donskio apžvalgose bei literatūrologės Jūratės Čerškutės darbuose.

Šiandien susiduriame su pakitusiu įvaizdžiu. Ilgametis J. Čerškutės ir pirmtakės Violetos Kelertienės įdirbis („gavelologija“) lėmė naujos kartos refleksiją ne tik mokslinėje literatūroje, meno laukuose, bet ir populiariojoje kultūroje, artėjančioje prie rašytojo mitologizavimo. Savitai ironišku likimo vingiu galima laikyti MO muziejaus parodą „Vilniaus pokeris“, surengtą Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga: joje gaveliška leksika, romano įvaizdžiai ir spalvingosios frazės priimami kaip integralios, nors ir sunkiai apibrėžiamos sostinės charakterio savybės. O jau 2026 m. R. Gavelis tituluojamas namų projekto „Vilniaus Džiazas“ krikštatėviu. Ši erdvė, kuriai projekto vystytojai žada „aukščiausius gyvenimo standartus“, bus įkurta „pulsuojančio“ Senamiesčio pakraštyje, ne itin toli nuo jo gimtosios Aušros Vartų gatvės.

Įvertinti rašytojo ryšį su naująja Vilniaus banga – vidurine klase, įsikeliančia prie vardinio skvero, tiek pat sudėtinga, kiek ir bandyti apibrėžti jo pažiūrų santykį su XXI a. ekonomine realybe. Pasak Leonido Donskio, „[v]iena vertus, R. Gavelio asmenyje galima atpažinti gana konservatyvų liberalą. [...] Jei anksti miręs R. Gavelis šiandien būtų gyvas, jis, manau, konfrontuotų ir su kai kuriomis vakarietiško liberalizmo apraiškomis, ir su tuo, kas šiandien Lietuvoje laikoma liberalizmu ir ką jis atmestų kaip naivius ir juokingus dalykus“ (Vladimiras Laučius, „L. Donskis: „R. Gavelis – kosmopolitiškas miestietis, parodęs talentus užgožiančių vidutinybių maištą“, Delfi, 2012.VIII.21). Nors publicistika ryškina dėmesingumą ekonominei teorijai, – šią rašytojas glaudžiai siejo su valstybės suverenitetu, – būta ir kritiškų vertinimų dėl R. Gavelio vidinių prieštarų, palankumo laukinio kapitalizmo idealams. Pats rašytojas į klausimą, kokias moralines vertybes vertina labiausiai, 1994 m. atsakė vienu žodžiu – „kapitalistines“. Žvelgiant retrospektyviai, politinės kritikos tekstai, kaip, tarkim, „Diletantų epocha ir asmenybės suverenitetas“ (Literatūra ir menas, 1989.IV.22), ne tik stebina aštriu, smerkiamu tonu, intelektualinio elitizmo pozicija, bet ir kelia įspūdį, jog tokia laikysena būdinga laikmečiui, kuriame trūksta gabių idėjinių oponentų. Todėl projektuoti teorinius saitus tarp autoriaus ideologinių pažiūrų ir memorialinio skvero reikšmės – spekuliatyvu ir galbūt nereikalinga. Nepaisant formos, pelnytas nacionalinis pripažinimas turėtų būti atokvėpis artimiesiems, svarbus taškas įtampos gaubtam rašytojo atminimui. Įdomu pažvelgti į aplinkybes: kas pasikeitė? Kuo skiriasi „Pokerio“ Vilnius ir 2026 m. Vilnius? Ką dar verta pasakyti apie Ričardą Gavelį?

