Dešimt ir daugiau mano gyvenimo variantų Artūro Morozovo knygoje „Sutikau žmogų“
Kai susipažįstu su žmogumi, patenku į jo aplinką, klausau jo pasakojimų, visuomet pamatau tą kelią, kuriuo dėl įvairių man netyčia į krūvą sukritusių aplinkybių nepasukau. Kartais dėl to nustembu, prisiminusi, kad buvau taip arti kurio nors panašaus posūkio ir vis dėlto nepasukau, bet labiausiai – absoliučiai visais atvejais – pajuntu nostalgiją. Nostalgiją galimam kitokiam gyvenimui, kurio niekada negyvensiu. Net jeigu tas kitoks gyvenimas yra nepatogus, skurdus, alkanas, skausmingas arba vienišas, net jeigu man jis nepatrauklus ar keistas. Net jeigu jis karo sujauktas, netekus visko, apsivertus viskam. Taip, visais tais atvejais – taip pat. Ir visais Artūro Morozovo parodytais ir aprašytais atvejais. Tikriausiai yra žmonių, kurie nostalgijos nejaučia ir vadina tuo žodžiu pasiilgimą kažko gero, ko neteko, arba svajonę turėti kažką konkretaus, ko neturi, bet visai norėtų. Jiems Artūro Morozovo knyga greičiausiai parodys „kitokią, nepažįstamą Lietuvą“ socialiniu, ekonominiu požiūriu ir dar šiek tiek pastiprins karo baimę. Bet, spėju, ji ne tam sukurta.
Portretai, kuriuos knyga pateikia, sudėtiniai: po keletą fotografijų, šiek tiek retrospektyvaus pasakojimo ir dar šiek tiek fotografo dienoraščių. Tokia vieno portreto kompozicija yra labai vykusi. Nes ir ne knygoje, o tikrovėje, kai pokalbis tampa atviras ir draugiškas, būna akimirkų, kai kalbos reikšmių nebesigirdi ir ima matytis kalbančiojo veidas, jo namų sienos, spalvos, drabužių faktūros – viskas visumoje. Nėra taip, kad tai, ką žmogus pasakoja, tais momentais nebesvarbu. Svarbu, bet susilieja su vaizdu, kuris absorbuoja pasakojamą istoriją. Taip ir Morozovo knygos portretuose nei vien istorijos, nei vien fotografijos nebūtų tiek įtraukiančios. O kai jos kartu, atsitinka taip, kad vaizdą tada matau nebe prašalaitės, o žmogų pažįstančiosios akimis, kurios ne vertina, o gėrisi.
Čia suprantu, kad keistą dalyką sakau, gėda turėtų būti kalbėti apie grožį ar gėrėjimąsi. Kaip pavyzdį imkime vieną iš knygos veikėjų, Aleksandrą, regėjimą praradusį seną fotografą, gyvenantį bendrabučio kambaryje ir kas mėnesį, pensijos dieną, sulaukiantį išgertuvėmis suinteresuotų kaimynų. Žmogus, paskendęs dūmuose, nematančiomis akimis, tvarkingai sušukuotais žilais plaukais ir oria laikysena, kurią perteikia visi keturi knygoje esantys jo atvaizdai. Sėdi prie apkrauto, bet neapšnerkšto stalo. Galvoju, kad – dabar jis knygoje, ir gal jį čia pamatys tie, kurie kažkada pažinojo, kažkada jį paliko. Dar galvoju – kaip būtų, jeigu tektų gyventi taip: „penkiolika metų buvimo su savimi viename kambaryje, neįžiūrint jo kontūrų“, kaip rašė knygos autorius dienoraštyje po pirmo, vienintelio, susitikimo su Aleksandru. Ir atrodo (suprantu, kad taip atrodo tik dėl profesionaliai man pristatyto Aleksandro portreto), kad galėčiau, žinoma, jeigu tektų. Ir nebūtų toks gyvenimas nevertingas, nes jis nėra nevertingas. Yra lygiai tiek pat vertingas, kiek ir mano dabartinis, jau gyvenamas, ir tiek pat gražus. Tas grožio ir vertės jausmas sukuriamas per meną: aplinka, pagauta poza, keli šalia nupasakoti bruožai – visa tai kartu padaro taip, kad matome nebe paskirus ženklus, bet konkretaus žmogaus egzistavimo faktą, žmogų kaip esantį štai tokiu būdu. Tą metafizinį užbaigtumą Artūras Morozovas išgauna kompleksiškai – vaizdu su istorija.
