„Tutti Frutti“
Ilgą laiką nesupratau, kad blaivausi. Bandžiau susigrąžinti būseną, kurioje gyvenau anksčiau, ten, atrodė, buvau žemiškesnė. Tvirčiau stovinti ant abiejų kojų, o gal vaikiškesnė, nesubrendusi ir įsivaizduojanti, kad žino daugiau, nei iš tikrųjų žinojo. Čia kalti visi tie filosofai, kuriuos godžiai skaitydavau būdama penkiolikos, ir įsitikinimas, kad aš jau suaugusi, nes „Iki“ pardavėja nekvestionuodama man parduodavo „Camel Blue“. Tada dar buvo laukiniai dutūkstantieji.
Dabar viskas kitaip. Nors mano vaikiškas naivumas lyg ir niekur nedingo, jį gaubia storas sarkazmo ir ironijos kiautas. O gal aš jau ir pasenau.
Blaivausi. Kiekvieną dieną jaučiu, kad gyvenu mėsmalėje, kurioje socialinių tinklų influenceriai mane bando išgydyti nuo vienos ar kitos ligos, priskirti man meilės kalbą, stengiasi išanalizuoti kiekvieno žmogaus red flagus ar green flagus.
Dabar kiekvienas savo tinklalaidėje turi ką pasakyti. Mūsų visuomenėje visi tapo labai iškalbingi ir reikšmingi. O aš blaivausi nuo visų šių nuomonių.
Mano algoritmas labai sutrikęs ir nežino, kokią informaciją man pateikti. Jaučiuosi jį pergudravusi. Kartais tai naujas Dvynių horoskopas, kartais nauja „Mitsubishi“ reklama, kartais vyrų psichologijos pseudoekspertai, kartais laimingos poros su vaikais, kartais kino festivalių anonsai, kartais merginos, kurios nekenčia vyrų, kartais sportiški vyrai, nekenčiantys merginų, nekenčiančių vyrų, o mano mėgstamiausi yra rylsai, šlovinantys trashy Balkanų kultūrą. Kiekvieną dieną vartoju, o po to blaivausi. Gal vis dėlto čia visko man per daug? Gal reikėtų šitą būseną užfiksuoti, išanalizuoti, dokumentuoti?
Mano terapija, kaip visada, labai nuspėjama ir buitiška. Diskusijos su draugais, filmo scenarijus ir, žiūrėk, aš jau stebuklingu būdu pritraukiau dešimtį žmonių, kurie eis su manim į filmo aikštelę analizuoti šitų mano pamąstymų. Tai mano didžiausia privilegija.
Jau vasaros viduryje pradėjau rašyti naują scenarijų, šį kartą ne viena, o su senu draugu Rafaeliu Valerio, brazilu, gyvenančiu Paryžiuje. Su juo mes jau daug išgyvenome, daug kartų blaivėmės ir daug kartų juokėmės iš keisto mūsų gyvenimo ir jo peripetijų. Su juo galima pasišaipyti ir pasijuokti ne tik iš savęs, bet ir vienam iš kito. Daug kalbėjom apie socialinių medijų įtaką mūsų kasdienybei. Įdomu, kad mes visi savanoriškai dalinamės savo gyvenimu internete, bet kas ir bet kada gali tai sekti, matyti, kritikuoti, smerkti ir svarbiausia – pavydėti. Mes viešinam ir paskui stebimės viena ar kita žmonių reakcija.
Bet man užmigti neduoda klausimas – kaip surasti ir išgyventi ką nors tikro, kai viskas kvepia plastmase ir kapitalizmu?
Mūsų karta taip desperatiškai siekia sukurti ką nors geriau, protingiau, išmaniau, sklandžiau, greičiau, jog kartais vakarėliuose mes sėdim palinkę ties savo telefonais, nesugebame užmegzti pokalbio arba pasigilinti į kito žmogaus psichologiją ir jo pasaulio supratimą, nepasidalinę su juo rylsu.
Blaiviausi, nes norėjau vėl pasijausti žmogumi.
Ir tada kartu su mano kuriamo filmo operatoriumi Erdvilu Petru Abukevičiumi išvažiavome į Palangą.
Man visad patinka kalbėti apie Palangą su skirtingais žmonėmis, tai stebuklingas miestas, poliarizuojantis miestas, nepaliekantis abejingų miestas. Tobulas fonas kurti filmą apie laviravimą tarp kapitalistinės pasimatymų kultūros ir žvėriško troškimo būti suprastam ir mylimam.
Aišku, važiuoti blaivytis į Palangą rugpjūčio viduryje, pačiame sezono įkarštyje, daugelio nuomone, kiek kvailas sprendimas, bet man tai pasirodė geniali idėja. Niekada nebijojau būti išjuokta, priešingai, įsikraunu nuo keistų žmonių reakcijų.