Nepriklausomybės atgavimo periodo trilogija, kurios ašį sudaro „Vilniaus pokeris“, iki šiol lieka plačiausiai aptartu rašytojo darbu. Postkolonijinės perspektyvos analizė, išsamiausiai taikyta tiek Lietuvos, tiek užsienio moksliniuose darbuose bei recenzijose, kultūrinėje atmintyje suformavo tvirtas nuostatas, kokios temos laikomos esminėmis R. Gavelio kūryboje. Tai – totalitarizmo kritika, postmodernus žvilgsnis, lietuvybės sampratos dekonstrukcija. Lyg savaime arba dėl beprecedentės visuomeninės reakcijos iš šių temų plaukia šalutinės, bet vienodai reikšmingos (ar net reikšmingesnės) etiketės, tokios kaip provokatyvumas, ciniškumas, dekadentiškumas. Jei iš pirmo žvilgsnio R. Gavelį laikytume vakarietiško liberalumo simboliu, jo darbų pripažinimas (taip pat naratyvas apie asmenybę) atspindėtų tai, kiek pats Vilnius šiandien priklauso Vakarams. Bet šiuo atžvilgiu alternatyvios interpretacijos, sudėtingos biografinės detalės ar skeptiški vertinimai lieka naratyvo – arba mito – užribyje. Ar galima atverti kitokį požiūrį į romano plotmes, nekartojant ir nenuneigiant jau įtvirtinto „gavelologijos“ braižo?

Akademiniame lauke išsiskiria keletas savitai gilių krypčių. Viena jų – Linos Buividavičiūtės 2012 m. straipsnis „Egzistencijos tipai Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris“, kurio įžangoje argumentuojama: „Gavelio kūrybos recepcija vis dar išlieka problemiška, nevienalytė. […] Gavelio sukurtas subjektas neretai traktuojamas kaip simuliakrinės tikrovės šizofrenikas, erotomanija ir gigantomanija sergantis, parodijos vertas postkolonialinis žmogus. [...] Tyrime remiamasi prielaida, kad postmodernistinėje romano aplinkoje slypi autentiškos būties pradas, siekiamybė. […] R. Gavelis pavaizduoja gyvenamojo pasaulio griūtį, dekonstruoja angažuotame erdvėlaikyje esančias blogybes, įvardija ir parodijuoja pseudožmogaus pseudoegzistencijos ypatumus“ (Respectus Philologicus, 2012, Nr. 22). Ribines veikėjų būsenas filosofinėje perspektyvoje L. Buividavičiūtė interpretuoja kaip kalbos, sąmonės funkcijas, būties pažinimo metodus. Daugiabalsiška kalba „solipsistiškoje Vilniaus tvirtovėje“ gali būti matoma kaip vidinis ginčas, dialogiškos būties steigimas, tiesos kaip savojo balso paieška: „Autentiškos Vilniaus pokerio būties prielaida steigiasi per skausmingą polifoniją – nesibaigiantį disputą su Aš antrininko tiesa, su Kitu ir pasaulio duotybėmis.“ Romano (anti)herojaus gyvenamas Vilnius glūdi jo paties galvoje. Subjektai, nesugebantys kontekstualizuoti didelio ir staigaus kultūrinio srauto, kuriame susipina LDK ir SSRS mitologijos, Vakarų egzistencinės, literatūrinės, meninės tapatybės, išgyvena išsilaisvinimą per intensyviai sąmoningą ir skausmingą dvasinę praktiką. Todėl esminę reikšmę Vytauto Vargalio patyrimuose turi tokios sąvokos ir problemos kaip Kelias, meilė (kaip etinio būvio siekiamybė), susikalbėjimas, nuojauta, kaltė, kūniškumas, galia, niekis ir reinkarnacija: „Paukščiai dingo, o aš pamaži prarandu savo dvasią, imu virsti kažkuo kitu. Net smalsu, kas yra tasai kitas? Žvėris ar demonas? Beprotis?“ (Vilniaus pokeris, Vilnius: Vaga, 1989, p. 65).