Prieš daug metų perskaičiau naratologo Jenso Brockmeierio straipsnį apie portretus kaip simultaniškus pasakojimus – mokslininko siekis buvo išjudinti požiūrį į pasakojimą. Bet man, pamenu, tada atsivėrė portretas. Žmogaus kūną galima aplink apipaišyti ar (fotografuojant) apdėlioti ženklais ir nuorodomis, skeptrais arba tuščiais buteliais, ir tai bus ne tai. Tai kurs tik formalų, įvertinti ir kam nors priskirti kviečiantį pasakojimą, tokį kaip CV. Tačiau portretas yra matomas kaip pasakojimas dėl to, kad į kito žmogaus veido išraišką, povyzą, judesį žiūrime (kaip moko fenomenologai) ne kaip į daiktą ar ženklą, o kaip į savo išraiškos, povyzos ar judesio galimybę. Morozovo fotografijose neduodamos nuorodos įvertinimui ir įvardijimui, nors jose yra žmonių išraiškas ir judesius pratęsianti aplinka. Kiekvienos fotografijos visuma man kalba apie štai tokį gyvenimą, štai tokį būdą gyventi, štai tokį buvimo gyvu žmogumi variantą – kaip vieną iš tūkstančių būdų gyventi. Net ir maksimaliai siužetinėse fotografijose, pavyzdžiui, toje, kur mergina, žygiuojanti prosovietiniame ir prorusiškame parade, prisidega cigaretę, ilgiau žiūrint, visgi ima matytis pats žmogus, ta mergina, jos veidas, o ne jos nepriimtina veikla ir jos dar nepriimtinesnės tos veiklos aplinkybės.
Iš tiesų, padaryti taip, kad tapatybės ženklai ir nuorodos į gyvenseną nelįstų į vaizdą, kad nesiūlytų vertinimo – pasmerkimo ar pripažinimo, yra meistrystė. Aplinka čia kiekvienu atveju yra, ji neženkliška, ji neapibrėžia tapatybės, ji, be to, keistai atpažįstama, keistai arti. Česlovas eina keliu, už smilgų. Jauti kvapą, vėją, žvarbą ir to žmogaus šviesią, įsisąmonintą vienatvę kaip viso to visumą. Oksanos bendrabučio koridoriaus vaizdas pasirodo ir kaip matytas, ir kaip nenorimas matyti: suvargęs kambarinis augalas ant senos, iš kažkieno buto išmestos spintelės prie apsilaupiusių sienų – toks vaizdas atsiveria pro dešimtmečiais neprižiūrimas duris. Tokia yra niekieno aplinka, taip dažnai matyta vaikystėje, savotiška pragaro reprezentacija. Ir vis dėlto Oksanos aplinka jos paveikslą sustiprina, bet jos nepasmerkia ir nepažemina.
Priklausomybė kaip smerkimo (arba gailesčio, kas bemaž tas pat) objektas iš ką tik minėtų (ir daugelio kitų) portretų nepasitraukia visai, ji nėra nuslepiama, užtušuojama, bet lieka tik detalė tarp daugelio kitų. Vienų gyvenime alkoholis yra, kitų – ne, vienų gyvenime narkotikai atsiranda, kiti kažkaip juos aplenkia. Jei vienas ar kitas iš šių dalykų gyvenime yra, tuomet tai keičia jo visumą, bet Morozovo kuriamuose portretuose niekuomet netampa tema, ypač vienintele ar svarbiausia tema. Šiaip, reikia pripažinti, priklausomybė tampa tema tik stebint kitą gyvenimą iš šono tam tikro dažnio smerkiančiu žvilgsniu, kuris užtveria bet kokią susipažinimo galimybę. Tam tikro dažnio žvilgsnis yra toks, iš kurio iškupiūruoti savi, atsitiktinai neįvykę ar netyčia nepasirinkti posūkiai.