Palanga man primena vaikystės atostogas, širšių sugeltas lūpas, atrodo, niekada nesibaigiančius pasivaikščiojimus parke ir didžiausią nuobodulį keliantį miestą. Man ji niekada nesisiejo su Basanke ar išbrangintais cepelinais. Palanga, slėpdamasi už margų kavinių ir tragiškų muzikantų ir bandydama sukurti apie save netikrą vaizdą, saugo save tiems, kurie yra pasiryžę atrasti tikrumą tarp gulbių ir ošiančių pušų viršūnių.
Man patinka keisti skoniai, mano mėgstamiausi skanumynai iš vaikystės nebeegzistuoja, nes juos visus išėmė iš apyvartos. Liūdna, bet gal čia ir yra mano išskirtinumas, aš visada turiu ieškoti ir atrasti ką nors naujo. „Tutti Frutti“ atrodė deramas pavadinimas šiam naujam filmui. Išvertus tai reiškia „visi vaisiai“. Ir visi vaisiai man – vasaros perteklius, socialinių medijų perteklius, nuomonių perteklius, iškreiptų santykių perteklius ir iš kitos pusės – tikrumo stoka, vieno išgryninto skonio stoka.
Filmo „Tutti Frutti“ kadras
Pervargusi nuo darbo banke, 28 metų Miglė (akt. Gerda Čiūraitė) persikelia į Palangą. Savo naują gyvenimą ji laiko asmeniniu pabėgimu, praktikuoja manifestavimo ritualus, įnirtingai ieško naujos meilės tinderyje ir mėgaujasi vienatve bei pajūrio gamta, taip pamažu bandydama atkurti save. Jos rutina pasikeičia, kai ji atkreipia dėmesį į Karolį (akt. Valerijus Kazlauskas) – gražų vyrą, kuris keistu būdu vis atsiranda ten, kur yra Miglė. Jų žvilgsniai pamažu perauga į žaismingą flirtą ir nors slepia dalį tiesos apie save, jie greitai užmezga ryšį ir pradeda susitikinėti. Kas klostosi toliau, regisi lyg savotiškas pabėgimas nuo savęs, savo kūno išlaisvinimas iš informacijos pertekliaus ir trupiniai meilės, kuri atrodo gerai tik „ant popieriaus“.
Kurdami šį trumpametražį filmą, turėjome išsigryninti žaidimo taisykles: filmuojame be biudžeto, su maža komanda, be šviesų ir keliaujam iš vienos lokacijos į kitą tik dviračiais. Galbūt tai ekologiškiausia kino produkcija Lietuvoje.
Važiuodama iš taško A į tašką B, su sūriu jūros vėju plaukuose prablaivėjau ir apsvaigau nuo meilės ir aistros filmams. Tikriausiai nėra man labiau patinkančios vietos nei savų filmų gamybos aikštelės. Čia kaip koks baltas popieriaus lapas – imam spalvotas kreideles ir piešiam iš vaizduotės ir kuo didesnė raizgalynė, tuo smagiau ir geriau. Čia buvo dar stipriau, nes prisidėjo tas laukas, miškas, jūra, gerumas. Gerdos Čiūraitės ir Valerijaus Kazlausko veidai tokie išraiškingi ir daug pasakantys be žodžių, kad dažniausiai save rasdavau apsvaigusią nuo jų gerumo. Erdvilas vis juokdavosi, stebėdamas mane besimėgaujančią jųdviejų chemija savo mini nešiojamajame monitoriuje.
Jaučiuosi, tarsi kino mokykloj būčiau praleidusi dviejų aktorių meilės istorijos kūrimą. Visad jį supratau kitaip ir man įdomiausios meilės istorijos gimdavo tarp žmonių ir jų daiktų arba buityje – tarp kiniško maisto pardavėjo ir maisto išvežiotojo. Šįkart liepiau sau išsiblaivyti nuo savo griniūtiško motyvo ir sukurti tokią meilės istoriją, kokią dauguma žmonių matytų šiandien: tarp dviejų savaip sugadintų žmonių, su visais pagardais ir įdarais.
Na ir ką, buvo faina. Du aktoriai ir visa Palanga – mano filmavimo aikštelė, didžiausia mano lempa buvo saulė, kuri diktavo, kaip sukurti mise en scène. Ši kino aikštelė leido vėl pasijusti žmogumi, atgaivinti atrofavusius instinktus, žiūrėti į keistai augančias pušis ir apie tai sukurti kinematografišką filosofiją. Keista ta filmo gamybos magija, man, užaugusiai kaip kūrėjai teatre, vis dar neįprasta manipuliuoti kadrais ir bandyti įšokti į emociją be tęstinumo, iš vienos lokacijos į kitą. Tačiau kai tai pavyksta, jaučiuosi, lyg gerčiau pienių vyną, tokį saldų ir tokį kitonišką, sunkiai nusakomą kitam.
Man įdomu gyventi saldų / sūrų gyvenimą. Filmų gamyba – kaip narkotikai, kaip nepagydoma liga, priklausomybė. Bet ši priklausomybė padeda išsiblaivyti, atrasti gyvenimo tikrumą. Kažkoks paradoksas, bet aš kitaip nemoku.
Ačiū nuostabiai komandai, ačiū tikintiems, ačiū gyvenimui ir ačiū Palangai, jūsų dėka prablaivėjau.