Šį požiūrį atliepia Ramūno Čičelio mokslinio straipsnio „Trauminis subjektas Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ ir Antano Škėmos „Baltoje drobulėje“ įžvalgos: „Etinėms normoms rastis būtinas žodis, o analizuojamų romanų veikėjai tik galvoja, bet ne kalba. [...] Tai įrodo, kad Vargalys gyvena nediskursyviai, nesusijęs jokiais etiniais-socialiniais santykiais su visuomene, jaučia jai tik priešiškumą, kurį gali išreikšti ne kalba, o tik riksmu“ (Teksto slėpiniai, 2010, Nr. 13). Per psichoanalitinę prizmę Vytautas Vargalys matomas kaip giliai traumuotas, neintegralios sąmonės žmogus, o visa romano eiga, kalbant Jacques’o Lacano ir Slavojaus Žižeko terminais, apibūdinama kaip priešprieša tarp realybės ir Tikrovės. Norėdamas išsilaisvinti iš viduje išvešėjusios traumos, persekiojimo ir savęs kankinimo, antiherojus „nuolat siekia intensyvaus Didžiojo Įvykio“ – destrukcijos ir aistros, subjekto ir objekto pusiausvyros, Tikrovės išgyvenimo momento – „ir viliasi atstatyti savo psichinį integralumą, traumą išreikšti diskursu“. Seksas ir smurtas šiuo atžvilgiu išreiškia atgimimo siekiamybę, taip pat ir aštrėjantį nevientisumą, kaip pažymi L. Buividavičiūtė: „Vidinio monologo vyksme kūnas tarnauja ir kaip galios raiška (todėl kūrinyje tiek daug psichoseksistinių manipuliacijų, vyriškojo seksualinio pajėgumo įrodymų), ir kaip būdas parodyti Aš-ir Aš projekcijos neatitikimą.“ Deja, bet šiam veikėjui nelemta išsilaisvinti, nes, remiantis R. Čičeliu, trauminiai Tikrovės išgyvenimai netelpa į diskursyvios jo realybės rėmus – nesaugioje aplinkoje nuolat iš naujo išgyvenami įvykiai ne stabilizuoja, o žaloja pakartotinai.

Net ir nepasitelkiant psichoanalitinės teorijos galima atpažinti, kad intensyvūs psichoseksualiniai motyvai sudaro R. Gavelio veikėjų – plačiąja prasme ribinių būsenų subjektų – pasaulėžiūros pamatą. Pirmas „Vilniaus pokerio“ sakinys – „Siauras plyšys tarp dviejų daugiaaukščių […]“ (potekstiniu efektingumu primenantis Thomo Pynchono romano „Žemės traukos veikiama vaivorykštė“ (Gravity’s Rainbow, 1973) įžangą: „Dangumi atskrieja klyksmas“ (A screaming comes across the sky)) gali būti provokacija, bet gali būti ir konkretus pagrindas, nurodantis veikėjų dvasinės raidos pradžią. Šioje figūroje, iš dalies menančioje raidės V formą (kaip ir debiutinio Pynchono romano „V“ (1963) viduryje: „Kaip išskėstos kojos palaidūnui… taip raidė V jaunajam Stensiliui“ (As spread thighs are to the libertine…so was the letter V to young Stencil)), tiesių sankirtos taške įvyksta lūžis ir atsiveria tai, ką Vytautas Vargalys mato kaip „keistą angą į kitokį pasaulį“. Šiuo atžvilgiu ir Vilniaus kaip „visatos subinės“– plačiai aptartos, nuo romano neatsiejamos frazės – matymas galėtų būti reikšmingesnis: viena vertus, niekinamas arba dvokiantis patriarchaline galia, kita vertus, nurodantis „grįžimą į ikimoderniąją, pagoniškąją, seksualizuotą kosmoontologiją“ (Slavoj Žižek, „Didysis Kitas neegzistuoja“, vertė Ignas Gutauskas, satenai.lt, 2020.XI.1); savasis „aš“, taigi ir visata aptinkami kūniško prado šaknyje. Pats R. Gavelis dalijosi mintimis, jog seksualinę tematiką laikė bendražmogišku būties pagrindu, o prasminga poezija niekuomet neapsieina be kalboje užkoduoto lytiškumo.

Skambioji frazė pirmiausia aptinkama 1980–1981 m. korespondencijoje su studijų draugu Leo Ray – šie laiškai leidžia suprasti, kad psichikos funkcijų nagrinėjimai, archetipų teorija buvo iš tiesų svarbios temos tuo laikotarpiu, kai buvo pradėtas kurti debiutinis romanas. Laiškuose svarstomas „Naratoriaus“, kitaip – „Matytojo“, konstruktas, iš pradžių samprotaujant apie kūrybą, o vėliau ir dvasiniame kontekste. Kalbama apie Naratoriaus-Vidutinio Gyventojo sąvokų ryšį: „[…] kaip kinta žmogaus (tavo, mano) rašysena. Kodėl? Todėl, kad rašo kaskart kitas VG. […] Manau, kad tai vis dėlto VG darbas, o ne N. Tu pripaišei uždarą dėžutę su durelėm. Gal kartais N. (tavasis N.) atidaro tas dureles ir atidaro kaip tik taip, kad tu (Tu) matai kaip tik taip. Arba pačios durelės yra N.? Tu (arba VG) gali atidarinėti įvairias įmanomas dureles, o renkiesi vienas, kurios tau (Tau) ir yra N.?“ (Bliuzas Ričardui Gaveliui, p. 135–136). Toliau įvedamas ir „trečiojo“ darinys, remiantis Dzeno mokymais apibūdinamas kaip anapusinis palydovas, „true man in all nakedness going in and out through your senses“ (ten pat, p. 136).