Tą geriausiai pasako „Knaipių“ dalis knygoje. Tai vienintelis ciklas, kurio fotografijos nespalvotos, pilkų tonų, dėl ko tie vaizdai dar labiau nutolsta nuo įvardijimų ir įvertinimų ir dar vientisiau prisijungia aplinka. Knaipės, kaip ir priklausomybės, nedemonizuojamos, bet ir nešvelninamos, neegzotizuojamos (nebent tai šiek tiek daro juodi ir balti tonai) ir tikrai nekarikatūrizuojamos. Žmonės, taip pat ir šiame cikle, rodomi orūs ir nieko mums, žiūrovams, neskolingi – neturintys nei teisintis, nei atsiskaityti. Galbūt skolingi kokiems nors kitiems – tiems, kuriuos galbūt paliko, galbūt neišsaugojo (kaip ir visi mes), bet ne stebėtojams. Tą fotografas puikiai suvokia ir aiškiai rodo: matome knaipių lankytojus po vieną ar po kelis, diskutuojančius ar susimąsčiusius, bet nematome negražių, atstumiančių arba tokių, kurių vertėtų bijoti ar kuriuos norėtųsi apeiti lanku.
Keisčiausia, galvojant apie Morozovo pasakojimus, kad atsiskyrėliai, vaikai, knaipių lankytojai, žmonės kare ir net kariai nesusideda į jokią vertės hierarchiją. Kiekvienas rodomas kaip atskiras žmogiškumo atvejis. Karo pasakojimai prasideda nuo visiškai egzistencinio vaizdo: nuo žvilgsniuose matomos labai priartėjusios mirties galimybės, kurią kartu su vietiniais gyventojais fotografas išgyveno Sakartvele. Traukinys važiuoja per tiltą, kuris gali sprogti, yra užminuotas, ir keleiviai tai žino. Tai yra pirmoji fotografija knygoje – žmonių, suprantančių, jog tai gali atsitikti dabar, veidai sako tiek, kiek nesuformuluotum jokiu filosofiniu traktatu. Jie pravažiavo, jie džiaugėsi (tai jau aprašyta, to jau nebėra vaizde, bet mes tą džiaugsmo mastą dedukuojame iš jų susikaupusių veidų važiuojant per tiltą), jie gyveno toliau. Knygoje nedaroma skirtis ir tarp tų, kurie liko gyventi, ir tų, kurių leidžiant knygą jau nebebuvo. Du kariai, moteris ir vyras, einantys rudens pieva, įdėmiai stebi tai, kas priešais juos, rūko, vienas kitu pasitiki, puikiai žino, ką daro ir kodėl. Iš lydinčio pasakojimo žinome jų istoriją, trumpai papasakotą visą, dabar jau pasibaigusį, jų gyvenimą. Į jų atvaizdą žiūrėti skausminga, bet nė kiek ne mažiau nostalgiška.
Nostalgija susijusi labiau su mano pačios gyvenimo ribomis, ir ne vien laikiškomis, bet tomis, kurios nužymi mano būdą, įpročius, stilių. Parodytus žmones, jei tik jie man gerai parodomi, matau kaip savo kitą galimą gyvenimą kažkur, virtualybėje, galbūt egzistuojantį, todėl pasiilgtą. Labirintas, kuriuo klaidžioju, turėjo ir dar turės įvairiausių išsukimų į aklavietes, į siaurus apžėlusius praėjimus arba deimantinius greitkelius. Vien tai, kad nostalgija egzistuoja, rodo, kokios netvarios yra tos ribos tarp gyvenimo variantų: joks likimas, lemtis, pašaukimas ar pasiekimas negarantuoja mano „vietos“ skirtingų gyvensenų jūroje. Žmonės kare, kariaujantys žmonės, aplinkinių paniekinti, priklausomi žmonės, vieniši, atsiskyrę, nes taip jiems išėjo, ar atskirti kitų, – kiekvienu iš šių atvejų plonytė membrana skiria mano likimą nuo jų likimo, ir ji gali trūkti ar tiesiog dingti rytoj arba po mėnesio.
