Lina Lapelytė Berlyne: „Iš valandų mes statome metus“
Pasižiūrėti Linos Lapelytės parodos-instaliacijos-skulptūros ateinu karštą rugsėjo dieną ir pro praviras galines Berlyno „Hamburger Bahnhof“ duris iš tolo užuodžiu sodrų medžio kvapą bei girdžiu krykštaujančius balsus ir griūvančių kaladėlių bokštų keliamą triukšmą.
Pagrindinėje buvusios geležinkelio stoties salėje po kojomis ir delnais keliauja mediniai kubeliai. Stebėdama žmones suprantu, ką reiškia būti „čia ir dabar“. Vieni lankytojai iš kubelių kuria formas ir sienas, kiti ardo ką tik pastatytas konstrukcijas, treti ropščiasi ant jų aukštyn, dar kiti stovi, sėdi ir stebi. Virš šio judėjimo skamba balsai. Lietuvos menininkės Linos Lapelytės kūrinys „We Make Years Out of Hours“ („Iš valandų mes statome metus“) neturi vaizdo, kurį pamatysiu vieną kartą ir laikysiu galutiniu. Kaip sakė Lina: „Kurdama skulptūrinę instaliaciją galvojau taip, kad pačios instaliacijos statymas ir būtų jos esmė, o ne baigtinis figūratyvinis gestas.“
Pats muziejus „We Make Years Out of Hours“ vadina „besikeičiančiu performansu ir kolektyvine konstrukcija, kuri didžiulę istorinę muziejaus erdvę paverčia bendro veiksmo ir dainavimo vieta“. Linos kūryboje „susipina garsas, ritualas ir darbas, o patys kūriniai pasižymi meditatyvumu“. Kūrinys „ištrina ribas tarp skulptūros ir performanso, individualumo ir kolektyviškumo ir tampa gyvu paminklu laikui, rūpesčiui ir buvimui drauge“. Šios temos tęsia ir ankstesniuose Lapelytės darbuose ryškią kūrybinę liniją – nuo 2019 m. Venecijos meno bienalėje „Auksinį liūtą“ pelniusios operos-performanso „Saulė ir jūra“ iki kitų jos kūrinių, kuriuose balsas, kūnas, kasdieniai veiksmai ir bendrabūvis tampa menine medžiaga. Salėje Berlyne sukrautos kaladėlės todėl nėra nei užbaigtas paminklas, nei medžiaga vienam teisingam jo variantui. Kūrinio forma priklauso nuo žmonių, kurie tą valandą čia susitinka.
Berlynietė Sofi čia atėjo draugės paraginta ir kai kalbėjomės, dalyvavo jau pusantros valandos. Iš pradžių ją pribloškė galimybių gausa: tiek daug ką galima apžiūrėti ir išbandyti. Paskui ji ėmė statyti, griauti ir, kaip pati sako, pasinėrė į tėkmės būseną. Pasimėgavusi lytėjimo pojūčiu, vėliau ryškiau išgirdo muziką. Medžio kvapas jai priminė mišką, o salėje praleistas laikas prarado įprastą matą. Kūrinio pavadinimas, anot jos, tinka būtent todėl, kad čia lengva pamesti laiko nuovoką. Be to, jis primena mums, kad patys esame savo gyvenimo autoriai.
Garsas šioje parodoje nėra fonas rankų darbui. Menininkė sakė šį kūrinį konstravusi siekdama „sukurti situaciją, kurioje ir dainavimas, ir darbas įgautų vienodą svorį“. Lapelytė parašė čia skambančią muziką, prie garso takelio prisidėjo ir aplinkos garsus fiksuojantys menininkai. Tris kartus per savaitę atlikėjai po tris valandas dainuoja salėje – menininkei tai vienas svarbiausių kūrinio elementų. Tarp tekstų autorių ir įkvėpimo šaltinių – įvairių šalių ir laikotarpių poetai ir poetės: libaniečių kilmės Etel Adnan, palestinietis Mahmoudas Darwishas, iranietė Forugh Farrokhzad, ukrainiečių kilmės poetas Ilya Kaminsky, britų ir indų kilmės poetė Bhanu Kapil, vietnamiečių kilmės poetas Oceanas Vuongas, amerikietės poetės June Jordan, Natalie Diaz ir Asiya Wadud. Dainuojami žodžiai pasklinda erdvėje, kurioje tuo pat metu girdėti ir lankytojų dėliojami mediniai kubeliai.