Būtent „trečiojo“ – arba Kito – figūra yra „Vilniaus pokerio“ ašis („Vilniuje niekaip nepabūsi dviese. Jei sėdi su draugu ar su moterim, Vilnius būtinai prisigretins kaip keistas trečiasis. Nuo Vilniaus niekur nepabėgsi“, p. 208). Tikėjimo krizė, neegzistuojantis Kitas sudaro esminę romano problemą: „Juk mes seniai niekuo nebetikim. Kremlium šiandien gali tikėt vien idiotai, Kristum – fanatikai, lietuvių tautos dvasia – paranoikai, laikantys norima esamu“ (p. 131). Šiuo būdu interpretuojant tekstą ne tik kaip tautišką ar politinį pjūvį, bet ir kaip istoriją apie individualios būties steigtį, kertiniame pokerio įvaizdyje galime atpažinti fatališkumo atspalvį, lyg aliuziją į dėsningumo pajautą: tam tikra likimo tvarka yra numanoma, tačiau pokeryje, kitaip nei pasjanse, kortos priklauso nežinomybei, „o joks pasjansas neatspindės realybės“ (Ričardas Gavelis, „Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris“, 15min.lt, 2019.XI.30). Romano siužete pavadinimas skiriamas bažnyčioje atliekamai džiazo improvizacijai, kuri, anot L. Buividavičiūtės, pažymi „vaisingiausią vidinio monologo pliūpsnį Vargalio sąmonėje“: „Būtent tada išsivynioja visas žmogaus būties prasmių ir beprasmybių kamuolys, kurio siūlai – muzikos garsai – įveikia kalbos neatitikimo barjerą: „Dabar Gedis groja vienatvę, težią, lėtą Vilniaus vienatvę… [...] Tai buvo nebe muzika, bent jau ne vien muzika – juodosios magijos seansas [...], akių atvėrimo ritualas, tiesos akimirksnis, ispaniškasis momento de verdad.“ Kitaip tariant, muzikinis vyksmas „Vilniaus pokeris“ atskleidžia tai, kas Algirdo Juliaus Greimo eseistikoje galėtų būti įvardyta kaip estetinis išgyvenimas.

Juslingasis, intuityvusis pažinimas romane ypač dažnai išreiškiamas per kvapo pojūtį, kvapai ryškiausiai siejami su grožiu, malonumu, o kvapo nykimas gretinamas su mirtimi. Todėl pasakojimo kulminacija ketvirtoje dalyje „Vox Canina“ įprasminama šuns personažu: čia įvyksta suvokimo lūžis, kuriame nupasakojamas ryškiausias natūraliojo (vilnietiškojo) pasaulio įspūdis, artimiausias sąlytis su Nieku. Šioje dalyje išsakoma ir viena kertinių (neminint paskutinio romano sakinio) tezių: „Bėgant Vasaros gatve, nuo pamišėlių kalvelės padvelkia taip, tarsi ten kamuotųsi vien Romeo ir Džuljetos, Tristanai ir Izoldos, Orfėjai ir Euridikės“ (p. 377).

