Kodėl neateini?
Mihai Eminescu (tikr. Eminovici, 1850–1889) – iškiliausias ir įtakingiausias rumunų poetas, romantikas, padaręs didžiulę įtaką rumunų literatūrinės kalbos ir poezijos plėtotei. Jo gimimo dieną – sausio 15-ąją Rumunijoje ir Moldovoje švenčiama Nacionalinė kultūros diena.
Studijuodamas filosofiją Vienos ir Berlyno universitetuose Eminescu giliai persiėmė Arthuro Schopenhauerio, Immanuelio Kanto idėjomis ir indų mitologija, vėliau kūryboje tai meistriškai jungė su rumunų tautosakos dvasia ir archetipine tėvynės gamtos pajauta. Kūrybinis palikimas apima platų filosofinės, meilės ir socialinės lyrikos spektrą, kūrybos viršūne laikoma epinė poema „Vakarė žvaigždė“ (Luceafărul) – monumentalus kūrinys apie genijaus vienatvę ir mirtingojo bei nemirtingojo pasaulių dramą. Poezijai būdingas išskirtinis kalbos paprastumas, meistriškas rimo ir eilėraščio formos valdymas, minties gilumas ir išraiškos lankstumas. Be poezijos, yra parašęs novelių, pasakų, literatūrinių esė.
Laukais, tarp tuopų vienišų…
Laukais, tarp tuopų vienišų
Klajodavau dažnai.
Buvau pažįstamas visų,
Vien tu nepažinai.
Į langą, spindintį nakty,
Žiūrėdavau ilgai.
Seniai suprato jau kiti,
Vien tu nesupratai.
Kiek kartų mintimis meldžiau
Atsakymo švelnaus.
Nors dieną duotum pasidžiaugt,
Ganėtų ir dienos.
Nors valandą pabūt kartu
Ir glamones patirt,
Nors balsą lūpų pravertų
Išgirsti ir numirt.
Kad prakalbėtų kada nors
Tavų akių gelmė,
Ateinančių laikų keliuos
Sužybčiotų žvaigždė.
Grožiu spindėtum prakilniu
Tu amžiui atspari,
Sustingus marmuru puošniu,
Išliktum nemari.
Per amžinybę pagerbta,
Nebūtų tau lygios,
Tarytum deivė prišaukta
Iš praeities glūdžios.
Nes garbinau tave kantriaĩ
Aš siela stabmeldžių,
Akim paveldėtom kadai
Iš protėvių, tėvų.
Dabar jau aš nesigailiu
To jausmo pabaigos,
Kad veidu, liūdesio pilnù,
Gręžiesi iš paskos.
Nes šiandien tu nelyg kita
Rūbu ir eigastim.
Ir sutinku tave šalta
Negyvėlio akim.
Tu man turėjai pražydėt
Šiuo žavesiu šventu
Ir meilei aukurą įžiebt
Tamsybėje naktų.
Kodėl neateini?
Jau skrenda kregždės į pietus
Ir sodas paberia lapus,
Ruduo atėjo, bet kodėl
Tavęs vis nėr, tavęs vis nėr?
O grįžk į mano glėbį tu,
Taip godžiai į tave žiūriu
Ir bausčiaus švelniai prisiliest
Tau prie širdies, tau prie širdies!
Ar dar atsimeni laikus,
Kai klaidžiojome po laukus,
Bandžiau ant rankų tave kelt
Daugybę kart, daugybę kart?
Kiek moterų pasauly čia
Ugnim žėruoja akyse…
Ir norint jų galia tikra,
Kaip tu nėra, kaip tu nėra!
Nes skaidrini tu visados
Gyvybę sielos amžinos,
Žvaigždė puikioji, dyvina,
Miela mana, miela mana!
Vėlus ruduo šaly miškų
Ir krinta lapai ant takų,
Tuštėja dirvos, ir kodėl
Tavęs vis nėr, tavęs vis nėr?
O pasilik
„Pasilik, pabūk už svečią,
Tave myliu taip karštai!
Visus troškimus tavuosius
Suprantu vien aš tiktai.
Juoduose šakų šešėliuos
Princu aš tave regiu,
Žiūrinčiu gilyn į gelmę
Domesiu akių tamsių.
Irgi pro bangų ošimą,
Pro aukštos žolės lapus
Leidžiu tau slapčia girdėti
Stirnų kaimenės žingsnius.
Aš matau, kaip pakerėtas
Pritari tyliu balsu,
Nuoga koja pasinėręs
Į skaidrumą vandenų.
Ir kai ežerams nušvitus
Atsigręši mėnesienoj,
Tavo metai rodos mirksniai,
Amžiais rodos tavo dienos.“
Taip švelniaĩ pasakė miškas,
Sulingavęs dar švelniau;
Pašvilpiau ir nusijuokęs
Pats į pievas išėjau.
Šiandie, net jei ir sugrįžčiau,
Jau nebesuprasiu jo…
Kur esi, mana vaikyste,
Su mišku ir su viskuo?
Iš rumunų kalbos vertė Violeta Steponaitytė