Bokštą statantis Henry iš Prancūzijos prisipažino, kad pirmas įspūdis čia patekus buvo paprastumas. Kaladėlės jam priminė vaikystės smėlio pilis, o dar įdomiau pasidarė stebėti kitus, nes šis veiksmas, anot jo, atspindi žmonių prigimtį: vieni kantriai stato, kiti greitai meta darbą, vieni rizikuoja, kiti elgiasi saugiai, kai kas ardo, kritikuoja, lygina ar visai nesikiša. Jo vaikai įsitraukė iš karto, bet ir jis pats neliko vien stebėtojas: „Niekas neprašo tavęs dalyvauti, tačiau čia būnant sunku atsispirti galimybei kažką pakeisti. Nori nenori imi kaladėlę ir pradedi statyti arba ardyti. Pabuvęs čia ilgiau pajaučiau gilesnius sluoksnius ir supratau, kad tai yra menas.“
Floriano Mago nuotrauka
Kitos dvi lankytojos salę pavadino milžiniška suaugusiųjų žaidimų aikštele. Joms patiko, kad joje veikia kvapas, garsas, lytėjimas ir vaizdas, o tarp statinių renkasi įvairaus amžiaus žmonės. Viena bandė įlipti į konstrukcijos vidų ir netyčia sugriovė dalį sienos. Tai joms priminė ir paprastą medžiagos savybę: iš palaidų kaladėlių sudėtas statinys nėra stabilus.
Parodoje kalbinta vokiečių šeima griovimą priėmė be apgailestavimo. Dvidešimtmečiam sūnui jis pasirodė net smagesnis už statymą: galima ryžtingai nuardyti dalį konstrukcijos ir toje vietoje pradėti iš naujo. Aštuoniolikmetė dukra šiame pasikartojime įžvelgė gyvenimo ratą – vieni stato, kiti perima tą pačią medžiagą ir kuria kitokią formą.
Įsidėmėjau ją, nes užsilipusi ant kaladėlių sienos su broliu darė kregždutes, o lipdama žemyn griausmingai krito: „Buvo šiek tiek baisu užlipti ir skaudėjo, kai nukritau nuo sienos. Bet apmaudu ne dėl skausmo, o dėl to, kad buvau kvaila ir tikėjausi, jog ramiai nulipsiu žemyn nuo nestabilios kaladėlių sienos. Bet dabar patyriau nuotykį ir mano kūnas turi ką prisiminti.“ Ši jos istorija atsakė į man kirbėjusį klausimą, kodėl salėje tiek daug apsaugos darbuotojų – jie rūpinasi lankytojų saugumu.
Merginos tėvas priminė, kad kiekvienas naujas statinys atsiranda iš to, kas jau buvo. O motiną sujaudino visai mažas pokytis: kad užtenka perkelti vos vieną kaladėlę ir bendras vaizdas jau pasikeičia, o ji jaučiasi prisidėjusi prie pokyčio. Bendraautorystė čia reiškia ir tai, kad kitas žmogus gali išardyti tavo darbą net nežinodamas, ką buvai sumanęs. Vienam tai žaidimas, kitam – pratimas paleisti rezultatą.
Parodos lankytojų reakcijos nėra vienodos: vienus labiausiai pagauna muzika, kitus – konstrukcijų trapumas, dar kitus – proga pamatyti, kaip veikia aplinkiniai. Čia tarsi susikuria bendruomenė, kurioje žmonės kurį laiką dalijasi erdve, medžiaga ir dėmesiu, nors jų veiksmai nesutampa.
Parodos kataloge kuratorius Samas Bardaouilis rašo, kad kūrinio vertė ne tai, kas po jo liks, o kas buvo atlikta kartu. „We Make Years Out of Hours“ neprašo žavėtis užbaigtu rezultatu. Vietoj to duoda laiko padėti kaladėlę, paklausyti dainos, pastebėti svetimą ranką ir susitaikyti su tuo, kad rytoj čia bus kitaip. Veiksmai perkelia dėmesį nuo objekto į procesą, nuo vieno autoriaus sumanymo į nuolatos kintantį žmonių ryšį.
Linos darbas puošia ir šio šiuolaikinio meno muziejaus lankstinuko viršelį. Dalyvaujamasis formatas išryškina „bendruomeniškumą ir atvirumą“ kaip vienus svarbiausių muziejaus principų. Lina Lapelytė istorinę 2 400 kv. m „Hamburger Bahnhof“ salę pavertė įtraukiančia, mąstyti provokuojančia erdve, viliojančia lankytojus prisidėti prie judančio landšafto kūrimo iš 400 tūkstančių medinių kubelių dar iki 2027 m. sausio 10 d.