Ar „Vilniaus pokerio“ dvasią atpažįsta šuo, lakstantis šalia psichiatrijos ligoninės? Tai, be abejo, tik subjektyvi interpretacija. R. Gavelis atkakliai gynėsi nuo tekstams primetamo moralinio, etinio ar kitokio vertybinio svorio, viešai pripažindamas susidomėjimą tik kompoziciniais prozos klausimais. Vis dėlto norisi iškelti mintį, kad jo kūrybos kontekstas praranda reikšmingus dėmenis, jei nekalbama apie intymias, juolab sudėtingas ir skausmingas biografines detales – priklausomybę, vienatvę, psichologinius sunkumus, – apie kurias daugiau ar mažiau atvirai buvo rašoma artimesniųjų atsiminimuose. Žinoma, tarp asmeninių patirčių ir grožinių pasakojimų negalima ieškoti tiesioginių gijų. Bet galbūt verta pasvarstyti, kad rašytojas, kovojęs su sunkiais alkoholio vartojimo periodais, dažnai apibūdintas kaip nepažįstamas, priešiškas, kenčiantis, išgyvenęs visuomenės smerkimą ir abejingumą savo veikalų atžvilgiu, taip pat – garsiai kalbėjęs apie individo išsilaisvinimą, atkakliai dekonstravęs kultūrinius modelius, ryškiai tikėjęs miesto bei kūrybos dvasiomis, kurias pats vadino mūzomis, galėjo jautriai (iš)pažinti dvasinę tematiką bei mitologines idėjas savo kūryboje, o galbūt numanyti ir Vasaros gatvės išgyvenimus.

Akivaizdu, kad minėtos temos glaudžiai atliepia ir ypač dažnus „psichotinės pasaulėžiūros“, „liguistumo“ ar „fantasmagoriškumo“ epitetus, be kurių neapsieinama dažname R. Gavelio kūrinių aptarime. Bet gal galima pažvelgti giliau: prieiti prie paranojos motyvo be patologizuoto požiūrio, priimti tai, ką norėtume laikyti užribyje, paslėpta sovietmetyje, miesto pakraštyje arba psichiatrinio gydymo skyriuje?

Lietuviškoje mąstysenoje, rodos, nuo seno priimta kalbėti tokiomis sąvokomis kaip „pamišimas“, „kliedesiai“, „persekiojimo manija“; kitaip nei labiau Vakarų kontrkultūros įkvėpta „paranoja“, – Jungtinių Valstijų literatūroje, pvz., Thomo Pynchono romanuose, paranojiška pasaulėjauta gali veikti kaip pozityvi antiimperiška jėga, – posovietinė „liguista vaizduotė“ vien kalbiniu suvokimu nurašoma kaip svetimybė, priklausanti nebent psichiatrijos institucijų („durnynų“) domenui. Taip ir šiandienos Vilniuje gajus žargoninis įvardijimas šizā dažniausiai nurodo tai, kas nepriimtina ar nesuvokiama. Veikiausiai toks epitetas kyla ne iš užuojautos dėl jautrios būklės, o dažniau iš kategoriškos atskirties; kiek švelnesniuose pokalbiuose šis įvardijimas iškyla kaip lakios vaizduotės ar kitoniško požiūrio apibūdinimas, keliantis klausimą, ar su derama užuojauta priimame pažeidžiamas asmenybes. Neabejotina, kad su normomis nesuderinamos psichikos būsenos dabar yra suvokiamos visapusiškiau negu sovietiniais laikais, o neįgaliųjų integracija šiandien vykdoma įvairiomis iniciatyvomis. Bet platesniame visuomeniniame kontekste psichozės tema dažniau nutylima – šią būklę išgyvenančius asmenis iki šiol nepatogu matyti ir užjausti, o kultūrinėse, meninėse sferose kūryba, reflektuojanti psichikos lūžių patirtis, tebepriklauso šokiruojančios fikcijos arba autsaiderių sluoksniams.

Užtat yra sąvoka, kurią iš tiesų žino kiekvienas: nerimas. Nerimas giliai prasiskverbęs į didmiesčių gyslas, jis neatsiejamas nuo darbinės ar socialinės kasdienybės, jis veržiasi iš ekranų, srovena mokyklose ir kaupiasi betoninėse aikštėse. Jis turi savo infrastruktūrą, jam sukurtos industrijos, metodologijos, parduotuvės. Tai rodosi kaip kažkas per didelio, kad sugriūtų, tai tarsi naujas įrašas genuose. Tai visa apimanti būsena mieste, kuriame laiminami skaitmeninės erdvės užkariautojai, duomenų kaupėjai ir machinacijų pardavėjai; kuriame neskaidrios etikos pegasai ir dirbtinio intelekto korifėjai gali diktuoti švietimo ir lyderystės madas; kuriame verslo interesai užgožia bet kokį dialogą apie vertybes; kuriame sudėtingas kultūrinis paveldas paverčiamas į korporatyvinį logotipą namų projekto reklamai. Ar tai jautrumas, ar nejautra? Galbūt technokratinėje fantazijoje, apgaubtoje nerimo debesimi, laisvė prabyla paranojos balsu?

Nerimo sutrikimo našta, apgaubta socialinės nelygybės, karo baimės, ekonominio beviltiškumo ir kt. veiksnių, iš tiesų slegia neaprėpiamai: šis aprašymas skirtas ne subanalinti emocinį krūvį, o išreikšti bent dalį apmaudo dėl to, kokioje sudėtingoje ir mįslingoje padėtyje esame. Šio teksto viltis – tai, kad nerimo, kaip ir kitų psichikos būklių, sąvoka nėra vienalytė, o jį sukeliančios jėgos gali būti įvardijamos ir griaunamos. Siedamas psichikos sveikatos temą su R. Gavelio kūryba tikiu, kad iš nekonformistiškos prozos (kai pajėgiama ją skaityti) mažų mažiausiai naudinga semtis priemonių, kuriomis konfrontuojamos – iškalbamos – baimės ištakos. Ten, kur tradicinis žodynas dekonstruojamas iki pamatų, kur į paviršių iškeliami žiaurūs, bet žmogiški įvaizdžiai, kur meilė kovoja su skausmu, ten atsiveria nauja erdvė šviesiai realybei, individualesnei kalbai ir gyvenimui. Be šios kalbos išsilaisvinti iš galios labirintų neįmanoma.

Literatūroje šie uždaviniai pavaldūs tik drąsioms plunksnoms. Neatmestina, kad kovoms su vidiniu nerimu reikia reikšmingos išorinės pagalbos ir ramybės resursų. Kol jautri psichika lieka paraštėse arba patogios patologijos rėmuose, kol dekonstruotos seksualinės idėjos matomos per iškrypimo (o ne kritikos) prizmę, kol atskirties ir brutalumo temos priskiriamos praėjusiai erai, tol problemų gylis nebus matomas. Painu tai, kad, viena vertus, priklausomybės, savinaika ir smurtas tebėra stigmatizuoti ir iš šešėlinės psichikos sunkiai iškeliami reiškiniai, kita vertus, jų (užgožtas) gyvavimas yra sisteminio mechanizmo ašis: šiame įtampos taške, bebalsio nerimo pinklėse, kalbant gaveliškai, atsiranda naujos kartos kanukas. Jeigu „pokerio“ būklė nepastebima dabartyje, vadinasi, imperinės ir patriarchalinės galios struktūros sąmonėje tebegyvuoja. Nepriklausomybę steigti pradedama nuo vidinio pasaulio – turbūt tokia mintimi verta apibendrinti R. Gavelio pėdsaką. Šiandien jo įamžinimo simbolika svyruoja ant plonos ribos tarp progresyvaus įvaizdžio ir vartotojiškos karikatūros. Kyla klausimas: kas slepiasi už Vilniaus nerimo? Kiek žodžio laisvės šiandien suteikiama unikaliai – kad ir liguistai – psichikai? Kiek gebame išklausyti?

Apie tai, kad R. Gavelis vienaip ar kitaip nebuvo išgirstas, pasakyta daug. Viliuosi, jog Vilniuje jo vėlė gali ilsėtis ramiai, žinodama, kad jis išsakė tai, ko niekas kitas išsakyti nepajėgė. O būsimiems „Vilniaus Džiazo“ gyventojams belieka palinkėti ramybės…

 

Taip, mes turime valstybės suverenitetą, o kur asmenybės? Neišmokėme kitų būti laisvų. Kol asmenybės laisvė ir suverenitetas nebus pirmoje vietoje, niekas nepasikeis. Kažkas liko pačiame žmoguje – santvarka nieko nelemia.

Marijus Gailius, „Nijolė Gavelienė: „Be asmenybės laisvės niekas nesikeičia“